Таммара Веббер - Lengvai

– Patikėk, riteriai dar neišmirė, – jis kalbėjo ramiu, žemu balsu, visai kaip šeštadienio naktį ir pirmadienį popietę per „Starbucks“ prekystalį.

– Tikrai?

Nepažįstamasis užmetė man ant peties kuprinės diržą.

– Ne. Tas vyrukas šiknius, – jis mostelėjo į vaikiną, kuris į mane atsitrenkė, bet galėjau prisiekti, kad žvilgsniu užkliudė ir mano buvusįjį, einantį su mergina prie durų ir juokaujantį. Ant jos oranžinių treninginių kelnių užpakalio buvo užrašyta ZETA. – Kaip tu? – jau trečią kartą užduotas jo klausimas turėjo ir potekstę.

– Ačiū, gerai, – kas man beliko, tik sumeluoti. – Ačiū. – Nusisukau ir nuėjau į auditoriją.

Atsisėdau į naują vietą ir keturiasdešimt penkias paskaitos minutes dėmesį buvau sutelkusi į daktarą Helerį, jo lentą ir savo užrašus. Stropiai nusirašiau trumpojo laikotarpio pusiausvyros ir bendros paklausos lenteles, bet jos man atrodė visiška beprasmybė, ir suvokiau, kad nori nenori turėsiu maldauti Landono Maksfildo pagalbos. Jei laikysiuosi įsikibusi savo išdidumo, tik dar labiau atsiliksiu.

Baigiantis paskaitai atsisukau ir apsimečiau kažko ieškanti kuprinėje, kad galėčiau dirstelėti į vaikiną galinėje eilėje. Jis spoksojo į mane ir juodu pieštuku atsainiai barbeno per sąsiuvinį. Sėdėjo ant kėdės išsidrėbęs, užmetęs alkūnę ant atlošo, vieną koją nerūpestingai užsikėlęs ant atramos. Nenusukome vienas nuo kito akių, jo išraiška šiek tiek pasikeitė, neįskaitomame veide atsirado vos įžvelgiama, santūri šypsena. Nepažįstamasis nekryptelėjo, net kai žvilgtelėjau į kuprinę, o paskui vėl į jį.

Pagaliau nukaitus veidui nusisukau.

Per pastaruosius trejus metus vaikinai man buvo rodę dėmesį, pati trumpai buvau susižavėjusi keliais: man patiko kontraboso pamoką dėstantis studentas ir mano chemijos darbo porininkas, bet toliau nebuvo nueita ir apie juos niekam nepasakojau, – nenorėjau nieko, išskyrus Kenedį. Užmiršau ekonomikos paskaitą, kuri virto fono šurmuliu, spėliojau, ar tokia mano reakcija į tą nepažįstamą vaikiną dėl patirtos gėdos, dėkingumo, kad išgelbėjo nuo Bako, ar čia paprastas susižavėjimas. Galbūt mane veikė visos šios priežastys.

Paskaitai pasibaigus, įsidėjau vadovėlį į kuprinę ir susilaikiau dar kartą nepažiūrėjusi jo pusėn. Prasikuičiau užtektinai, kad spėtų išeiti Kenedis su gerbėja. Man pakilus, pagaliau pabudo šalia sėdintis miegalius.

– Ei, kuriuos uždavinius jis liepė atlikti dėl papildomų kreditų? Matyt, trumpam atsijungiau, kai apie juos kalbėjo. Mano užrašai neįskaitomi.

Žvilgtelėjau į jo rodomus užrašus, tikra tiesa, keverzonė darėsi vis sunkiau įskaitoma.

– Beje, aš Bendžis.

– Eee, leisk pagalvoti… – perverčiau savo sąsiuvinį ir parodžiau puslapio viršuje užrašytas uždavinio sąlygas. – Štai. – Jam rašantis prisistačiau: – Aš Žaklina.

Bendžis – vienas tų vaikinų, kuriems branda nebuvo maloninga. Jo kakta nubarstyta spuogais. Plaukai nevykusiai apkirpti ir garbanoti. Patyręs stilistas galėtų juos sutramdyti, bet jam tikriausiai patinka kirpyklos, kur tereikia aštuonių dolerių, o per plačiaekranius televizorius visada rodo sporto laidas. Liemuo tešliaus, vargu ar užsibūna modernioje universiteto sporto salėje. Pilvą aptempę marškinėliai siūlė „brolišką“ patarimą, kurio geriau buvo neskaityti. Bendrą jo išvaizdą gelbėjo išraiškingos rudos akys ir patraukli šypsena, kai jis nusišypsodavo, apie akis susimesdavo žavios raukšlelės.

– Ačiū, Žaklina. Išgelbėjai mano subinę – man žūtbūt reikia tų papildomų taškų. Pasimatysim penktadienį. – Jis užvertė sąsiuvinį. – Nebent netyčia pramiegočiau, – pridūrė nuoširdžiai šypsodamasis.

Atsakiau jam šypsena eidama tarpueiliu.

– Nieko baisaus nenutiktų.

Galbūt rasiu draugų ir be Kenedžio aplinkos. Šis trumpas pokalbis vėl priminė, kad mums išsiskyrus dauguma mūsų draugų pabėgo su juo, ir privertė susimąstyti, kokia buvau nuo jo priklausoma. Šiek tiek sutrikau. Kodėl anksčiau man tai netoptelėjo į galvą? Nes nemaniau, kad mudu su Kenedžiu galėtume išsiskirti?

Kvaila, naivi prielaida. Akivaizdu.

Auditorija jau buvo pustuštė, išėjo net vaikinas iš galinės eilės. Pati nežinau, kodėl nusivyliau. Na, spoksojo jis į mane per paskaitą – didelio čia daikto. Galbūt jam buvo nuobodu. Arba jo dėmesį lengva išblaškyti.

Bet išėjusi iš auditorijos pamačiau jį kitoje šurmuliuojančio koridoriaus pusėje kalbantis su mergina iš paskaitos. Nepažįstamasis visa išvaizda spinduliavo ramų pasitikėjimą savim; ant paprastų pilkų marškinėlių prasegta tamsiai mėlyna palaidinė, ranka priekinėje džinsų kišenėje. Raumenis slėpė ilgos rankovės, pilvuko neturi – šeštadienio vakarą jis gana lengvai prilupo Baką ir paguldė ant menčių. Už ausies kyšojo juodas pieštukas, tebuvo matyti rožinis trintuko galiukas, patį pieštuką slėpė tamsūs pasišiaušę plaukai.

– Tai konsultacija grupinė? – paklausė mergina, sukdama apie pirštą ilgą plaukų sruogą. – Ir trunka valandą?

Jis pasitaisė kuprinę ir atmetė nuo akių užkritusius plaukus.

– Aha. Nuo pirmos iki dviejų.

Nepažįstamasis žiūrėjo į ją, mergina pakėlė galvą ir perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, tarsi ruoštųsi su juo šokti. Arba jam.

– Galbūt ir užsuksiu pažiūrėti. Ką veiksi po konsultacijos?

– Dirbsiu.

Ji irzliai atsiduso.

– Lukai, tu visada dirbi.

Kaprizingas tonas rėžė ausis, tarsi kas būtų vinimi perbraukęs per lentą, visada taip, kai girdžiu išpaikintas vyresnes nei šešerių metų mergaičiukes. Bet štai tau – ką tik sužinojau jo vardą.

Lukas pakėlė akis, tarsi būtų pajutęs, kad stoviu ir klausausi. Nusisukau ir skubiai nėriau į kitą pusę, nors jau per vėlu buvo apsimesti, kad negirdėjau jų pokalbio. Broviausi per koridoriumi plūstantį žmonių srautą ir pro šonines duris šoviau lauk.

Nieku gyvu neisiu į konsultacijas, jei jas lanko Lukas. Nė nenumanau, ką jis galvojo – jei išvis ką galvojo – taip spoksodamas į mane per paskaitą, bet mane trikdė neslepiamas, įkyrus jo žvilgsnis. Tebegedėjau neseniai iširusių santykių. Nebuvau pasiruošusi megzti naujų. O šitaip jis manim veikiausiai ir nesidomėjo. Vyptelėjau. Parodė šiek tiek dėmesio ir man jau vaidenasi galimi santykiai.

O žvelgiant nešališkai, jis tikriausiai pratęs, kad merginos pačios metasi jam po kojomis, kaip ta blondinė koridoriuje. Visai kaip mano buvęs. Kenedžio klasės, o vėliau ir studentų atstovybės prezidento titulas prilygo garsenybės statusui, ir jis tuo mėgavosi. Paskutinius dvejus metus mokykloje atkakliai nekreipiau dėmesio į pavydžiai mūsų santykius sekančias merginas, tik ir telaukiančias, kada jis mane mes. Kai išvažiavome studijuoti, visiškai juo pasitikėjau.

Ar kada liausiuosi buvusi patikli kvaiša?

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Landonai,

nauja medžiaga ne taip jau lengvai įkandama, kaip maniau, bet nežinau, ar kada ištaikysiu ateiti į bent vieną tavo konsultaciją. Kaip negerai, kad vaikinas nemetė manęs anksčiau, būčiau nepasirinkusi šito dalyko! (Nenoriu įžeisti. Tikriausiai studijuoji ekonomiką ir tau ji patinka.)

Darbui skaitau internetinius žurnalus. Ačiū, kad prieš atsiųsdamas daktaro Helerio užrašus juos iššifravai. Jei būtum juos persiuntęs neišvertęs, jau ieškočiau aukšto pastato / tilto / vandens bokšto, ant kurio galėčiau sušukti: „Sudie, žiaurusis pasauli!“

ŽV

Žaklina,

pasigailėk, nereikia šokinėti nuo aukštų pastatų. Ar įsivaizduoji, kokia žala būtų mano, kaip konsultanto, reputacijai? Jei neturi daugiau priežasčių gyventi, pagalvok bent jau apie mane. ;)