Таммара Веббер: Lengvai

Buvau tikra, kad išraudau kaip burokas – kaip visada, kai mano kambario draugė rėždavo taip tiesmukai, o Megė kvatojosi net springdama. Abi jos į universitetą atvažiavo vienišos, bet seksualiai patyrusios. Su Kenedžiu miegojau nuo dvyliktos klasės žiemos atostogų, bet daugiau su niekuo nebuvau mylėjusis. Mudviejų meile nesiskundžiau, nors perskaičiusi kokį straipsnį žurnale ar nugirdusi kokią Erinos pastabą pamąstydavau, ar ko nors nepraleidau.

– Ir visa tai įrodo?..

Erina man vyptelėjo.

– Tai įrodo, kad esi prisirpusi blogo vaikino etapui.

– Ooooo, – atsiduso Megė.

– Eee. Nemanau…

– Taip, taip. Nežiopsok. Tu suviliosi Luką ir kaip reikia juo pasinaudosi, kad atsigautum. Štai kodėl blogas vaikinas gerai – jis neprieštarauja, kad juo pasinaudotum, nes vis tiek neketina su tavim draugauti. Jis tam ir gyvena, kad juo naudotųsi, ypač lovoje – išmoko tave įvairiausių nešvankių dalykėlių.

Megė kvailą Erinos mintį pavydžiai palaikė:

– Tau pasisekė.

Mačiau akyse Luko rankas ant savo juosmens, ausį palietusią jo burną – ir suvirpėjau. Prisiminiau veriantį jo žvilgsnį trečiadienį per paskaitą ir man ėmė trūkti oro. Galbūt mane paveikė alkoholis, o rytoj viskas atrodys kitaip, bet šią akimirką beprotiška Erinos mintis jau atrodė ne tokia ir pakvaišusi.

O, velnias.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Pirmadienio rytą artinausi prie auditorijos virpėdama iš jaudulio, nebuvau tikra, ar imtis vyro medžioklės strategijos, kurią sutikau išbandyti ant nieko neįtariančio kurso draugo, ar kol dar nevėlu, jos atsisakyti. Lukas buvo ką tik įėjęs į auditoriją, jis žvilgtelėjo ir į naują mano vietą, ir į tuščią kėdę šalia Kenedžio, kuris, ačiū Dievui, jau sėdėjo. Turėjau apie trisdešimt sekundžių viskam apmąstyti.

Visą neilgą – mano laimei – kelią iki bendrabučio Erina su Mege, užsidegusios ir kurstydamos viena kitą ir mane, prisiekinėjo pavydinčios man tokio plano. Ir vaikino, kuriam tie planai skirti. Visą šeštadienį Erina gėrė tik dietinį limonadą, todėl sekmadienio rytą jos nekankino pagirios ir iš lovos ji šoko kupina minčių dėl operacijos „Blogo vaikino etapas“.

Norėdama išmušti ją iš vėžių, apsimečiau kenčianti sunkesnes pagirias, nei jaučiausi iš tiesų, bet kokią nors mintį nusistvėrusią Eriną ne taip lengva atkalbėti. Nesvarbu, norėjau to ar ne, ji buvo pasiryžusi perteikti savo patirtį, kaip suvilioti vaikiną, ji tuojau pat įbruko man į rankas buteliuką apelsinų sulčių, o aš niurnėdama atsisėdau. Norėjau užsitraukti ant galvos antklodę ir užsikimšti ausis, bet šaukštai buvo po pietų.

Ji klestelėjo šalia.

– Pirmiausia turi veikti be baimės. Nesijuok, jie užuodžia baimę. Baimės kvapas juos atbaido.

Susiraukiau.

– Kvapo? Tai tokia… – ieškojau tinkamesnio žodžio nei „uchhhh“, bet mano smegenys dar nespėjo įsikrauti.

– Nori pasakyti – tokia tiesa? Klausyk – vaikinai yra šunys. Moterys tai žino nuo pasaulio pradžios. Vaikinai nenori, kad jų vaikytųsi. Jie patys nori vaikytis. Todėl jei ketini kurį nutverti, turi mokėti priversti jį vaikytis tave.

Dėbtelėjau į ją primerkusi akis. „Archajiška, šovinistiška, žemina“, – mano smegenys per vėlai pakeitė tą „uchhhh“. Ir ko čia stebėtis – jau buvau girdėjusi ją panašiai kalbant. Tiesiog niekad nemaniau, kad tokios spontaniškos pastabos atspindi jos požiūrį.

Nugėriau pusę buteliuko sulčių ir paklausiau:

– Tu čia rimtai?

Erina kilstelėjo antakį.

– Tai ar neturėčiau atsakyti c’est la vie ?

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Metas veikti.

Giliai įkvėpiau. Iki paskaitos liko trys minutės. Anot Erinos, man reikės vienos, daugiausia dviejų minučių. „Dvi minutės – jau rizika, – pareiškė ji, – atrodysi pernelyg susidomėjusi. Viena geriau.“

Prisėdau šalia Luko, bet ant kėdės kraštelio, kad būtų aišku, kad neketinu trukdyti. Lukas pažiūrėjo man į akis, tamsūs antakiai pradingo tarp netvarkingai ant kaktos krintančių plaukų. Akys kone bespalvės. Dar nebuvau mačiusi žmogaus tokiomis vaiskiomis akimis.

Išvydęs mane šalia jis nustebo. Anot Erinos ir Megės, tai gerai.

– Labas, – tariau vos šypsodamasi, tikėjausi, kad sudariau įspūdį šiek tiek susidomėjusios, šiek tiek abejingos.

Pasak Erinos ir Megės, toks įspūdis – svarbiausia laikantis strategijos.

– Labas. – Jis atsivertė ekonomikos vadovėlį, slėpdamas atverstą užrašinę.

Dar spėjau pamatyti kruopščiai nupieštą seną, išdidų universiteto ąžuolą ir jį juosiančią ornamentuotą kaltinę tvorelę.

Nurijau seiles. Susidomėjusi ir abejinga.

– Tik dingtelėjo, kad neprisimenu tavo vardo. Matyt, užvakar išgėriau per daug margaritų.

Jis lyžtelėjo lūpas ir prieš atsakydamas įdėmiai pažiūrėjo į mane, o aš sumirksėjau svarstydama, ar jis tyčia trukdo man vaidinti abejingą, nors man ir taip ne itin sekasi.

– Lukas. Ir nemanau, kad prisistačiau.

Kitą akimirką į auditoriją triukšmingai įžengė daktaras Heleris, jo nešamos dėžės rankena užkliuvo už durų. Dėl puikios akustikos – auditoriją projektuojant buvo pasistengta – visi išgirdo sumurmėtą „velnias“. Mudu su Luku šyptelėjome vienas kitam, o auditorija sukikeno.

– Tu, eee, aną kartą mane pavadinai Džeke? – paklausiau ir jis kryptelėjo galvą. – Iš tiesų mane vadina Žaklina. Dabar.

Jis vos suraukė antakius.

– Gerai.

Atsikrenkščiau ir atsistojau. Iš jo išraiškos supratau – vėl jį nustebinau.

– Malonu susipažinti, Lukai, – dar kartą nusišypsojau, tada nusisukau ir nėriau savo vieton.

Visą paskaitą stengiantis susilaikyti ir nedirstelėti per petį buvo kankinama. Juste jutau pakaušį gręžiantį Luko žvilgsnį. Tarsi nepasiekiamas niežulys, jis dilgino mane penkiasdešimt minučių, prireikė išties herakliškų pastangų neatsisukti. Bendžis, pats to nežinodamas, man pagelbėjo prablaškydamas mane pastabomis apie daktarą Helerį, pavyzdžiui, sąsiuvinyje žymėdamasis, kiek kartų jis nutęs „eee“, ar atkreipęs dėmesį, kad mūsų profesorius mūvi vieną tamsiai mėlyną, o kitą – rudą kojinę.

Užuot po paskaitos lūkuriavusi ir pažiūrėjusi, ką Lukas darys (užkalbins mane ar nekreips dėmesio), užuot laukusi, kada išeis Kenedis (keista, visą valandą buvau jį pamiršusi – pirmas kartas), užsimečiau kuprinę ant peties ir nė nedirstelėjusi į juos nėriau iš auditorijos. Giliai įkvėpiau ištrūkusi pro šonines duris į gaivų rudens orą. Tvarkaraštis: ispanų kalbos paskaita, pietūs, „Starbucks“.

Erina. Kaip ėjosi O-BVE?

Aš. Priverčiau jį pasakyti savo vardą. Grįžau vieton. Daugiau į jį nė nežvilgtelėjau.

Erina. Šaunu. Susitiksime po kitos paskaitos prie kavos dar kartą aptarti strategijos. ;)

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Kai mudvi su Erina atsistojome „Starbucks“ į eilę, Luko nemačiau.

– Velnias, – ji iškišo kaklą pažiūrėti, ar jis nestovi už prekystalio. – Praeitą pirmadienį jis buvo čia, ar ne?

Gūžtelėjau pečiais.

– Aha, bet jo darbo tvarkaraštis tikriausiai nenuspėjamas.

Ji bakstelėjo man alkūne.

– Arba pastovus. Ar ten ne jis?

Lukas įžengė pro užpakalines duris nešinas didžiuliu kavos maišu. Pati nustebau dėl savo reakcijos. Tarsi jį pamačius visa būčiau sustingusi, o tada vėl viskas atsileidę ir ėmę veikti iš naujo: sparčiau suplakė širdis, plaučiai ėmė greičiau pumpuoti orą, smegenyse bangos ritosi kaip pašėlusios.