Таммара Веббер: Lengvai

Užuot garsiau kalbėjęs, kaip visi klube, jis pasilenkė man prie ausies ir paklausė:

– Pašokam?

Pajutau šiltą kvapą, užuodžiau skutimosi losjoną – paprastą ir vyrišką, o tada Lukas atsitraukė ir nenuleisdamas akių laukė atsakymo. Kumštis man tarp menčių perdavė Erinos nuomonę: „Eik, pašok su juo.“

Linktelėjau, o jis paėmė man už rankos ir nusivedė į šokių aikštelę, minia lengvai traukėsi jam iš kelio. Pasiekus nutrintas ąžuolines grindis Lukas atsisuko ir nepaleisdamas rankos prisitraukė mane arčiau. Pagavome lėtos dainos ritmą ir lingavome, jis surado ir kitą mano ranką, abi jas suėmė man už nugaros, švelniai įkalino savo glėby. Mano krūtys brūkštelėjo jam per krūtinę, vos neaiktelėjau nuo švelnaus prisilietimo.

Visą vakarą sąžiningai vengiau prisilietimų, griežtai atsisakydavau visų lėtų šokių. Apsvaigusi nuo margaritų (kad ir kokios buvo silpnos, per daug jų išgėriau) užsimerkiau ir leidausi jo vedama, mintyse kartojau sau, kad tai viso labo alkoholis mano kraujyje, nieko daugiau. Po minutės jis paleido pirštus ir priglaudė savo delnus man prie nugaros, o aš uždėjau rankas jam ant žastų. Raumenys buvo tvirti, taip ir žinojau. Perbraukiau delnais iki tokių pat tvirtų pečių. Paskui sunėriau pirštus jam ant sprando ir atsimerkiau.

Jo žvilgsnis vėrė, nė akimirką nenuleido nuo manęs akių, ir širdis ėmė plakti greičiau.

Pasistiebiau jam prie ausies, Lukas pasilenkė, kad man būtų patogiau klausti.

– Tai ką studijuoji? – kvėptelėjau.

Pro šnairą mačiau, kaip kilstelėjo jo lūpų krašteliai.

– Ar apie tai nori kalbėtis?

Lingavome susiglaudę krūtine ir šlaunimis, jis neatsitraukdamas laukė mano atsakymo.

Neprisiminiau, kada buvau užvaldyta tokio tyro besąlygiško geismo. Nurijau seiles.

– O apie ką siūlytum?

Jis tyliai nusijuokė, pajutau, kaip virpa jo krūtinė.

– Siūlau visai nesikalbėti. – Jis šiek tiek tvirčiau suėmė mane per liemenį, prispaudė nykščius prie šonų, kitų pirštų neatitraukdamas nuo nugaros.

Sumirksėjau, akimirką nesuvokdama jo žodžių prasmės, o tada jie pasiekė mano smegenis.

– Nesuprantu, apie ką tu čia, – sumelavau.

Jis palinko dar arčiau, jo glotnus skruostas brūkštelėjo prisilietęs prie manojo, ir sukuždėjo:

– Supranti.

Mane vėl užklupo jo kvapas – švarus ir švelnus, nepanašus į madingus Kenedžio odekolonus, visada permušdavusius mano kvepalus; panorau pakelti pirštus jam prie veido ir perbraukti per neseniai nuskustą žandikaulį – be seksualių vakarykščių ražienų. Jei dabar jį pabučiuočiau, aistringai pabučiuočiau, neparausčiau. Tejusčiau jo burną prie savosios – ir gal dar tą ploną žiedelį lūpos kamputy…

Nuo tos padykusios minties užgniaužė kvapą.

Kai jo lūpos prisilietė šalia ausies, pamaniau – tuoj nualpsiu.

– Tiesiog šokime, – tarė jis.

Atsilošęs tik tiek, kad matytų mano akis, jis prisitraukė mane arčiau ir mano kojos pakluso, kur jis liepė judėti.

5 skyrius

– Jatitararai. Kas tas karštas vaikinas? – Erina atsargiai sukiojo tėvelio nupirktą volvo sedaną tarp aikštelėje svirduliuojančių girtų žmonių. – Jei nebūčiau blaiva kaip kunigas, pamanyčiau, kad jis – sekso ištroškusios mano vaizduotės vaisius.

– Ššš, – sumurmėjau užsimerkusi, atrėmusi svaigstančią galvą į atlošą. – Nė nekalbėk man apie ištroškusią sekso.

Erina pastvėrusi spustelėjo man ranką.

– O, šūdas, Ža. Pamiršau.

Išsiskyriau prieš tris savaites, bet neketinau atvirauti, kad pastarąjį kartą artimus santykius turėjau prieš keturias… gal penkias savaites. Reikėjo atpažinti, kad Kenedžio abejingumas – ženklas, užuot mintyse jį teisinus, neva jį užgriuvę brolijos reikalai, o ir pati per dieną grieždavau bent dvi valandas, kai repetuodavome su orkestru – ir dar ilgiau. Jis turėjo išlaikyti A pažymių vidurkį, o aš mokyti muzikos.

Po minutės ant užpakalinės sėdynės sucypė Megė.

– Žaklina, taip ir neatsakei į klausimą! – ji kalbėjo taip pat neaiškiai kaip aš, mano vardo skiemenis ištarė kaip tris atskirus žodžius. – Kas tas nuostabus vaikinas, o svarbiausia, kodėl išbadėjusi nepasotinai alkio su juo? Po velnių, man rodos, dėl nakties su juo sutikčiau išspirti iš lovos net Vilą!

– Ištvirkėlė, – pabaltakiavo į ją užpakalinio vaizdo veidrodėlyje Erina.

Megė nusijuokė.

– Šiuo atveju… Velnias, taip.

Abi nutilo ir spoksojo į mane laukdamos, kada atskleisiu, kas jis. Mintyse perkračiau visa, ką apie jį žinojau. Jis išgelbėjo mane užpuolus Bakui, to dar niekam nepasakojau. Jis prilupo Baką, irgi niekam nepasakojau. Trečiadienį per ekonomiką spoksojo į mane visą paskaitą, o penktadienį visiškai nekreipė dėmesio, apie tai irgi niekam nepasakojau. Dirba „Starbucks“. Ir vis klausinėja manęs, kaip laikausi… bet šiąnakt nepaklausė.

Šis vakaras buvo kitoks. Tarsi būtume susitarę, nesustodami pašokome keletą dainų – lėtų, greitų ir puslėčių. Jis nė karto neatitraukė rankų nuo mano kūno ir sužadino tokį geismą, kokio jau labai seniai nejaučiau – daugiau nei keturias ar penkias savaites. Jo rankos nenuklydo, kur nederėjo, pirštai nepalindo paerzinti po palaidinuke – vis tiek nutvilkė odą per drabužius.

O tada jis prapuolė. Pasilenkęs man prie ausies padėkojo už šokius, palydėjo prie staliuko ir pradingo maišalynėje. Daugiau jo nebemačiau, teliko spėti, kad išėjo iš klubo.

– Jis vardu Lukas. Lanko su manim ekonomiką. Ir jis paišo.

Megė sukikeno ir pliaukštelėjo per odinę sėdynę.

– Paišo? Ką? Nuogas mergas? Daugelio vaikinų meniniai gebėjimai tuo ir baigiasi. Dažniausiai paišo ne visą merginą, tik papus.

Mudvi su Erina pritariamai nusijuokėme.

– Nežinau, ką jis piešia. Tik… penktadienį per paskaitą kažką paišė. Man regis, jis nė nesiklausė paskaitos.

– O ne, Erina! – Megė pasilenkė į priekį, kiek leido diržas. – Atrodo, tas dieviškas vyrukas yra blogas studentas. Žinome, ką tai žada Žaklinai.

– Ir ką gi žada? – susiraukiau.

Erina šypsodamasi papurtė galvą.

– Nagi, Ža, negi niekada nebuvai susižavėjusi blogu vaikinu? Ar vaikinu, kuriam, mmm, nesisekė mokslai? Kitaip tariant, vaikinu, kuris nebūtų – vajė! – intelektualas?

Man atkaro žandikaulis.

– Užsičiaupk! Ar nori pasakyti, kad aš snobė?

– Ne! Taip nesakome – ne tai turėjom omeny. Tik… šį vakarą neatrodė, kad būtum abejinga tam Lukui, šokote visą amžinybę, ir jis nepanašus į tavo įprastus…

– Pastaruosius trejus metus nebuvo jokių įprastų, buvo vienintelis Kenedis! Kas žino, kas man įprasta?

– Ko įsižeidei? Žinai, apie ką kalbu: tau nepatinka bukagalviai.

– O kam patinka? – nenorėjau pritarti, kad Lukas bukas. Galbūt ekonomika jo ir nedomina, bet jis nekvailas.

– Alio! – šūktelėjo Megė. – Ar esi bent kartą mačiusi Vilą?

Visos ėmėm kikenti. Megės vaikinas buvo mielas, o pilvo preso treniruokliu tikriausiai pakeltų nedidukę hondą, bet jo pažymių vidurkis nepelnytų pagarbos.

– Čazas už mane gudresnis, o kas iš to, – pridūrė Erina.

Ne kartą bandžiau įtikinti ją nenuvertinti savo B lygio intelekto, bet ji buvo įsikalusi į galvą nesanti protinga. Kumštelėjau jai į ranką, kaip kiekvieną kartą, kai imdavo taukšti kokias save nuvertinančias nesąmones.

– Ai! Aš kalbu nuoširdžiai.

– Ne, netiesa.

– Šiaip ar taip, – kalbėjo toliau Erina, – kartais taip aptingdavau, kad griebdavau vaikiną, kuris geriau jau nepravertų burnos. – Megė sustaugė iš juoko, o Erina kalbėjo: – Ar matėte vaikiną, su kuriuo ėjau į bakalaurų vakarėlį? – Su Mege matėme jųdviejų nuotraukas – tikras Adonis su smokingu, apkabinęs ją per liemenį, per plonutį šilką. – Na ir kūnas, po paraliais, norėjau palaižyti jo presą. Tas vaikinas turėjo skolų, bet leiskite jums pasakyti, buvo apdovanotas ir talentingas kitose srityse.