Таммара Веббер - Lengvai

Landonai,

prikabinau savo darbo planą. Gal turėdamas laiko užmestum akį, ar ne pernelyg ištęstas, gal per smulkmeniškas. Nesu tikra, kokių šalių, be JAV, ekonomiką įtraukti. Be to, man šiek tiek neaiški J kreivė. Suprantu, matome, kaip ji veikia, bet argi ekonomikos negalima prognozuoti kaip orų? Turiu omeny, kokia nauda, kai vertinti galime tik įvykusius pokyčius, o jų numatyti ne? Jei meteorologas negali nuspėti, kas bus rytoj, jis tikriausiai bus atleistas, ar ne?

Padariau ir pratimus. Atsiprašau, kad siunčiu tiek daug iškart, ir dar pirmadienį. Derėjo atsiųsti anksčiau, bet šeštadienį leidau su draugėmis ir nespėjau padaryti.

ŽV

Žaklina,

neatsiprašinėk. Aš kone ištisai dirbu, mokausi arba sėdžiu paskaitose. Beveik nepastebiu, kuri šiandien diena. Tikiuosi, gerai pasilinksminote.

Žinau, iš pradžių sakiau, kad nenoriu smulkmenų, kaip išsiskyrei (buvo nemandagu, nenorėjau toks pasirodyti); tikriausiai tau buvo sunku, jei dvi savaites nelankei paskaitos. Matau, praleisti paskaitas tau nebūdinga.

Prikabinau Volstrito žurnalo straipsnį, kuriame J kreivė paaiškinta geriau nei vadovėlyje. Tu visiškai teisi, jei negalima numatyti, kas vyks, ekonomika yra ne ekonomika, o istorija. Ir nors istorija yra svarbi prognozuojant ekonomiką ir orus (beje, labai vykęs palyginimas), ji retai praverčia sukant galvą, ar investuoti į užsienio valiutą ir ar neštis į mokyklą skėtį.

LM

Spoksojau į elektroninį laišką ir veltui bandžiau palyginti Landoną su Luku. Jie atrodė skirtingi kaip diena ir naktis, bet abu juos pažinojau tik iš vienos pusės. Apie Luką žinojau tik tiek, kad jis karštas ir moka spardyti subines. Per meno istoriją mąsčiau, kaip būtų klostęsis tas trumpas pokalbis su Baku, jei su manim būtų buvęs Lukas. Kažin, ar Bakas būtų drįsęs taip į mane žiūrėti. Ar būtų drįsęs pasakyti „Šauniai atrodai“. Prisiminus mane tiriančias šaltas Bako akis pasidarė negera.

Nors jaučiausi lėkšta, kad man tai rūpi, vėl ėmiau spėlioti, kaip galėtų atrodyti Landonas ir ar jo išvaizda paveiktų mano nuomonę apie jį. Skaitydama pagyras nusišypsojau. Anksčiau jis rašė, kad buvęs mano vaikinas asilas, o dabar ėmė domėtis, kaip mudu išsiskyrėme. Domėtis manim. Arba tai, arba aš pernelyg susireikšminau.

Landonai,

mes draugavome beveik trejus metus. Nė neįtariau, kad viskas baigsis. Po vidurinės, užuot stojusi į muzikos mokyklą, atsekiau paskui jį čia. Kai pasakiau, mano orkestro vadovas vos širdies smūgio negavo. Jis meldė, kad dalyvaučiau konkurse į Oberliną ar Džuljardą, bet aš atsisakiau. Galiu kaltinti tik save. Kaip tikra kvaiša patikėjau savo ateitį mokyklos laikų vaikinui. Dabar įstrigau čia, kur neturėčiau būti. Nežinau, ar taip pasitikėjau juo, ar taip nepasitikėjau savim. Bet kuriuo atveju pasielgiau kaip paskutinė kvaiša, tiesa? Štai ir graudi mano pasakėlė. Ačiū už straipsnį.

ŽV

Žaklina,

tu ne kvaiša. Galbūt pernelyg patikli, bet išvadą galima daryti tik vieną: kad jis nepatikimas, o ne kad tu kvaila. O dėl to, kad esi ten, kur neturėtum būti – tu esi čia dėl kokios nors priežasties, arba priežasčių nė nebūna. Kaip mokslininkas, esu linkęs prie antrojo varianto. Bet kuriuo atveju negalvok apie tai. Jau padarei sprendimą; dabar stenkis išpešti iš jo kuo daugiau naudos. Tai viskas, ką gali padaryti, ar ne? Ir baigiu ta gaida, einu ruoštis statistinės mechanikos testui. Kas žino, galbūt sugebėsiu moksliškai įrodyti, kad tavo buvęs tavęs nevertas, o tu esi kaip tik ten, kur ir turi būti.

LM

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Kai pro duris įžengė Erina, snūduriavau apsikrovusi spalvotomis kortelėmis su atspausdintais išasmenuotais ispanų kalbos veiksmažodžiais. Prieš Erinai stryktelint ant mano lovos vos spėjau daugumą jų susišluoti.

– Ir?.. Paskambinai jam ar parašei? Ar paklausei mūsų patarimų? Ką jis sakė?

Atsidusau.

– Nei skambinau, nei parašiau.

Ji išsitiesė ant lovos ir teatrališkai atmetė rankas į šonus, o aš puoliau rinkti paskutinių kortelių, kol Erina nesulamdė.

– Išsigandai.

Spoksojau į korteles rankose. Yo habré, tú habrás, él habrá, nosotros habremos …

– Galbūt.

– Chmm. Žinai, taip dar geriau. Neskambink. Tegul jis vaikosi tave. – Ji nusijuokė pamačiusi mano surauktus antakius. – Su tokiais vaikinais kaip Čazas kur kas lengviau. Po paraliais, paliepčiau jam mane vaikytis, jis taip ir darytų.

Nusijuokėme tai įsivaizduodamos, nes Erina tikriausiai teisi. Pagalvojau apie Kenedį. Koks jis buvo vaikinas? Iš pradžių Kenedis mane vaikėsi, bet jam nereikėjo ilgai stengtis. Jis mane sužavėjo, nusinešė savo svajonėse ir planuose, nes į juos įtraukė ir mane. Iki šiol nepaleidžia.

– Oi, Ža, velnias. Žinau, apie ką galvoji. Mesk jį iš galvos. Tuoj paruošiu kakavos. Grįžk prie savo… – ji atsisėdo ir pastvėrė kortelę, kurios nespėjau išgelbėti, – …uch, ispanų kalbos veiksmažodžių.

Erina pripylė puodelius vandens iš čiaupo ir įkišo į mikrobangų krosnelę. Spoksojau į išplaukusius žodžius kortelėse. Velniop Kenedį. Velniop jį, velniop! Būtų pats tas, jei jis pamatytų mane su tokiu vaikinu kaip Lukas. Kitokiu, bet visai tokiu pat karštu. Dar karštesniu, jei imčiau skaičiuoti smulkmenas.

Operacija „Blogo vaikino etapas“ prasidėjo. Bet aš Lukui neskambinsiu ir nerašysiu. Jei Erina teisi – jei jis medžiotojas, dar per trumpai mane vaikėsi.

Erinai atkišus man puodelį, giliai įkvėpiau ir nusišypsojau. Ji nesivargino ruošti tikros kakavos, tiesiog mano puodelyje užplikė zefyriukų iš nedidelės dėžutės, kurioje abi kartais pasirausdavome.

– Jei nerašysiu jam, kas toliau?

Erina išsišiepė ir džiugiai spygtelėjo.

– Atrodo, jį kabina tavo geros mergaitės įvaizdis… – ji išplėtė akis. – Žaklina, galbūt jis atkreipė į tave dėmesį per paskaitą dar prieš tau išsiskiriant su Kenedžiu. Paskui tu juk persėdai į kitą vietą, ar ne? Todėl buvo akivaizdu, kad judu išsiskyrėte. Geriau nė negali būti. – Aš vėl sutrikau, o ji prapliupo juoktis. – Jis tave jau vaikosi. Tau belieka bėgti. Tik ne per greitai.

Lyžtelėjau šokoladą nuo viršutinės lūpos.

– Erina, tu pavojinga.

Ji šelmiškai nusišypsojo.

– Žinau.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Trečiadienį prie auditorijos atėjau prieš dešimtą, baigiantis aštuntos valandos paskaitai. Palaukusi, kol dauguma studentų išeis pro duris, įsmukau vidun ir atsisėdau savo vieton pasiryžusi pasirodžius Lukui nekreipti į jį dėmesio. Išsitraukusi perverčiau ispanų kalbos korteles, nors kolokviumui jau buvau puikiai pasiruošusi.

Man po kairei į savo vietą klestelėjus Bendžiui, nė nepakėliau galvos. Nenorėjau, kad man trukdytų nekreipti dėmesio į Luko suolą.

– Labas, Žaklina, – pasisveikino, tik ne Bendžis.

Kėdės buvo pritvirtintos prie grindų, o rašymo lentos prie dešinio porankio. Lukas, persisvėręs per Bendžio lentą, šiek tiek įsiveržė į mano erdvę. Gerklėje užstrigo gumulas, prisiverčiau iškvėpti stengdamasi išlaikyti abejingą miną.

– O, sveikas.

Jis prikando apatinę lūpą.

– Regis, nematei mano numerio ant puodelio.

Pažiūrėjau į savo mobilųjį ant vadovėlio.

– Mačiau. – Laukiau jo reakcijos, suvokiau, kad kone įsakau jam mane vytis.

Lukas šyptelėjo, aplink šviesias akis susimetė raukšlelės, o aš tvardžiausi, kad neištižčiau jam prie akių.

– Aišku. Būtų sąžininga, jei atsakytum tuo pačiu. Tai gal duosi savo numerį?

Kilstelėjau antakį.