Таммара Веббер - Lengvai

– Kam? Ar norėtum, kad padėčiau ruoštis ekonomikos egzaminui?

Šį kartą jis stipriai prikando lūpą, regis, kad nenusijuoktų.

– Nesakyčiau. Kodėl taip pamanei?

Susiraukiau. Kaip galiu žavėtis vaikinu, kuriam nerūpi paskaitos?

– Ką gi, matyt, čia ne mano reikalas.

Lukas delnu pasirėmė smakrą. Jo pirštų pagalvėlės buvo pilkos, tikriausiai išsitepė piešdamas – už ausies tebebuvo užkištas pieštukas.

– Dėkui už rūpestį, bet tavo numerio noriu su ekonomika visiškai nesusijusiems tikslams.

Paėmiau telefoną ir nusiunčiau jam žinutę: „Labas.“

– Drauguži, tu sėdi mano vietoj, – Bendžis papriekaištavo sausai, bet ramiai.

Luko rankoje suvibravo telefonas ir jis šyptelėjo pamatęs mano žinutę ir mano numerį.

– Ačiū. – Lukas pakilo nuo kėdės ir tarė Bendžiui: – Atsiprašau.

– Nieko tokio. – Bendžis buvo vienas nerūpestingiausių žmonių, kokius tik kada buvau sutikusi. Jis visa išore spinduliavo – aš dykūnas, bet spėjau užmesti akį į įskaitos darbą, suspaustą tarp jo sąsiuvinio lapų – jis gavo B su pliusu; nors nuolat kalbėjo, kad praleis ar pramiegos paskaitą, dar nė vienos nepražiopsojo.

Lukui grįžus savo vieton, Bendžis pasilenkė per savo lentos kraštą dar arčiau nei Lukas.

– Ir kas gi čia vyksta? – jis pakilnojo antakius, o aš stengiausi sulaikyti šypseną.

– Nesuprantu, apie ką tu? – suplazdenau blakstienomis, palaikydama geriausias pietų gražuolių tradicijas.

– Atsargiai, mergyyyte, – nutęsė jis. – Tas vyrukas atrodo šiek tiek pavojingas. – Jis nupūtė nuo akių nepaklusnią garbaną ir nusišypsojo. – Aišku, šiek tiek pavojaus dar niekam nepakenkė.

Kreivai šyptelėjau.

– Tiesa.

Pagyriau save, kad per penkiasdešimties minučių paskaitą tik kartą dirstelėjau per petį. Lukas į mane nežiūrėjo, todėl nesusilaikiau nepaspoksojusi. Jis uoliai darbavosi pieštuku, pirma nuspalvindavo foną, o tada kruopščiai patrindavo jį nykščiu. Plaukai apgaubė Luko veidą, jis buvo susitelkęs į savo kūrinį ir nekreipė nė menkiausio dėmesio į dėstytoją ir auditoriją, tarsi joje būtų vienut vienutėlis. Įsivaizdavau jį sėdintį ant savo lovos, sulenkusį kelius, laikantį piešimo sąsiuvinį ant šlaunų. Buvo smalsu, ką piešia. Ar ką tokią.

Jis pakėlė galvą ir sutiko mano žvilgsnį. Nenuleido akių.

Lukas šyptelėjo vos pastebima savo šypsena ir pasirąžė, nenuleisdamas žvilgsnio pakraipė kaklą ir pečius. Tada pažvelgė į sąsiuvinį, pabeldė į jį pieštuko galu, patogiai atsilošė ir sumirksėjęs ėmė tyrinėti savo kūrinį.

Daktaras Heleris baigė braižyti ant lentos grafiką ir ėmė skaityti paskaitą – viskas vėl grįžo į vėžias. Lukas užsikišo pieštuką už ausies ir paėmė tušinuką. Prieš nusisukdamas į dėstytoją, jis dar kartą man nusišypsojo, iš jaudulio suvirpėjau.

Paskaitai pasibaigus, einant prie durų prie jo prikibo kita mergina, ne ta kaip praeitą savaitę, o aš nė negrįžtelėjusi per petį smukau lauk. Venose kunkuliavo adrenalinas, kūnas pajuto mano norą ištrūkti ir pakėlė sparnus. Žvilgtelėjusi atgal nėriau pro šonines duris, bet pasijutusi paikai sulėtinau žingsnį. Erina su Mege reikalavo, kad dar keletą dienų nesiduočiau sugaunama ir versčiau jį mane vaikytis – bet jis juk neims manęs vytis tikrąja žodžio prasme.

Parašiau Erinai, kad prieš popietės paskaitą, užuot ėjusi į „Starbucks“, išgersiu pigios kavos valgykloje. Ji atrašė:

„GENIALU. Ten ir susitinkam. Sesių solidarumas ir taip toliau.“

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Baigiantis meno istorijai ėmiau abejoti Erinos nuomone, kad Lukas nori žaisti tokį žaidimą. Vargu ar jis šuo pėdsekys. O aš irgi ne katytė. Arba visiškai nesuprantu žaidimo taisyklių. Atsidususi įsimečiau mobilųjį kuprinėn. Per paskaitą jį patikrinau bent trisdešimt kartų.

Niekinau žaidimus, kuriuos žmonės žaidžia ieškodami meilės – ar dar vienos nerūpestingos draugystės. Tai tebuvo varžybos, kas kiek pasieks, o aš niekada nesuprasdavau, kas žaidžiant lemdavo: sėkmė ar gebėjimai, ar nesuvokiamas abiejų derinys. Žmonės retai sako, ką galvoja, ar atskleidžia, ką jaučia. Niekas nesielgia nuoširdžiai.

Lengva man kalbėti, kai mudviejų santykiai su Kenedžiu buvo tobuli – gal į viską žvelgiu pernelyg iš aukšto? Erina taip man ir pareiškė prieš kelis mėnesius, kai pasakiau jai, kad tyčiojasi iš vaikino – visaip stengiasi perprasti, ko jis nori, kad galėtų metodiškai palaužti jo gynybą. Tenka pripažinti – ji buvo teisi. Nė nenutuokiau, ką reiškia, kai esi pilnametė, bet vieniša, neturėjau teisės teisti jaunų merginų.

Iki šiol.

Nerimavau kvailai, bet nepajėgiau susilaikyti. Jis spoksojo į mane per paskaitą. Iš ekonomikos išėjau pasitikėdama savim, o dabar jaučiuosi apgailėtinai. Kodėl? Nes jis nepastūmė raudonplaukės sau iš kelio ir nepuolė man iš paskos? Nes neparašė man per tas varganas tris su puse valandos, kurias jo nemačiau? Kažkokia nesąmonė.

Šildydamasi mikrobangų krosnelėje vakarienę jau nurašiau save – neišlaikiau Luko dėmesio. Kai galvoje ėmė suktis vaizdai, kaip po paskaitos jis išeina su pripuolusia gražuole, prisiverčiau išmesti juos iš galvos.

– Kvaiša, – burbtelėjau pati sau.

Nešiojamasis kompiuteris ant lovos galo skimbtelėdamas pranešė, kad gavau elektroninį laišką, ir širdis virptelėjo. Tikriausiai nieko rimto – sveikatos centro pranešimas apie skiepus ar dar viena žinutė iš senų mokyklos draugų, visi jie buvo priblokšti, kad mudu su Kenedžiu išsiskyrėme (visi tai sužinojo jam pakeitus savo santykių statusą feisbuke… praėjus vos dvidešimčiai minučių, kai buvau pamesta).

Tučtuojau atsijungiau ir iki šiol dar neįsirašiau kaip vartotoja. Pernelyg gniuždė mintis, kad tarp naujienų matysiu iškalbingus naujo jo statuso įrodymus ir nuotraukas. Net jei užblokuočiau jį kaip vartotoją, turime per daug bendrų pažįstamų. Negalėjau visiškai nuslėpti jo veiklos. Jau kitą dieną ėmiau gauti užuojautas ir globėjiškus elektroninius laiškus, ir žinutes, todėl pašto dėžutę tikrindavau atsargiai.

Būkštaudama ją atsidariau… ir nusišypsojau.

Žaklina,

ar galėsi rasti laiko ir ateiti į rytdienos (ketvirtadienio) konsultaciją? Jei ne, prikabinau pratimą, jį ir ketinu rytoj per konsultaciją aptarti. Medžiaga nauja, nesusijusi su ankstesne, todėl tau nereikės pirma pasivyti. (Beje, po geros savaitės jau turėtum susilyginti.)

LM

P. S. Galvojau apie įrodymą, apie kurį kalbėjau praeitą kartą: kad esi ten, kur tau ir skirta. Ir man dingtelėjo, ar galėtum įrodyti, kad kitur tau būtų geriau? Jei būtum išvykusi į kitą valstiją, jūsų santykiai vis tiek būtų nutrūkę. Nežinodama, kad jiems vis tiek buvo lemta nutrūkti dėl tavo vaikino, galbūt būtum kaltinusi save. O štai esi čia. Tave paliko, nelankei paskaitų ir sutikai geriausią universiteto ekonomikos konsultantą! Kas žino, galbūt įtikinsiu tave pamilti ekonomiką. (Beje, ką studijuoji?)

Landonai,

studijuoju muzikos edukologiją. Nepakenčiu posakio: „Kas gali – daro, kas negali – moko.“ Kadangi pati konsultuoju ir mokau, žinau, kad tai visiška nesąmonė. Norėjau daryti. Įsivaizdavau, kad įsidarbinsiu simfoniniame orkestre ar prisidėsiu prie progresyviojo džiazo grupės… bet man teks mokyti.

Į tavo konsultaciją neateisiu – rytoj repetuosim su savo moksleiviais. (Manau, jiems padaryčiau didesnį įspūdį, jei užuot pagriežusi gamą kontrabosu sugebėčiau ją išbezdėti.) Deja, ketinu baigti šį kursą ir daugiau prie ekonomikos nė pirštu nesiliesti. Prisiekiu, tai niekuo nesusiję su genialiais tavo mokytojo gebėjimais. Ačiū už pratimą. Tu pernelyg paslaugus.