Таммара Веббер - Lengvai

– Sakei, pasprukai. Tai jis ne?..

Papurčiau galvą.

– Ne.

Kenedis sunkiai iškvėpė.

– Šunsnukis. – Jis atpalaidavo kaklaraištį ir atsisegė viršutinę baltų marškinių sagą. Taip stipriai sukando dantis, kad ant kaklo iššoko gyslos, tarsi nuo žandikaulio žemyn besileidžiantys vamzdžiai. Kenedis papurtė galvą ir trinktelėjo kumščiu sau per šlaunį. – Močkrušys.

Kenedis nesikeikdavo – šie žodžiai nebuvo iš jo įprasto žodyno. Jis nuvėrė mane.

– Aš viską sutvarkysiu.

– Kenedi, viskas jau… viskas baigta. Aš tiesiog… tiesiog noriu, kad jis paliktų mane ramybėje.

Keista, jokių ašarų. Atrodė, tarsi jam išsikalbėjusi būčiau įgavusi jėgų, kaip kad pasijutau stipresnė išsipasakojusi Erinai.

Kenedis vėl kilstelėjo smakrą.

– Paliks. – Jis suėmė mano veidą ir pakartojo: – Jis paliks tave ramybėje. Pasirūpinsiu tuo. – O tada mane pabučiavo.

Jo burna buvo tokia pat pažįstama kaip daiktai, kuriuos pamačiau įėjusi į jo kambarį. Knygos lentynose. Antklodė po mano ranka. Laipiojimo uolomis įranga kampe. Džemperis, kurį kartais nugvelbdavau. Jo losjono kvapas.

Lūpoms prisilietus, nesąmoningai ėmiau jas vertinti – šiek tiek per šiurkščios. Gal galėčiau pateisinti – jis šiurkščiai bučiuojasi todėl, kad siunta ant Bako? Bet ne, žinojau tikrąją priežastį. Šimtą kartų patirtas bučinys – Kenedis visada mane taip bučiuodavo. Jo liežuvis savininkiškai šmurkštelėjo man burnon, gerai pažįstamas, puikus, bet ne Luko.

Atsiplėšiau nuo jo.

Kenedis nuleido rankas.

– Dieve, Džeke, atleisk man… pasielgiau labai nederamai…

Nesupykau.

– Ne. Nieko tokio, aš tiesiog… aš ne… – nutilau ieškodama priežasties, ko aš ne…

Buvome išsiskyrę jau septynias savaites. Buvo praėjusios septynios savaitės, ir aš jau spėjusi atsigauti. Žiūrėjau į delną ant kelių; mintis, kad viskas baigta, mane šiek tiek sukrėtė.

– Suprantu. Tau reikia daugiau laiko.

Jis atsistojo, pakilau ir aš, norėjau dingti iš šio pažįstamo kambario, nenorėjau ir šio pokalbio.

Laikas nepakeis to, ką jaučiau – ar ko nejaučiau. Jau turėjau laiko, ir nors skausmas Kenedžiui pasitraukus nepradingo, jis tikrai numalšo. Taip, mano ateitis neaiški, bet jau buvau tikra, kad ateis laikas, kai jo nė kiek nesiilgėsiu.

– Eime, paieškosime Erinos. O aš pasikalbėsiu su Baku.

Sustingau pusiaukelėje iki durų.

– Kenedi, nenoriu, kad dėl manęs…

Jis atsisuko.

– Žinau. Nesvarbu. Viską išsiaiškinsiu. Išsiaiškinsiu su juo.

Giliai įkvėpiau ir išsekiau paskui jį iš kambario tikėdamasi, kad jį kursto ryžtas pasielgti teisingai, o ne noras mane susigrąžinti.

Mudvi su Erina pro langą stebėjome aikštelėje už namo stovinčius Baką ir Kenedį. Buvo per šalta linksmintis lauke, jie buvo vieni. Žodžių negirdėjome, bet kūno kalba buvo išraiškinga. Bakas aukštesnis ir stambesnis, bet buvęs mano vaikinas turėjo įgimtą valios jėgą ir nenusileido niekam, kas nenusipelnė jo pagarbos. Nutaisęs apmaudžią miną, po kuria žaižaravo įsiūtis, Bakas klausėsi Kenedžio, o šis kalbėjo baksnodamas į jį pirštu – kartą, antrą, trečią, jo neliesdamas, bet ir baimės nerodydamas.

Pavydėjau jam to gebėjimo. Visada pavydėdavau.

Kenedžiui nusisukus ir grįžus į namą, pasitraukėme nuo lango, bet dar spėjome pastebėti Bako man mestą žvilgsnį, kupiną neslepiamos neapykantos.

– Jergutėliau švenčiausias, – paėmusi man už rankos sumurmėjo Erina. – Reikia išgerti.

Megę radom prie būrelio, žaidžiančio monetą10.

– Eriiiiina! – veldama žodžius šūktelėjo ji. – Eikš, būsi mano komandoj!

Erina kilstelėjo antakį.

– Žaidžiam komandomis?

– Taip. – Megė stvėrė Erinai už rankos ir pasisodino ant kelių. – Ža, o tu su Minde! Mes su Erina visus patvarkysim.

Mindė, mažytė pirmakursė blondinė, nusišypsojo ir sumirksėjo didelėmis žaliomis akimis, nepajėgdama pažvelgti į mane.

– Tavo vardas Ža? – žodžius Mindė tarė tęsiamai, ji klapsėjo blakstienomis tarsi mergaitė iš animacinio filmuko, todėl atrodė jaunesnė nei aštuoniolikos ir silpnesnė. Ji buvo visiška Megės priešingybė – šioji kandi ir tamsi kaip miškų nimfa. – Kaip Žana d’Ark?

Prie stalo sėdintys vaikinai prunkštelėjo, o Megė suirzusi nutaisė grimasą. Buvo akivaizdu, kodėl ji nori įbrukti man savo porininkę.

– Eee, ne. Ža kaip Žaklina.

Vienas vaikinų pagriebė dvi į sieną atremtas sulankstomąsias kėdes ir įspraudė jas abipus Mindės ir Megės. Prisėdau šalia Mindės, o Erina klestelėjo ant kitos kėdės.

– Aaa, – susiraukė ir sumirksėjo Mindė. – Tai tave ir vadinsiu Žaklina, gerai? – Dėl alkoholio iškraipyto tarimo vos atpažinau savo vardą.

Megė jau ėmė tyliai niurnėti, todėl atsakiau:

– Gerai, tinka, – apsidairiau po stalą. – Tai kas laimi?

Vaikinai kitoje pusėje išsiviepė. Pergalė tikrai ne mums šypsojosi.

9 Kantri muzikos atlikėjas.

10 Žaidėjai paeiliui mėto monetą į stiklinę, jei įmeta, gali nurodyti, kieno eilė gerti.

18 skyrius

Kai šįkart blaivininkas vairuotojas pagaliau paleido mus prie bendrabučio, abi su Erina buvome tiek prisižaidusios su monetomis ir alaus bokštais, kad naktis geriausiu atveju galėjo baigtis besisukančiomis sienomis, o blogiausiu – apsikabinus tualetą. Sekmadienį iki trečios valandos stengėmės kalbėti tik pašnibždomis. Po ketvirtos buvo suplanuotas seserijos susitikimas, ir Erina prakeikė visą giminę merginos, kuri sumanė įrašyti jį į kalendorių kitą dieną po brolijos vakarėlio.

– Ničnieko nenuspręsim – bent pusė mūsų perkąs gerklę pirmam plaktuku taukštelėjusiam žmogui.

Vis dar kalbėjomės tyliai.

Laukdama, kol įsikraus nešiojamasis kompiuteris, žiūrėjau, kaip ji apsivyniojo kaklą violetiniu šaliku ir užsitempė tokios pat spalvos pirštines.

– Bent jau kęsi ne viena.

– Valio! – Erina ant savo nesutramdomų raudonų plaukų užsitempė violetinę kepuraitę. – Pasimatysim po poros apgailėtinų valandų.

Lukas jau atsiuntė pirmadienio užduotį. Be prierašo.

Žinojau, kodėl negalime susitikinėti ir kodėl turėjo baigtis keisti mūsų santykiai, bet nesuvokiau, kodėl turėtų liautis ir laiškai. Buvau jų pasiilgusi, ėmiau svarstyti, ką Lukas darytų, jei atrašyčiau. Norėjau papasakoti jam apie praeitą naktį ir Baką, kad griežtai jam pasakiau ne, kad jaučiausi ir mirtinai persigandusi, ir ryžtinga vienu metu.

Dar savaitė paskaitų, paskui savaitė egzaminų, o tada semestras baigsis. Nė nenutuokiau, ar tai ką pakeis.

Ėmiausi mažiausiai smegenis varginančių namų darbų – žvaigždynų diagramos rytojaus astronomijos seminarui – ir pakabinau švarius skalbinius, jau tris dienas gulinčius krepšyje prie mano lovos… ar keturias… na, gal penkias. Visą savaitgalį negriežiau kontrabosu, praleidau ir ansamblio repeticiją, todėl per darbo savaitę teks iš kur nors iškasti papildomų valandų parepetuoti.

Kai Erina grįžo, svarsčiau, ar nenuėjus gulti ir neatsikračius dar ryškių pagirių simptomų. Žiovaudama atsisukau į duris.

– Gal šiandien eiti anksčiau gulti…

Erina buvo ne viena. Jai į parankę buvo įsikibusi Mindė, mano monetų žaidimo partnerė iš vakar vakaro. Iš pradžių pamaniau, kad ji kenčia nuo sunkių pagirių, bet tada pamačiau niūrią Erinos išraišką, paraudusias Mindės akis ir paburkusius paakius. Ji atrodė ne kaip kankinė nuo per didelės dozės alkoholio. Ji buvo apsiverkusi. Gerokai apsižliumbusi. Nukėliau kojas nuo lovos.