Таммара Веббер - Lengvai

Buvo vėlu, man reikėjo grįžti į bendrabutį. Mūsų paskaita – mano paskaita – prasidės vos po aštuonių valandų. Virtuvėje ant indaujos radau seną voką ir paskrebenau ant jo žinutę, kad išvažiuoju namo ir pasimatysim rytoj.

– Palauk, – uždėjus ranką ant durų rankenos mane sustabdė Lukas.

Jis atsisėdo dar apdujęs nuo miego.

– Nenorėjau tavęs žadinti, palikau raštelį.

Paėmiau jį nuo staliuko ir sulanksčiusi įsikišau kišenėn. Nors mano galvoj grūdosi žodžiai ir klausimai, nepajėgiau jų išspausti.

Lukas pasitrynė akis ir atsistojo, užsimerkęs pakraipė kaklą, atmetęs rankas pasirąžė. Įsitempė jo bicepsai ir krūtinės raumenys, nenorėjau spoksoti, bet nepajėgiau nusisukti, o tada jis atsimerkė.

– Palydėsiu tave iki automobilio.

Nusisukęs ir pasilenkęs nustvėrė ir užsimetė marškinėlius, o aš vėl gavau progą begėdiškai jį nužiūrėti. Per išryškėjusius pečius ir nugarą viršuje driekėsi daugiau tušo raštų ir žodžių, bet marškinėliai per greitai juos paslėpė. Lukas prapuolė miegamajame ir vėl pasirodė su džemperiu ir nudrengtais jūreiviškais batais, dar nebuvau mačiusi jų avint. Dažniausiai Lukas avėdavo kaubojiškus batus.

– Fransis ant lovos? Tikriausiai tu jį įleidai, nebent būtų išsiauginęs nykščius, – Lukas nusišypsojo eidamas per kambarį.

Jam artinantis linktelėjau, jo šypsena pradingo. Supratau, jis galvoja, kas įvyko prieš mums užmiegant susivijus į kamuolį, spėlioja, ką pamaniau, kai ėmė prašyti, kad pasakyčiau „liaukis“, nors to akivaizdžiai nenorėjau. Jei tik žinotų – nebegalvojau apie jo keistą nenorą eiti toliau, mano mintis buvo užvaldę randai ant jo riešų.

19 skyrius

Kai Lukas visą praėjusią savaitę per paskaitas nekreipė į mane dėmesio, nebuvau tikra, ko tikėtis ir pirmadienio rytą. Šioks toks pokytis buvo, bet nepaneigiamas. Įžengus į auditoriją mane pasitiko jo žvilgsnis, lūpose žaidė vos įskaitoma šypsenos užuomina. Pripratau prie Luko ir jo bruožų. Tą naktį, kai su juo šokau, jo išvaizda ragino jį įsimylėti. Dabar mačiau aštrų, kampuotą žandikaulį ir stiprų smakrą, nosį, kadaise galbūt lūžusią. Aukštai ant skruostikaulio buvo pusmėnulio pavidalo randas, o vaiskios jo akys kartais šiek tiek baugino. Rūstoką įspūdį švelnino ilgi susivėlusių plaukų kirpčiukai; jei kada juos atsiaugintų, atrodytų visai kitas vaikinas.

Jis vėl susidomėjo savo nepamainomu piešimo sąsiuviniu, o aš pažiūrėjau po kojomis, kad neužkliūčiau už laiptų. Vos prieš kelias valandas jis suėmė mano smakrą, prispaudė mane prie visureigio durelių ir pabučiavo taip, tarsi būtume padarę tai, ko aš norėjau. Parvažiavau į bendrabutį sumišusi ir užvaldyta geismo.

Klestelėjusi ant kėdės šalia Bendžio, šiaip ne taip atsilaikiau prieš pagundą dirstelėti per petį. Jei jis nespokso į mane, nusivilčiau. Jei spokso, įklimpčiau.

Mergina, sėdinti man iš dešinės, pasakojo kaimynei, kaip praleido savaitgalį… jos istorijas kiekvieną pirmadienį išklausydavo ir dar dvi ar trys dešimtys aplink sėdinčių studentų. Bendžis nebyliai ją pamėgdžiojo, jam sekėsi puikiai, gal tik šiek tiek perlenkė lazdą – norėdama nuslėpti juoką turėjau apsimesti, kad užsikosėjau. Deja, kosulys patraukė jos dėmesį.

– Miršti, ar kokį galą? – nusivaipė ji, o aš papurčiau galvą. – Na, nelabai gražu prie visų iškosėti savo plaučius – neįsižeisk.

Į veidą plūstelėjo karštis, bet Bendžis pasilenkė per mane ir jai tarė:

– Eee, o kiekvieną pirmadienio rytą pusei auditorijos išsamiai su kraupiomis smulkmenomis iškloti, kokia esi alkoholikė? Juk irgi nelabai gražu. Neįsižeisk.

Ji žioptelėjo, aplink sėdintys studentai sukikeno, o aš prikandau lūpą, kad nesusilaikiusi nesidairyčiau. Dėkui Dievui, kaip tik įėjo daktaras Heleris ir prasidėjo paskaita, galėjau vėl penkiasdešimt minučių užsimiršti ir negalvoti apie Luką, sėdintį už trijų eilių ir penkių kėdžių į šoną.

– Taigi… devynios dienos iki egzamino. – Bendžis susikrovė daiktus į kuprinę ir vyptelėjo man renkantis savo.

– Mmm… chmm…

– Devynios dienos, ir nereikės paisyti jokių… draudimų. – Jam suraukus kaktą nutaisiau grimasą.

– Aaa?

Nesusilaikiau neapsidairiusi, ar Lukas dar auditorijoje. Jis kalbėjosi su „Zetos“ seserijos mergina, jau buvau jį su ja mačiusi, bet jai per galvą dirsčiojo į mane.

Bendžis išsišiepęs nuėjo į tarpueilį.

– Aleksai, renkuosi temą „karšti konsultantai“ už du šimtus dolerių, – spygtelėjo jis moterišku balsu ir ėmė niūniuoti „Džepardi11“ muzikėlę. Eidamas pro Luką nusišypsojo ir tebeniūniuodamas išmovė iš auditorijos.

Tikėjausi, kad Lukui prisigretinus nenuraudau, abu tylėjome, kol neišėjome lauk. Atsikrenkštęs jis kryptelėjo pečiu į tolstančio Bendžio nugarą.

– Ar jis, eee, ar jis žino? Apie?.. – Lukas šiek tiek susiraukė ir ėmė kandžioti apatinę lūpą su sidabriniu žiedeliu.

– Tai jis pasakė… kas tu toks.

– Aaa… – Jis ėjo kartu su manim prie pastato, kur man turėjo būti ispanų kalbos paskaita, kaip ir praeitą kartą.

– Jis pastebėjo, kad mes… žvilgčiojam vienas į kitą, – gūžtelėjau pečiais, – ir paklausė, ar lankau tavo konsultacijas.

Lukas užsimerkė ir giliai įkvėpė.

– Dieve. Labai atsiprašau.

Laukiau vildamasi, kad pagaliau atskleis priežastį, kodėl žaidė Landono / Luko šaradą. Tylėdami žingsniavome per kalvotą universiteto teritoriją artėdami prie kalbų katedros. Danguje nebuvo nė debesėlio, atvirose vietose mus šildė saulė, o medžių ir pastatų šešėliuose darėsi žvarboka.

– Pastebėjau tave pirmąją savaitę, – prakalbo jis tyliai. – Ne tik dėl to, kokia buvai graži, nors, aišku, tai irgi veikė.

Nusišypsojau matydama, kaip kartu dedame koją po kojos.

– Mane patraukė, kaip per paskaitą susidomėjusi palinkdavai į priekį atstačiusi alkūnes. Niekada nesijuoki tam, kad atkreiptum dėmesį, – tiesiog juokiesi. Kaip nuolat užkiši plaukus už kairės ausies ir leidi jiems kristi kaip užuolaidai dešinėje. O kai nuobodžiauji, be garso tapnoji koja ir barbeni į stalą pirštais, tarsi skambintum klavišiniais. Norėjau tave nupiešti.

Sustojome saulės nutviekstam kvadrate, dar tolokai nuo tamsaus filologų pastato.

– Kai tave pamatydavau, kiekvieną kartą būdavai su juo. Bet vieną dieną atėjai viena. Aš laikiau atidaręs duris keletui prieš tave einančių merginų ir luktelėjau, kad ir tu pasivytum. Kai priėjai, atrodei pamaloninta ir šiek tiek nustebusi. Skirtingai nei kitos merginos, nesitikėjai, kad koks nepažįstamas vaikinas laikys tau atidaręs duris. Nusišypsojai man ir pasakei „ačiū“. Tai buvo paskutinis lašas. Meldžiau, kad neateitum į mano konsultacijas, tik ne su juo. Nenorėjau, kad pamatytum mane konsultuojant. Jam buvo savaime suprantama, tarsi būtum jo daiktas, net kai stovėdavai šalia ir laikydavai jam už rankos. Tarsi būtum koks aksesuaras. – Lukas susiraukė, o aš prisiminiau, kad šalia Kenedžio taip ir jausdavausi. Dažniausiai. – Nenorėjau, kad nukentėtum, bet troškau tave iš jo atimti. Turėjau nuolatos sau priminti, kad nesvarbu, ar tu jo, ar ne, buvai už linijos, kurios negalėjau peržengti. O tada nepasirodei per įskaitą – ir kitą dieną, ir dar kitą. Nerimavau, gal tau kas nutiko. Kelias dienas jis elgėsi santūrokai. Baigiantis savaitei, merginos ėmė koketuoti su juo prieš paskaitą, o iš jo flirto supratau, kas nutiko. Buvau tikras, kad kaip tik dėl to nelankai paskaitos, net savanaudiškai ėmiau džiūgauti. Nė pats to nejausdamas, ėmiau ieškoti tavęs universitete. – Nenuleisdamas nuo manęs akių jis ėmė kalbėti dar tyliau: – O tada atėjo Helovino vakarėlis.