Таммара Веббер - Lengvai

– Erina?..

– Ža, turim bėdą. – Erina uždarė duris ir nuvedė Mindę atsisėsti ant savo lovos. – Vakar naktį, kai mudvi išėjome, Mindė nuėjo šokti su Baku.

Mindė krūptelėjo ir užsimerkė, per veidą vėl pasruvo ašaros.

Ėmė stipriau plakti širdis. Nujaučiau, kad Erina nieko gero nepasakys. Jau seniai nesimeldžiau, bet dabar ėmiau maldauti: „Prašau, Dieve, tegul nebūna nutikę baisiau nei man. Prašau. Prašau.“

– Bakas įkalbėjo ją užsukti pas jį į kambarį. – Sulig tais žodžiais Mindė užsidengė veidą ir lyg vaikas įsikniaubė Erinai į petį. – Ššš, ššš, – apkabinusi abiem rankomis ramino ją Erina.

Spoksojome viena į kitą per Mindės galvą ir supratau, kad joks Lukas nepuolė jos gelbėti.

– Ža, turime pasakyti. Šį kartą turim pranešti.

– Niekas manim nepatikės! – sugergždė Mindė. Ji buvo užkimusi, įsivaizdavau, kaip ji darė tai, ką dariau ir aš – maldavo jį liautis, kaip paskui verkė visą naktį ir pusę dienos, ir dar niekad nebuvau tokia įsiutusi ir išsigandusi. – Aš ne… – kitus žodžius ji sušnibždėjo, – …nebuvau nekalta.

– Nesvarbu, – tvirtai pareiškė Erina.

Sunkiai nurijau gerklėje įstrigusį gumulą.

– Jie patikės tavim. Prieš mėnesį jis… jis bandė išprievartauti ir mane.

Mindė žioptelėjo ir išplėtusi akis atsisuko į mane ašarotu veidu.

– Jis ir tave išprievartavo?

Papurčiau galvą, iki kojų pirštų nubėgo šaltukas.

– Kai kas jam sukliudė. Man pasisekė. – Tik dabar supratau, kaip man pasisekė. Maniau, kad žinau, bet iš tiesų tik maniausi žinanti.

– Ak, – jos balsas suvirpėjo, nesiliovė verkusi. – Ar vis tiek jis bus kaltas?

Erina paragino Mindę gultis ir užklojo antklode.

– Aišku, vis tiek bus kaltas. – Ji prisėdo šalia ir paėmė Mindei už rankos.

– Ža, ar Lukas patvirtins tavo pasakojimą? Na, kiek apie jį žinom, turėtų patvirtinti.

Lukas pyko, kad tą naktį neleidau jam iškviesti policijos. Man nė į galvą nešovė, jog nepranešusi, kas įvyko, leisiu Bakui manyti, kad jis nebaudžiamas. Kad jis išdrįs užpulti dar kartą. Maniau, Luko kumščiai jį gerokai atbaidys. Nors jie nesustabdė jo laiptinėje… ir netiesiogiai grasinti per vakarėlį Kenedžio panosėj.

Linktelėjau.

– Patvirtins.

Erina įkvėpė tvardydamasi ir pažiūrėjo į Mindę.

– Reikia paskambinti policijai ar važiuoti į ligoninę, ar dar ką daryti, tiesa? Ką mes turėtume daryti pirmiausia?

– Į ligoninę? – išsigando Mindė.

Negalėjau jos kaltinti.

– Jie tikriausiai turės pradėti… tyrimą ar panašiai, – Erina sušvelnino balsą, bet išgirdusi žodį „tyrimas“ Mindė išplėtė akis ir vėl apsipylė ašaromis.

Ji sugniaužė antklodę, net krumpliai pabalo.

– Nenoriu tyrimo! Nenoriu į ligoninę!

Kaip galėjau ją kaltinti, jei apie tai pranešusi sulauktų tik pažeminimo ir patirtų dar daugiau skausmo.

– Mes važiuosime su tavim. Tu įstengsi. – Erina atsisuko į mane. – Kur pirma?

Pagalvojusi apie universiteto policiją, papurčiau galvą. Kai kas, tarkim, Donas, tokioje situacijoje tikriausiai pasielgtų tinkamai. Kai kas – gal ir ne. Galėjome važiuoti tiesiai į ligoninę, bet nebuvau tikra, ko griebtis pirmiausia. Paėmiau telefoną ir surinkau numerį.

– Klausau, – atsiliepė Lukas santūriai, o aš suvokiau, kad dar nė karto nebuvau jam skambinusi.

– Man reikia tavęs.

Jis man siuntė užduotis, šeštadienio rytą matėmės per savigynos treniruotę, bet iš tiesų bendravome prieš geroką savaitę.

– Kur tu?

– Savo kambary.

Tikėjausi, kad paklaus, ko man iš jo reikia. Nepaklausė.

– Būsiu po dešimties minučių.

Užsimerkiau.

– Ačiū.

Jis išjungė mobilųjį, aš padėjau savąjį, ir ėmėme laukti.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Lukas pritūpė, kad būtų šiek tiek žemiau Mindės akių.

– Jei nepraneši, jis tai padarys dar kartą. Užpuls dar vieną kokią nors mergaitę. – Nors per kambarį vos girdėjau jo balsą, sugaudžiau, tarsi būčiau paliesta styga. – Tavo draugės bus su tavim.

Erina sėdėjo ant lovos laikydama Mindei už rankos. Vos pažinojau tą mergaitę, bet dėl Bako tapome sąjungininkėmis, mus vienijo nelaimė, apie kurią pagalvojusi kiekviena mergina sudrebėtų.

– Ir tu ten važiuosi? – sukuždėjo ji.

– Jei nori, – atsakė Lukas.

Ji linktelėjo, o aš nuvijau dilgtelėjusį pavydą. Tokios padėties nebuvo ko pavydėti.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Televizorius ligoninės priimamajame buvo įjungtas ausis veriančiu garsu, nuo jo galva plyšo dar labiau. Norėjau jį išjungti arba patildyti, bet ant kėdės už trijų metrų nuo jo sunėręs ant krūtinės rankas sėdėjo pagyvenęs vyriškis ir žiūrėjo kartojamą humoro serialą. Jei tas triukšmas atitraukia jo mintis nuo priežasties, dėl kurios čia kiurkso, ar galiu jam trukdyti?

Lukas sėdėjo šalia manęs, užsikėlęs koją ant kojos, vienu keliu lietė man šlaunį. Jo ranka buvo taip arti, kad mažyliu pirštu būčiau galėjusi ją paglostyti. Nepaglosčiau.

– Tau nepatinka tas serialas?

Jo nereikšmingas klausimas nupūtė mano niūrią miną.

– Ne, bet girdėčiau, ką ten kalba, ir kitoje gatvės pusėje.

Luko lūpose žaidė vaiduokliškoji šypsena, norėjau joje ištirpti.

– Chmm, – numykė jis spoksodamas į batą ant kelio. – Ar ir tave šiek tiek kamuoja pagirios?

Kai Mindė su Erina išklojo praeitos nakties smulkmenas, jis iškart suprato, kad ir aš ėjau su Erina į graikų renginį.

– Galbūt, šiek tiek.

Kažin, ar jis pamanė, kad neprotingai rizikavau eidama į vakarėlį, kuriame, turėjau žinoti, tikrai bus Bakas. Jo papeikimas tą naktį, kai susitikome – „ne tokia tu ir atsakinga“, – gėlė iki šiol, nes tai buvo tiesa.

– Tai jis tave užkalbino? Vakar naktį? – Lukas nenuleido akių nuo savo bato.

– Aha. Kvietė šokti.

Jis sukando dantis, o kai pakėlė galvą, jo akys buvo šaltos.

– Atsakiau „ne“, – pagavau save besiginant.

Lukas giliai įkvėpė ir pasisuko į mane visu kūnu, kalbėjo tyliai ir grėsmingai:

– Žaklina, man reikia stipriai tvardytis, kad nusėdėčiau čia ir laukčiau, kol tuo pasirūpins įstatymų saugotojai, užuot pats jį sumedžiojęs ir sudaužęs kaip obuolį. Nekaltinu tavęs – nei jos. Nė viena jūsų neprašėte to, ką jis padarė – neįmanoma to prašyti. Tai tėra suknistas užpuolikų melas, jo griebiasi psichai ir prietrankos. Supranti?

Priblokšta jo pareiškimo linktelėjau.

Lukas prisimerkė.

– Ar… jis priėmė tavo ne ?

Nuspėjau jo sakinio pradžioje nutylėtus žodžius šį kartą .

Vėl linktelėjau.

– Su manim buvo Kenedis. Jis puikiai matė, kaip keistai elgiuosi prie Bako, todėl privertė mane papasakoti, kas įvyko. Nė žodžiu neprasitariau apie tave ar muštynes. Tik pasakiau, kad pavyko pasprukti.

Lukas vos susiraukė.

– Kaip jis sureagavo?

Kenedis pratrūko.

– Dar niekada nebuvau mačiusi jo tokio įsiutusio. Išsivedė Baką lauk ir su juo pasikalbėjo, liepė laikytis nuo manęs atokiai… tikriausiai Bakas dėl to pasijuto silpnas ir todėl… – todėl išprievartavo Mindę.

– Ar supratai, ką aš tau ką tik sakiau? Nesi dėl to kalta.

Linktelėjau ir nuleidau galvą, ašaros gildė akis. Norėjau patikėti, kad nesu dėl to kalta, bet Mindė nukentėjo Kenedžiui dėl manęs išplūdus Baką. Atrodė, kad viskas per mane. Žinojau, kad tai ne mano kaltė, bet nepajėgiau susilaikyti negalvojusi apie priežastį, paakinusią jo veiksmus.