Таммара Веббер - Lengvai

Nepajėgiau įkvėpti oro.

– Buvai ten? Vakarėlyje?

Lukas linktelėjo.

– Kaip? Juk nesi graikas, ar ne?

Jis papurtė galvą.

– Išvakarėse taisiau tame name elektros tinklą. Prižiūrėtojai vakarais ir savaitgaliais atvyksta tik dėl avarijų, bet aš dirbu pagal sutartis, todėl sutikau padėti. Kai atsisakiau arbatpinigių, pora vaikinų pakvietė mane į vakarėlį. Sutikau tik todėl, kad tikėjausi ten pamatyti tave. Buvo praėjusios jau dvi savaitės, o universitetas toks didelis, kad jau maniau niekada tavęs nebesutiksiu, – jis tyliai nusijuokė ir pasitrynė sprandą. – Oho, skamba kraupokai, lyg būčiau tikras persekiotojas.

Arba labai karštai. Dievulėliau.

– Kodėl neužkalbinai manęs tą vakarą? Prieš…

Lukas papurtė galvą.

– Buvai labai užsisklendusi ir liūdna. Kone visus priėjusius vaikinus atstumdavai nė nežvilgtelėjusi į juos. Nieku gyvu nenorėjau, kad ir man taip nutiktų. Šokai su keliais vaikinais, kuriuos pažinojai, – tarp jų ir su tuo.

– Baku.

– Taip. Kai išėjai, jis išsekė paskui, o aš pamaniau, galbūt… galbūt judu susitarėte kartu išeiti anksčiau niekam nieko nesakę. Susitikti lauke ar panašiai.

Į filologų pastatą pasuko trys kurso draugės.

– Bakas mano kambario draugės vaikino geriausias draugas. Na, jos buvusio vaikino. Pažinojau jį. Maniau, kad jis ir mano draugas. Na, skaudžiai klydau.

Lukas susiraukęs linktelėjo.

– Jau ketinau važiuoti namo, netoli buvau palikęs motociklą. Kažkas man nedavė ramybės, bet kadangi mane kamavo troškimas tave iš jo atimti, kaip ir iš tavo buvusio vaikino, suabejojau savo nuojauta. Gerą minutę ginčijausi su savim, atsiprašau už tai. O tada nusprendžiau, jei judu susiburkavote, nueisiu, užkursiu harlėjų ir viską pamiršiu. Pamiršiu tave.

– Bet netikėtai išvydai kitokį vaizdą.

– Taip.

Staiga pamačiau, kad aplink nieko nėra, ir išsitraukiau mobilųjį. Buvo dvi po dešimtos.

– Velnias. Vėluoju į paskaitą.

– Ojoi. Ar ne pas tą dėstytoją, kuris sukerta pavėlavusiuosius?

Įspūdinga.

– Prisimeni? – Sunkiai atsidūsėjusi įsimečiau telefoną į kuprinę. – Kilo noras praleisti paskaitą.

Jis nusišypsojo puse lūpų.

– Koks būčiau universiteto darbuotojas, jei raginčiau tave paskutinę semestro savaitę ją praleisti?

– Tik apžvelgiame kursą. Jau turiu A. Man nereikia apžvalgos.

Spoksojome vienas į kitą.

Pakreipiau galvą ir pažiūrėjau į vaiskias jo akis.

– Tau nėra paskaitos?

– Iki vienuoliktos.

Nebe pirmą kartą Luko žvilgsnis perbėgo man per veidą tarsi švelnus vėjo gūsis ar lengvutis prisilietimas. Akys sustojo prie mano burnos.

Greičiau suplakė širdis, bet prasižiojusi prisiverčiau kvėpuoti lėčiau.

– Taip manęs ir nenupiešei antrą kartą.

Lukas pažvelgė man į akis, bet tylėjo, gal pamiršo, ko prašė žinutėje.

– Rašei, kad tau sunku piešti iš atminties. Mano žandikaulį. Kaklą…

Jis linktelėjo.

– Ir tavo lūpas. Sakiau, kad turėčiau mažiau jas ragauti, o daugiau į jas žiūrėti.

Linktelėjau. Dievulėliau, jis viską visada prisimena.

– Man regis, parašiau tikrą kvailystę. – Lukas vėl stebeilijo į mano lūpas.

Šios ėmė dilgsėti nuo jo žvilgsnio. Užsimaniau patrinti jas pirštais. Ar prikąsti, kad nustotų gėlusios. Kai lyžtelėjau jas liežuviu, Lukas įkvėpė.

– Kavos. Eime kavos.

Linktelėjau, ir daugiau netarę nė žodžio nuėjome į studentų atstovybę, tokiu dienos metu kone labiausiai knibždančią vietą universitete.

– Tai nešioji akinius, mmm? – sėdėjome prie mažyčio staliuko ir nejaukiai tylėdami gurkšnojome kavą, todėl išpyškinau pirmą į galvą šovusią mintį.

– Eee. Taip.

Nuostabu. Ką tik priminiau mūsų naktį. Bet kodėl neturėčiau jos priminti? Kodėl neturėtume apie ją kalbėtis? Kodėl negaliu paklausti, kodėl mane atstūmė: dėl savo darbo ar dėl savo randų ant riešo?

– Nešioju lęšius. Bet akys per dieną pavargsta.

Mintyse iškilo jo veide šmėstelėjusi išraiška, kai atidarė man duris; akiniai jam suteikė oficialumo, o pižama darė priešingą įspūdį. Kostelėjau.

– Tau labai tinka. Akiniai. Turiu omeny, galėtum juos nešioti visada.

– Trukdo po šalmu. Ir per taikvando treniruotes.

– Aaa. Taip, įsivaizduoju.

Vėl nutilome, iki jo paskaitos ir mano perkeltos kontraboso repeticijos buvo likę keturiasdešimt minučių.

– Galėčiau nupiešti tave dabar, – tarė Lukas.

Nežinia kodėl man nukaito veidas.

Laimė, jis kuitėsi kuprinėje, išsitraukė piešimo sąsiuvinį ir atsivertė tuščią puslapį. Ištraukė iš už ausies pieštuką, tada per stalą pažiūrėjo į mane. Jei ir matė, kad aš nuraudusi, nepaerzino. Tylėdamas atsilošė, pasidėjo sąsiuvinį ant kelio ir ėmė piešti, pieštukas klusniai švysčiojo drąsiomis linijomis, paklusdamas patyrusiai rankai. Luko akys šaudė tai į sąsiuvinį, tai į mane, pirmyn atgal, o aš tylėdama gurkšnojau kavą ir žiūrėjau į jį. Į jo rankas.

Pozuoti kitiems yra intymu. Vienuoliktoje klasėje per dailę už papildomus kreditus kartą pasisiūliau pabūti modeliu. Kadangi negalėjau pasigirti piešimo gebėjimais, stvėriau progą gauti du papildomus taškus nė nepagalvojusi, kad visą paskaitą turėsiu sėdėti ant stalo. Tąkart, ištisą valandą papozavus prieš visą klasę spoksančių paauglių vaikinų, gerokai prisijaukinau nejaukumą. Ypač kai išgirdau, kad Džilianos vaikinas, Zekis, pradėjo mane piešti nuo krūtinės. Jis spoksojo nė kiek nesidrovėdamas, garsiai gyrėsi meniniais laimėjimais draugams, o aš nuraudusi apsimečiau negirdinti jo sąmojų apie spenelius ir iškirptę, ir pageidavimų, kad išvis nusivilkčiau palaidinukę – ar bent jau prasisegčiau.

„Dauguma dailininkų piešti pradeda nuo galvos“, – dirstelėjusi Zekiui per petį metė pastabą ponia Vašovski. Kiti prie piešimo lentų sėdintys vaikinai nusižvengė, visa klasė sužiuro į mane, o aš užsiliepsnojau iš gėdos.

– Apie ką galvoji?

Nieku gyvu nepasakosiu Lukui tos istorijos.

– Apie mokyklos laikus. – Nors užkritę plaukai slėpė jo kaktą, žinojau, kad ant jos susimetė raukšlelės, užtat jie neslėpė sučiauptų lūpų. – Negi blogai? – pasidarė smalsu, kokius prisiminimus vidurinė mokykla kelia jam.

Kavinėje liejantis pokalbiams, muzikai ir mechaniniams garsams, ant popieriaus skrebančio grafito nebuvo girdėti. Pieštukas jo rankoje šokčiojo, o aš svarsčiau, kurią mano kūno vietą jis piešia ir kurias dar norėtų nupiešti. Koks jis buvo šešiolikos? Ar ir tada piešė? Ar šlaistėsi su bendraamžiais? Ar buvo įsimylėjęs? Gal jam širdį sudaužė kokia beširdė mergina?

Ar jau turėjo tuos randus ant riešų, ar tai nutiko vėliau?

– Sakei, kad draugavai su juo trejus metus, – Lukas kalbėjo taip tyliai, kad vos jį išgirdau, spoksodamas į sąsiuvinį švysčiojo pieštuku pirmyn atgal.

Jis nekláusė. Matyt, pamanė, kad galvojau apie Kenedį.

– Galvojau ne apie jį.

Lukas pajudino žandikaulį ir vėl suspaudė lūpas. Pavydi? Staiga suvokiau norinti, kad pavyduliautų, ir pasijutau prasikaltusi.

– Kaip tau ėjosi mokykloje? – paklausiau, bet iškart užsimaniau atsiimti savo žodžius.

Jis žvilgtelėjo į mane ir nustojo piešti.

– Manau, visai kitaip nei tau. – Jis tebežiūrėjo į mane, bet ranka sustingo, atrodė įsitempęs.

– Ak! Kodėl? – nusišypsojau, vildamasi arba atitraukti jį nuo prarajos krašto, arba kartu su juo šokti žemyn.

Jo žvilgsnis vėrė.