Таммара Веббер - Lengvai

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Žaklina,

prikabinau apžvalgą, kurią pateiksiu ketvirtadienį. Manau, suteikiu tau pirmenybę siųsdamas ją keliomis dienomis anksčiau, bet, kaip sakiau, – esi mano mylimiausia.

LM (Lukas arba Landonas, arba Maksfildas)

Pone Landonai Lukai Maksfildai,

keista gauti iš tavęs laišką apie ekonomiką. Tarsi rašytų du skirtingi žmonės. (Ką tik prisiminiau, kaip klausiau, ar tau nereikia pagelbėti ruošiantis iš ekonomikos. Jau ketinau tau patarti vaikščioti į savo paties konsultacijas. Tikriausiai pasirodžiau visiška kvaiša.)

Ačiū už apžvalgą. Nė neatsiversiu jos iki ketvirtadienio. Taip galėsi nesijausti kaltas, kad ją man atsiuntei anksčiau.

Mudvi su Minde jau pateikėme pareiškimus policijai. Mus nuvežė Erina. Aš pirmą kartą išsamiausiai nupasakojau visą nutikimą. Kalbėdama apsižliumbiau ir ėmiau drebėti, vėl pasijutau silpna ir kvaila. Mindei buvo dar blogiau; atsakinga pareigūnė sakė, kad jai gali tekti kreiptis pagalbos dėl potrauminio streso. Ji pasiūlė mudviem apsilankyti pas universiteto psichologą ar privatų psichoterapeutą.

Važiuojant atgal į universitetą Mindei paskambino tėvai, jie atskris rytoj rytą. Man nė nešovė į galvą paskambinti saviškiams. Kažin, ar ištverčiau dar vieną motinos „juk sakiau tau“ moralą. Skaito juos man dėl menkiausių niekų.

Daviau detektyvei tavo duomenis, ji sakė, kad paskambins, kai reikės tavo parodymų. Nesu tikra, kas bus toliau.

ŽV (Žaklina arba Ža, arba Volas, arba Džekė – bet Džeke pavadinta griebsiuosi savigynos veiksmų.)

Panele Žaklina (ne Džeke) Volas,

nė akimirką į galvą nešovė mintis, kad buvai paika. Įkliuvau savo apgaulėje ir dėl to jaučiausi vis blogiau. Džiaugiuosi, kad išsiaiškinai, ir atsiprašau, kad nepasakiau pats. Jei kas ir buvo kvailas, tai tik aš.

Aš tikras asilas, jei tą naktį dėl mano žodžių pamanei, kad tas bjaurybė prie tavęs kibo dėl tavo kaltės. Buvau labai įsiaudrinęs ir įsiutęs – ant jo. Jei nebūčiau išgirdęs tavo šūksnio visureigyje, tikriausiai būčiau jį užmušęs.

Ar pateikėte prašymą, kad jam būtų uždrausta prie jūsų artintis?

Lukas

Aš. Gal galim pereiti prie žinučių?

Lukas. Žinoma.

Aš. Pateikėme prašymą, laikiną draudimą artintis prie mūsų sukurps rytoj po pietų.

Lukas. Puiku. Jei atrodys, kad tau gresia bent menkiausias pavojus, skambink man. Gerai?

Aš. Gerai.

Lukas. Rytoj man paskutinė ekonomikos paskaita. Penktadienį daktaras Heleris apžvelgs viso kurso medžiagą.

Aš. Aišku, kad tau jos nereikia. Maniau, esi tingus studentas. Sėdėjai aukščiausiai, piešei, nesiklausei paskaitos.

Lukas. Matyt, taip ir atrodžiau. Konsultuoju jau trečią semestrą, o šį ekonomikos kursą išklausiau jau ketvirtą kartą. Išmokau kone atmintinai.

Aš. Tai po trečiadienio mums nebebus paskaitų kartu? O kas bus po egzamino kitą trečiadienį?

Praėjo kelios minutės, supratau, kad uždaviau klausimą, į kurį jis arba nežino atsakymo, arba nenori atsakyti.

Lukas. Žiemos atostogos. Yra dalykų, kurių apie mane nežinai. Pats sau pažadėjau, kad tau daugiau niekada nebemeluosiu, bet dar nesu pasiruošęs visko iškloti. Nežinau, ar įstengčiau. Atsiprašau.

Žiemos atostogos prasidės po savaitės nuo penktadienio – paskutinės rudens egzaminų sesijos dienos. Per atostogas privalėjau išvažiuoti iš bendrabučio, o pavasario semestras prasidės tik po septynių savaičių. Per tiek laiko daug kas gali pasikeisti.

Šeštoje klasėje iškritau iš medžio ir susilaužiau ranką. Septynias savaites negalėjau griežti kontrabosu ar susipinti kasų. Kai buvau penkiolikos, mano geriausia draugė Dalija septynioms savaitėms išvažiavo į vasaros stovyklą. Kai grįžo, jos buvo geriausios draugės su Džiliana. Vis dar draugavau su abiem, bet mano ir Dalijos santykiai smarkiai pasikeitė. Praėjus septynioms savaitėms nuo rudens semestro pradžios mane paliko Kenedis, o dar po septynių savaičių suvokiau, kad imu jį pamiršti.

Septynios savaitės gali viską pakeisti.

Man nespėjus Lukui nieko atsakyti – jei išvis turėjau, ką atsakyti, iš darbo grįžo Erina. Ji buvo neįprastai tyli ir išsiblaškiusi, lėtai nusirengė ir įmetė drabužius į skalbinių krepšį, užuot atsainiai šveitusi kur pakliuvo, kaip paprastai.

– Erina? Ar viskas gerai?

Ji klestelėjo ant lovos ir įsispoksojo į lubas.

– Šiąnakt išėjus lauk manęs prie mašinos laukė Čazas. Su gėlėmis.

Ji neparsinešė gėlių, todėl galėjau įsivaizduoti, kas joms nutiko. Tikriausiai nieko gero.

– Ko norėjo?

Puikiai žinojau, ko jis norėjo. Žinojau, ko jis norėjo praeitą šeštadienį. Ko tikriausiai nori nuo pat tada, kai per kvailą galvą vietoj savo merginos pasirinko subingalvį draugą.

– Jis atsiprašė. Parpuolė ant kelių. Sakė, kad jei panorėsiu, puls ant kelių ir atsiprašys tavęs. Prisiekė negalėjęs patikėti, kad Bakas įstengtų TAIP pasielgti norėdamas gauti merginą, nes merginos pačios metasi jam ant kaklo. Prieš tris savaites sakiau jam, kad vyrai tai daro ne dėl sekso, o dėl galios. – Pasirėmusi ant alkūnių Erina pažiūrėjo į mane. – Tada jis manęs nepaklausė. O dabar, kai Baką apkaltino išprievartavimu ir netrukus suims, dabar klauso.

Gūžtelėjau pečiais.

– Matyt, vaikinams, kurie niekada taip nepasielgtų, sunku patikėti, kad kiti vaikinai gali būti tokie niekšai, – atsakiau, bet supratau ir ją.

Supratimas ir atsiprašymai – šaunu, bet dažnai jų sulauki per vėlai.

21 skyrius

Trečiadienį prie auditorijos durų manęs laukė Kenedis. Norėjau pramauti pro jį nepakeldama akių, bet einant pro pat šalį jis sugriebė man už rankos.

– Žaklina, eikš, pasikalbėkim.

Leidausi pavedama kelis metrus nuo durų ir atsistojau veidu į jas, kad matyčiau, kada ateis Lukas.

Kenedis atsirėmė petimi į glotnią plytelių sieną.

– Čazas sako, kad judvi su Minde vakar policijoje pareiškėte kaltinimus.

Tikėjausi pykčio ar nepasitenkinimo, bet nemačiau jo veide nei vieno, nei kito.

– Taip.

Jis dviem pirštais pasitrynė tobulai nuskustą smakrą, jokių ražienų, – seniau pamačiusi šį įprotį ir aš užsimanydavau pasiglostyti pasmakrę.

– Turėtum žinoti – Bakas teigia, kad tas dalykas su Minde įvyko abipusiu sutarimu, su tavim išvis nieko nebuvę.

Man atkaro žandikaulis, kaukštelėjusi jį sukandau.

– Tas „dalykas su Minde“? „Su manim“?

Nekreipdamas dėmesio į tūžmingą mano pyktį, jis pridūrė:

– Jis akivaizdžiai pamiršo pasakojęs Čazui ir dar bent tuzinui vaikinų, kad tuoj po vakarėlio patvarkė tave visureigyje prieš pat jį užpuolant kažkokiems pašlemėkams.

Žinojau, kad Bakas skleidė gandus, bet smulkmenų nebuvau girdėjusi.

– Kenedi, žinai, kad taip nepasielgčiau.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Nepatikėjau, bet vis tiek nebuvau tikras, kaip reagavai į mūsų išsiskyrimą. Ir pats padariau keletą, chmm, ne itin protingų dalykų… pamaniau, kad ir tu galėjai imtis ko panašaus.

Prisiminiau O-BVE – Erinos ir Megės norą pataisyti man nuotaiką po išsiskyrimo. Ir teko sau pripažinti, kad jis ne visai prašovė pro šalį. Vis dėlto man pasidarė smalsu, ar Kenedis kada nors mane gerai pažinojo.

– Taigi pamanei, jog taip sielvartavau tave praradusi, kad puoliau automobilių aikštelėse drožtis su pirmais pasitaikiusiais vaikinais?

Kenedis pamaigė savo nosies tiltelį.

– Aišku, ne. Turiu omeny, maniau, kad jis gerokai perdėjo. Nė neįsivaizdavau, kad jis… – Kenedis sukando dantis, o jo žalios akys žybtelėjo. – Nė į galvą nešovė, kad jis galėtų taip pasielgti.