Таммара Веббер - Lengvai

Antradienio vakarą neįstengęs susisiekti su žmona ir sūnumi, Reimondas Maksfildas paprašė šeimos draugų Čarlzo ir Sindės Helerių juos aplankyti. Maždaug 7 valandą vakaro pora rado kruviną Rozmari Maksfild jos miegamajame, šalia gulėjo Smitas, miręs nuo šautinės žaizdos galvoje. Nepilnametis vaikas – jo rankos nuo pančių buvo žaizdotos, jis buvo netekęs daug skysčių ir ištiktas šoko – buvo nuvežtas į apygardos ligoninę; jam suteikta pirmoji pagalba. Kitokių sužalojimų jis nepatyrė.

Šį vakarą Heleris padarė trumpą pareiškimą ir paprašė žiniasklaidos ir bendruomenės Maksfildui ir jo sūnui suteikti privatumo, kad jie susitaikytų su smūgiu taip skaudžiai praradę 38 metų žmoną ir motiną. „Tarnavau armijos specialiosiose pajėgose. Mačiau daug bjaurių dalykų. Bet čia buvo pats klaikiausias nusikaltimas, su kokiu man teko susidurti, visą gyvenimą gailėsiuosi, kad tą vakarą jų aplankyti vežiausi ir žmoną, – sakė Heleris. Heleriai ir Maksfildai artimai draugavo šešiolika metų. – Roza buvo mylinti žmona ir mama, ir nuostabi draugė. Labai jos pasiilgsime.“

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Ačiū, kad sutikote mane priimti po darbo valandų. – Giliai įkvėpusi prisėdau ir sunėriau rankas ant kelių. – Norėjau pasikalbėti apie Luką. Turiu šį tą apie jį sužinoti.

Daktaras Heleris kilstelėjo antakius.

– Nesu tikras, ar galėsiu jums padėti. Jei pageidaujate asmeninės informacijos, tikriausiai turėtumėt klausti jo paties.

Baiminausi, kad jis taip ir pasakys, bet prieš vėl susitikdama su Luku turėjau sužinoti daugiau. Turėjau žinoti, ar randai jam ant riešų atsirado dėl tą naktį patirto klaiko, ar dar dėl ko kito.

– Negaliu jo paklausti. Apie tai… kas nutiko jo mamai. Jam.

Atrodė, kad užklupau daktarą Helerį iš pasalų.

– Jis jums apie tai pasakojo?

Papurčiau galvą.

– Ne. Paieškojau internete jo vardo ir radau jos nekrologą. Mirties priežastis nebuvo nurodyta, tada įrašiau jos vardą. Straipsnyje buvote paminėtas ir jūs.

Jis susiraukė.

– Panele Volas, neketinu pasakoti apie tai, kas nutiko Rozai Maksfild, vien tam, kad patenkinčiau kieno nors liguistą smalsumą.

Vėl drebėdama įkvėpiau.

– Klausiu ne iš smalsumo. – Palinkau ant kėdės krašto. – Jo riešai – ant abiejų jų yra randai. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų bandęs… todėl ir bijau pasakyti ką nors netinkama. Pažinojote jį visą gyvenimą. Aš Luką pažįstu tik keletą savaičių, bet man jis rūpi. Labai.

Daktaras Heleris mąstė, spoksodamas į mane iš po tankių antakių svarstė, ką man pasakyti. Buvo sunku patikėti, kad šis malonus ir ramiai kalbantis papurtęs vyriškis kadaise tarnavo specialiosiose pajėgose. Sunku įsivaizduoti, kad tai jis rado žiauriai nužudytą vieną artimiausių savo draugių.

Jis atsikrenkštė, bet nė nekrustelėjau iš vietos.

– Su Reimondu Maksfildu artimai susidraugavau universitete. Abu rašėme daktaratą, bet aš pasirinkau įprastą tyrimų ir dėstymo kryptį, o Rėjus dairėsi į pelningesnę neakademinę karjerą.

Kartą lankėmės vieno mūsų profesoriaus namuose, jis gyveno su ketvirtakurse dukra. Ji buvo stulbinanti – tamsūs plaukai, tamsios akys. Todėl kai ji nuėjo į virtuvę, Rėjus nusekė jai iš paskos – neva ledukų, o aš puoliau jam įkandin. Jis buvo geriausias mano draugas, bet neketinau leisti jam nugvelbti man iš panosės tokios merginos. Kiekvienas vyras už save, – tyliai sukikeno jis. – Po penkių minučių buvau kone tikras dėl savo galimybių. Rėjus paklausė, ką ji studijuoja, o kai ji atsakė „dailę“, Rėjus išpylė: „Tavo tėvas yra profesorius Lukas – vienas iškiliausių šiuolaikinės ekonomikos žmonių, o tu studijuoji dailę? Kokį velnią veiksi su dailės diplomu?“

Daktaras Heleris nusišypsojo, jo žvilgsnis buvo nuklydęs į prisiminimus.

– Ji išdidžiai išsitiesė – buvo vos metro penkiasdešimt penkių – ir žybčiodama akimis atšovė: „Darysiu pasaulį gražesnį. O tu ką darysi? Kalsi pinigus? Aš sužavėta.“ Tada apsisuko ir išėjo iš virtuvės. Rėjus dar ne vieną dieną siuto, kad nesumojo sugalvoti gudraus atsakymo. Po savaitės susidūriau su ja kavinėje. Ji paklausė, ar aš taip pat nusiteikęs prieš meną kaip mano draugas. Nesu kvailys, todėl atsakiau: „Ką tu, saugok Dieve! Žinau, koks menas svarbus, kaip puikiai gali perteikti žmogaus būseną!“ Ji pakvietė mane į savo rengiamą parodą ir pasakė, kad galiu atsivesti ir Rėjų. Iškart pasigailėjau jam pasakęs, nes šįkart Rėjus buvo pasiryžęs išrėžti krūvą protingų atsakymų, kuriuos buvo spėjęs savo galvoj sustyguoti. Galerija buvo įsispraudusi tarp alkoholio parduotuvės ir baldų nuomos punkto. Žengiant pro galerijos duris Rėjus nusišaipė, kažin, ar ji kuria gražesnį pasaulį, o aš vėl užsimaniau įsispirti, kad sutikau jį atsivesti. Roza priėjo, vilkėjo plonyte vos ne permatoma suknele, plaukai buvo susukti į mazgą – labai menininkiškai. Su ja buvo puošniai apsitaisiusi blondinė – Rėjui tokios patikdavo. Roza pristatė ją kaip geriausią savo draugę, studijuojančią kaip mes ekonomiką. Rėjus į tą merginą neatkreipė dėmesio. „Kur tavo kūriniai?“ – paklausė jis Rozos. Atrodė, kad jo klausimas nuslopino jos priešiškumą. Ji nerimaudama nuvedė mus prie sienos, ant kurios kabėjo jos piešiniai – akvarelės. Visi įsitempę laukėme, kol Rėjus paskelbs nuosprendį. Jis tylėdamas apžiūrėjo visus darbus, o tada pažvelgė į ją ir tarė: „Jie nuostabūs. Manau, neturėtum daryti nieko kito.“ Po trijų mėnesių ji baigė studijas ir tą naktį jis užmovė jai ant piršto sužadėtuvių žiedą. Kai Rėjus baigė doktorantūrą, juodu susituokė ir jis išsijuosęs kibo į karjerą, kaip visada ir planavo. O aš likau su dailia ekonomiste, susituokėme netrukus po jų. Mūsų ketvertukas buvome labai artimi draugai. Landonas mūsų trims vaikams tarsi vyresnis pusbrolis.

Daktaras Heleris nutilo ir giliai, liūdnai įkvėpė, o man vėl pasidarė neramu.

– Rėjus dirbo Federalinei indėlių draudimo korporacijai. Daug keliaudavo. Aš dėsčiau Džordžtauno universitete; gyvenome per kokias dvidešimt minučių kelio. Kai tą vakarą Rėjus negalėjo jiems prisiskambinti, mudu su Sinde nuvažiavome pažiūrėti, ar kas nenutiko. Rozą radome jos kambaryje šalia Smito kūno, o Landonas buvo savo kambary. – Daktaras Heleris nurijo seiles, tylėjau bežadė. – Buvo užkimęs nuo rėkimo, nepajėgė nė prakalbėti, jo riešai plastikiniais antrankiais buvo prirakinti prie lovos turėklo. Landonas tempė lovą link mamos miegamojo, kol ji įsirėmė į kitus baldus ir įstrigo. Rankos buvo kruvinos, ir lovūgaly buvo pilna sudžiūvusio kraujo. Štai iš kur jo randai. Jis taip pririštas išbuvo penkiolika, gal šešiolika valandų.

Man darėsi negera, veidu ritosi ašaros, o daktaras Heleris ir toliau kalbėjo monotoniškai. Jutau, kad jis kaip įmanydamas stengiasi atsiriboti nuo prisiminimų. Pasijutau žiauri, kad priverčiau jį vėl atgaivinti tos siaubingos nakties košmarą.

– Roza buvo mūsų ketverto širdis. Rėjus ją dievino, o taip praradęs, neįstengęs jos apsaugoti… jis užsisklendė. Iš pradžių karjeros laiptais kopęs milžiniškais žingsniais, po to įvykio viską metė. Persikraustė su Landonu į savo tėvo namus prie vandenyno, grįžo į žvejybinį katerį, su kuriuo aštuoniolikos išvykdamas iš namų buvo prižadėjęs daugiau neturėti nieko bendro. Po poros metų Landono senelis mirė ir viską paliko Rėjui. Landonas užsivėrė visiškai kitaip. Mudu su Sinde bandėme įtikinti Rėjų, kad sūnaus negalima atplėšti nuo visko, ką jis pažinojo, kad jam būtinai reikia terapijos, bet Rėjus iš sielvarto buvo išprotėjęs. Jis neįstengė gyventi tuose namuose ar tame mieste. – Daktaras Heleris žvilgtelėjo į mane, pamatęs mano veidą ištraukė iš stalčiaus dėžutę nosinaičių. – Manau, visa kita turėtum išgirsti iš Landono – turiu omeny, Luko. Atvykęs čia, į universitetą, jis prisistatydavo antruoju savo vardu – mergautine mamos pavarde. Matyt, norėjo pradėti gyvenimą iš naujo. Sunku sulaužyti aštuoniolikos metų įpročius, pastaruosius trejus metus jis per retai mane pataisydavo. – Jis dirstelėjo į mane ir iškvėpė. – Ir kam man reikėjo pamatyti tave išeinant iš jo buto. Dėl manęs tai visi studentės ir konsultanto apribojimai nebegalioja. Jei… tau tai rūpi.