Таммара Веббер - Lengvai

Nosinaite brūkštelėjau akis ir jam padėkojau.

Ne universiteto apribojimai ir nuostatai buvo didžiausias mano rūpestis.

22 skyrius

– Esi geras virėjas.

Čiupau tuščias taures ir nusekiau paskui Luką prie kriauklės. Jis išplovė dubenį su pesto likučiais ir atsisuko paimti iš manęs taurių.

– Makaronus paruošti nesunku – jie universiteto aukso standartas norint per pasimatymą draugę sužavėti beprotiškais kulinariniais gebėjimais.

– Tai čia pasimatymas? – Ir jam nespėjus atsisukti pridūriau: – O bazilikų padažą paruošei pats – žiūrėjau. Jau vien jis įspūdingas. Be to, niekad negyvenai bendrabutyje, kur makaronai būna arba iš skardinės, arba jų galima nusipirkti dvi pakuotes už dolerį ir greitai užplikyti. Kartais patiekalas dar paįvairinamas „Lean Cuisine“. Patikėk manim, tavo gebėjimai įtiktų Epikūrui.

Jis nusijuokė, jau buvau spėjusi pasiilgti plačios jo šypsenos.

– Ak, iš tiesų?

Nors atsakydama išsišiepiau, jaučiausi vaidinanti – tarsi šypsotųsi kas kitas, nes nepajėgiau džiaugtis.

– Tikrai.

Kiekvieną minutę stengiausi išsivaduoti iš siaubo dėl to, ką vakar sužinojau paieškojusi internete ir prieš kelias valandas išgirdusi iš daktaro Helerio, bet siaubas tik augo. Lukas patyrė tikrą pragarą ir, kaip supratau, su niekuo nepasidalijo košmarais. Sakė man, kad yra dalykų, kurių apie jį nežinau, kurių galbūt niekada neįstengs atskleisti, o aš, užuot gerbusi jo paslaptis, prie jų knisausi. Norėjau, kad Lukas mane įsileistų, bet pernelyg įkyriai prisišniukštinėjusi galėjau jį atstumti.

– Tikriausiai sugadinčiau savo, kaip puikaus virėjo, reputaciją, jei pasakyčiau, kad desertui iškepiau šokoladinių pyragaičių iš pirktos tešlos, – jo išraiška buvo rimta.

– Gal juokauji? – išverčiau akis. – Iš ko sužinojai, kad dievinu pyragaičius iš pardavinėjamos gatavos tešlos.

Jis bandė išlaikyti rimtą miną, bet nepavyko.

– Panele Volas, esate kupina prieštaravimų.

Maivydamasi kilstelėjau antakį.

– Aš mergina. Tai įeina į merginų gebėjimų aprašymą, pone Maksfildai.

Jis nusišluostė rankas į rankšluostį ir numetęs ant stalviršio prisitraukė mane.

– Puikiai matau, kad esate mergina. – Jis sunėrė su manim pirštais ir švelniai prispaudė mano rankas už nugaros.

Ėmiau greičiau kvėpuoti, stipriau suplakė širdis, nenuleidome vienas nuo kito akių.

– Žaklina, kaip išsilaisvintum iš tokių pančių? – jis laikė apglėbęs mane rankomis, aš stovėjau prigludusi krūtine ir atlošusi galvą.

– Nenorėčiau, – sukuždėjau. – Nenoriu išsilaisvinti.

– Bet jei norėtum. Ką darytum?

Užsimerkiau ir mintyse mėginau įsivaizduoti.

– Spirčiau keliu į paslėpsnius, kirsčiau kulnu per pėdą. – Atsimerkiau ir įvertinau mūsų ūgių skirtumą. – Man regis, esi per aukštas, kad galėčiau trinktelėti tau galva. Nebent pašokčiau, kaip mus mokė futbolo stovykloje.

Jis kilstelėjo lūpų kraštelį.

– Gerai. – Pasilenkė, mūsų lūpas teskyrė keli centimetrai. – O jei pabučiuočiau tave tau nenorint?

Taip jo troškau, kad svaigo galva.

– Aš… aš tau įkąsčiau.

– O Dieve, – užsimerkęs kvėptelėjo jis. – Kodėl skamba taip gundomai?

Prisiglaudžiau dar labiau, bet jo lūpų vis tiek nepasiekiau, o mano rankos buvo įkalintos už nugaros, todėl negalėjau jo prisitraukti.

– Tada pabučiuok mane.

Luko lūpos buvo karštos. Jis švelniai mane pabučiavo, krimstelėjo apatinę lūpą. Brūkštelėjau liežuviu per vidinę jo lūpų pusę, švelniai lyžtelėjau plonytį žiedą, o Lukas sudejavo ir taip stipriai mane suspaudė, kad vos pajėgiau įkvėpti. Staiga jis paleido mano rankas, suėmė man už klubų ir užkėlė ant stalviršio, taip susikeitėme vietomis, dabar mano galva buvo aukščiau.

Panardinusi pirštus į plaukus, kyštelėjau liežuvį jam į burną ir atsargiai brūkštelėjau per gomurio priekį, tuojau už dantų, o rankomis ir kojomis apsivijau jo kūną. Jis įsiurbė mano liežuvį, o aš žioptelėjau. Dar nieko nebuvau taip bučiavusi; dar niekas nebuvo taip bučiavęs manęs. Uždėjęs vieną ranką man ant sprando, Lukas siūlė ritmą, kita prilaikė mane ant stalviršio krašto ir ragino pakartoti viską dar kartą; taip ir padariau, jis paglostė mano liežuvį saviškiu, grybštelėjo dantimis per paviršių ir švelniai sukando prieš jį man ištraukiant.

– Jergutėliau, – sudejavau, o tada Lukas vėl kyštelėjo liežuvį man į burną; iš visų jėgų jo įsikibau, norėjosi pravirkti, nes dar niekada nebuvau tokia susijaudinusi.

Lukas pakėlė mane nuo stalviršio ir nusinešė į miegamąjį, kritome ant lovos, tebelaikiau apsivijusi jį kojomis. Pakilęs virš manęs, jis karštai mane pabučiavo, liežuviu glamonėjo burną, kol nebesitverdama kailyje ėmiau po juo rangytis. Lukas pasodino mane ir nuvilko megztinį, o aš sagsčiau jam marškinius. Palikau juos prasegtus, o jis jau sagstė mano džinsus, tada stabtelėjo ir žvilgtelėjo į mane.

– Taip, – nė kiek nedvejojau.

Nenuleisdamas nuo manęs akių, jis pamažu atsegė užtrauktuką; nejudėdama jaučiau kylant spaudimą, tyliai šnopuodama žiūrėjau į jį. Lukas laikė vieną ranką man ant šlaunies, o kita sustingo atsegusi užtrauktuką, ir jis sukuždėjo:

– Jau seniai to nemėginau su… kuo nors svarbiu. Iki to neprieidavau.

Niekaip nebūčiau patikėjusi, bet vis tiek išgirdau savo balse nuostabą.

– Nesi mylėjęsis?

Lukas užsimerkė ir atsiduso, o rankomis suėmė mane už apnuoginto liemens.

– Esu. Bet nesu to daręs su mergina, kuri man rūpėtų, ar kurią… pažinočiau. Tik vienadieniai nuotykiai. Tik tiek. – Jis pakėlė į mane akis.

– Tik tiek… ir viskas?

Lukas liūdnai šyptelėjo, pirštais brūkštelėjo po mano atsegtų kelnių juosmeniu.

– Ir tų nuotykių ne kažin kiek buvo. Mokykloje jų turėjau kur kas daugiau nei per pastaruosius trejus metus.

Nežinojau, ką į tai atsakyti. Nepajėgiau galvoti apie nieką kita, tik apie jo pirštus, užkištus už mano džinsų diržo kilpučių.

– Lukai? Aš sakau taip , ir neapsimetu. Aš noriu – aišku, jei tik saugosiesi. Noriu tai padaryti su tavim. Taigi, viskas gerai, – vapaliojau nerimaudama, kad viskas baigsis kaip prieš savaitę. Atsidūsėjau ir sukuždėjau: – Tik neprašyk, kad liepčiau liautis.

Žiūrėdamas į mane iš viršaus, jis timptelėjo džinsus, o aš kilstelėjau klubus. Džinsai nuslydo mano kojomis, Lukas juos švystelėjo į šalį, nusitraukė savuosius ir nusimetė marškinius.

– Noriu, kad būtų geriau nei gerai. Esi verta daugiau nei gerai. – Pastvėręs gumytę iš dėžutės nuo naktinio staliuko, numetė mažą kvadratėlį ant lovos ir įsitaisė man tarp kojų. Virpėjau, tarsi būčiau visai nepatyrusi. – Žaklina, tu drebi. Ar nori, kad…

– Ne, – virpančiais pirštais uždengiau jam burną. – Man tik šiek tiek šalta. – Ir be galo jaudinuosi .

Lukas ištraukė iš po manęs antklodes ir užtempė ant mūsų. Prispaudė mane savo svoriu, godžiai pabučiavo, paskui pažvelgė man į akis ir perbraukė pirštais per veidą.

– Dabar nešalta?

Giliai įkvėpiau, jo prisilietimas ištirpdė mano baimes, o laukimas įelektrino greičiau nei ką tik virtuvėje.

– Ne.

Jis nykščiais glamonėjo man smilkinius, panardino pirštus į plaukus. Iš taip arti vaiskiose Luko akyse įžvelgiau kiekvieną gyslelę.

– Žinai, kad bet kada gali įsakyti liautis, – jo balsas buvo prikimęs ir švelnus kaip aksomas. – Bet šį kartą to neprašau.