Таммара Веббер: Lengvai

– Ir gerai, – atsakiau ir pakėlusi galvą įsisiurbiau jam į burną, rankomis įsikibau į jo kietus nugaros raumenis, o tada nagais perbraukiau žemyn, nuo menčių iki klubų.

Lukas jau nedejavo, nutraukė paskutinius mūsų drabužėlius, užsimovė gumytę, stipriai mane pabučiavo ir įsiskverbė vidun.

Jei tai būtų buvęs Kenedis, po kelių minučių viskas jau būtų buvę baigta.

Lukui neskubiai bučiuojant ir liečiant visą mano kūną, kiek tik pasiekė, o šiam atsiliepus ir rangantis po juo, galvoje dar spėjo šmėstelėti viena rišli mintis: „Ak… tai štai dėl ko visi taip nerimsta.“

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Gulėjome atsisukę vienas į kitą, susirangę po antklodėmis, kyšojo tik mūsų pečiai. Jis žiūrėjo į mane, tyrė kiekvieną lopelį, tarsi norėtų mintyse įrėžti mano paveikslą: ausis, žandikaulį, burną… smakrą, gerklę, peties linkį.

Pagaliau Luko žvilgsnis grįžo prie mano akių, jis pakėlė ranką ir stebėdamas, kaip reaguoju, vedžiojo pirštais per visus mano bruožus. Perbraukęs per lūpas palaikė pirštą tarp jų, tada nuslinko ant apatinės, nurijau seiles ir prisiminiau, kad reikia kvėpuoti. Jo akys sekė mane, Lukas ilgai žiūrėjo į lūpas, o tada, apglėbęs už kaklo ir pasislinkęs arčiau, taip švelniai pabučiavo, kad, atrodė, nė nepajutau, bet pagaliau nervų galūnės užfiksavo vaiduoklišką prisilietimą, ir iki pat kojų pirštų tarsi elektra nukrėtė.

Atsidusau, mūsų kvėpavimas sumišo. Nutraukęs antklodes jis paguldė mane ant nugaros, tada parimo ant rankos ir vėl tęsė klajones. Keista, net apnuogintai man buvo nešalta, nuo jo akių ir pirštų tik kaitau.

– Noriu nupiešti tave tokią, – jis kalbėjo taip pat švelniai, kaip ir lietė, vėl perbėgo pirmyn atgal mano raktikauliu, nukeliavo žemiau.

– Tikiuosi, tas piešinys neatsidurs ant sienos?

Jis vyptelėjo.

– Eee, ne, kad ir kaip ši mintis gundytų, jo ant sienos nekabinčiau. Esu nupiešęs kelis tavo portretus, jų taip pat nėra ant sienos.

– Tikrai?

– Mmm… chmm…

– Ar galiu juos pamatyti?

Lukas prikando apatinę lūpą, pirštais perbraukė per mano krūtų linkius, tada nusekė kiekvieną šonkaulio kalnelį.

– Dabar? – šilta jo ranka apsivijo man liemenį, prisitraukė mane arčiau.

Lukui pakilus virš manęs, nenuleidau nuo jo akių.

– Galbūt šiek tiek vėliau.

Jis prigludo arčiau.

– Gerai. Nes pirma norėčiau padaryti porą dalykėlių.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Lukas užsitempė savo tamsias apatines kelnaites ir nutapnojo į virtuvę. Išgirdau atidaromas ir uždaromas priekines duris, jo žemas balsas sumišo su primygtiniu Fransio miauksėjimu. Lukas grįžo su aukšta stikline pieno ir lėkšte šokoladinių pyragaičių.

Padavęs man lėkštę gurkštelėjo pieno ir pastatė jį ant staliuko šalia lovos. Atsisėdau prisidengusi krūtis antklode ir žiūrėjau, kaip perėjo užtemusį kambarį. Jis uždegė ant stalo lempą ir paėmė piešimo sąsiuvinį. Ant stalo krašto gulėjo bent keletas tokių.

Jam ant nugaros viršuje buvo ištatuiruotas į gotišką panašus kryžius, kai vilkėdavo marškinėlius mažai būdavo matyti. Kryžių juosė mažytės išrašinėtos linijos, kurių iš toli buvo neįmanoma įskaityti, visai kaip eilėraščio ant jo dešinio šono. Žemyn nuo menčių jo oda buvo švari. Atsisukęs jis sugavo mane žiūrint – negalėjau nusisukti, todėl ir neslėpiau savo dėmesio.

Lukas užsiropštė ant lovos, pasitaisė pagalves ir atsisėdo už manęs, kojas ištiesęs abipus mano po antklodėmis pasislėpusių klubų. Kol atsirėmusi jam į krūtinę valgiau pyragaitį, jis vertė sąsiuvinio lapus; vienuose tebuvo pavidalai, linijos ir neaiškūs siluetai, kituose detalūs žmonių portretai, objektai ar scenos. Keli piešiniai buvo puikūs, pažymėti data, bet dauguma nebaigti.

Jis atvertė pirmą mano piešinį – kurį tikriausiai nupiešė per paskaitą, kai dar sėdėdavau šalia Kenedžio. Jame buvau pasirėmusi smakrą ranka, alkūnę padėjusi ant stalo. Paėmiau eskizų sąsiuvinį ir verčiau toliau, lapą po lapo, gėrėdamasi jo meistriškumu. Lukas buvo nupiešęs du seniausius universiteto pastatus, riedlente važiuojantį vaikiną ir universiteto pakraštyje studentų porelę užkalbinusį elgetą. Buvo ir objektų detalių, rodančių kruopščią jo techniką.

Atverčiau dar vieną lapą, jame vėl buvau pavaizduota aš, šį kartą iš labai arti – buvo matyti veido bruožai ir plaukų linija, daugiau nelabai kas. Kampe apačioje buvo parašyta data, dvi ar trys savaitės prieš Kenedžiui mane metant.

– Ar tavęs tai netrikdo – kad stebėjau tave, kol manęs dar nepažinojai? – atsargiai paklausė Lukas.

Šią akimirką, taip jo glaudžiama ir susupta, neįstengiau nerimauti. Papurčiau galvą.

– Tu pastabus, ir man labai smalsu, kodėl tau pasirodžiau įdomi. Be to, manau, esi nupiešęs daugybę žmonių, nė neįtariančių, kad taip įdėmiai juos stebi.

Lukas sukikeno ir atsiduso.

– Nežinau, kaip dėl to turėčiau pasijusti – geriau ar blogiau?

Pasiverčiau ant šono, pasidėjau galvą ant jo tatuiruoto bicepso ir pažiūrėjau į jį. Vis dar drovėdamasi ar nevalingai tebespausdama prie krūtinės antklodę, spėjau pamatyti, kaip kaitrus jo žvilgsnis perbėgo kauburėliais, tada jis vėl pažvelgė man į akis.

– Nebepykstu, kad nesakei esąs Landonas. Maniau, žaidei su manim, o buvo priešingai. – Paleidau antklodę, o deginantis jo žvilgsnis nusileido paskui ją. Perbraukiau pirštų pagalvėlėmis per lygią jo žandikaulio odą. Tikriausiai nusiskuto prieš pat man atvažiuojant. – Neįstengčiau tavęs bijoti.

Tylėdamas Lukas paėmė nuo mano kelių lėkštę ir sąsiuvinį iš rankų, padėjo ant staliuko, o tada pakėlė mane ir pasisodino ant kelių. Apkabino, burna nusileido prie krūtų, o aš panardinau rankas jam į plaukus. Nustūmiau mintyse kirbantį priekaištą, kad dabar jau aš kai ką nuo jo slepiu, ir nors Luko nebijojau, baiminausi, kad jis gali palikti mane, jei prisipažinsiu, ką ir kaip apie jį sužinojau.

Įkvėpiau jau pažįstamo jo kvapo ir vedžiojau pirštais per žodžius ir raštus ant jo odos, o jo bučiniai nutildė aštriai dilgčiojančią mano sąžinę – jeigu ji ir zyzė, tai labai toli.

23 skyrius

– O kur… – man dirstelėjus, Bendžis nutilo ir kinktelėjo į tuščią Luko vietą, kaip įprastai suraukęs antakius.

– Šiandien apžvelgiame kursą, todėl jam nereikia būti.

– Aaa, – nusišypsojo Bendžis ir pasilenkęs per kėdės ranktūrį pažemino balsą: – Taigi… kadangi tai žinai, o pastaruosius kartus iš auditorijos išėjote drauge… ar galiu spėti, kad kai ką jis dabar konsultuoja asmeniškai?

Kai sučiaupiau lūpas, jis prunkštelėjo ir atkišo man kumštį.

– Kaip pirštu į akį!

Pavarčiusi akis trinktelėjau krumpliais jam į kumštį, kitaip būtų laikęs jį iškėlęs, kol to nepadarysiu.

– Dieve, Bendži. Tu tikras visažinis.

Plačiausiai išsišiepęs Bendžis parodė dantis.

– Mergyt, jei nebūčiau gėjus, nudžiaučiau tave jam iš panosės, nespėtų nė mirktelėti.

Nusijuokę pasiruošėme paskutinį kartą konspektuoti ekonomiką.

– Labas, Žaklina. – Kenedis klestelėjo į tuščią vietą šalia manęs ir apsimetė nepastebįs ne itin draugiško Bendžio žvilgsnio. – Norėjau tau pranešti. – Jis sėdėjo šonu atsisukęs į mane, kalbėjo tyliai: – Drausmės komitetas nusprendė leisti jam dar savaitę likti universiteto miestelyje, jei tik paklus apribojančiam draudimui, nes jis mėgina įrodyti esąs nekaltas, o semestro teliko savaitė. Bet kai tik baigsis egzaminai, jis turės išsikraustyti iš bendrabučio.