Таммара Веббер: Lengvai

Atplėšęs nuo manęs akis, Lukas nuėjo laukti, kada ant čiužinio užlips kita tariama auka. Likome dvi – tyli kaip pelytė sekretorė Geilė iš studentų sveikatos centro ir aš.

Ralfas nužvelgė mudvi.

– Katra dabar?

Virpėdama į priekį žengė Geilė. Ralfas kuždėjo jai vertingus patarimus – nė vienai iš merginų jų nedavė, ir Lukas su ja elgėsi atsargiau. Mūsų užrašuose buvo parašyta, kad savigynos mokymų esmė – tikėjimas, jog gali pasipriešinti, suvokiau, kad to jie ir stengėsi jai įkvėpti. Kuo daugiau Geilės smūgių ir spyrių pasiekdavo tikslą, tuo garsiau mes ją palaikėme ir tuo ryžtingiau ji kovojo. Kai pagaliau grįžo prie mūsų ir mes išsijuosusios nuoširdžiai ją gyrėme, per veidą jai ritosi ašaros, ji tebesvirduliavo – bet kartu ir plačiai šypsojosi.

Aš buvau paskutinė, turėjau įveikti Doną. Vos užlipau ant čiužinio, gyslomis ėmė plūsti adrenalinas, o jeigu visi mato, kokia aš pašiurpusi, kaip kad matėme drebančias smulkutės Geilės rankas, kai ši atsistojo pasiruošusi gintis. Žinojau, kad Lukas su Erina mane atidžiai stebi; tik jiedviem nebuvo paslaptis, kas mane čia atginė.

Viskas tetruko kokią minutę, galbūt dvi.

Donas apsuko apie mane ratą, laidydamas replikas „ei, mažyte“ – toks buvo scenarijus. Laukiau įsitempusi, nenuleisdama nuo jo akių. Staiga Donas šoko prie manęs ir pabandė sugriebti už rankos. Atrėmiau riešu, pabandžiau spirti, bet susimoviau, ir jis sugriebė mane iš priekio. Nežinau, ar man tik pasigirdo, ar Erina iš tiesų sušuko, – viskas vyko lėtai, garsai buvo prislopinti, tarsi būtume po vandeniu, – bet išgirdau jos balsą: KIAUŠIAI!

Smogiau keliu, o Donui kriuktelėjus ir mane paleidus, išsivadavau iš gniaužtų. Bėgdama prie durų, girdėjau visus kitus balsus perrėkiantį ir palaikantį Erinos balsą. Kai pasiekiau saugią zoną, ji perlėkė per salę manęs apkabinti, jai per petį mačiau Luko išraišką. Jis nusiėmė šalmą ir subraukė šlapius nuo prakaito plaukus atgal, aiškiai regėjau jo veidą ir pažįstamą šypsenos šešėlį.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Lukas. Rytą gerai pasirodei.

Aš. Tikrai?

Lukas. Taip.

Aš. Ačiū.

Lukas. Sekmadienį susitinkame kavos? Užvažiuočiau tavęs apie trečią?

Aš. Kodėl gi ne? :)

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Šeštadienio vakaro koncertas pareikalavo iš manęs susitelkimo ir atsidavimo, išblaškė visas kitas mintis. Tik bendrabutyje jos vėl ėmė suktis galvoje. Erina dar nebuvo grįžusi iš seserijos susirinkimo, bet netrukus turėjo pareiti. Niekas nemiegojo, visi ruošėsi egzaminams arba dėl jų jaudinosi, ir visi džiūgavo, kad tai paskutinis savaitgalis prieš atostogas, visi nekantravo važiuoti namo. Koridoriuje aidėjo balsai, vieni nerimavo dėl rytojaus egzamino, kiti dalijosi atostogų jauduliu.

Per sieną prie mano lovos prasiskverbė sodri bosinės gitaros melodija, mano pirštai ėmė judėti kartu su ja. Kartais kalbėdama su nepažįstamaisiais prasitardavau, kad skambinau bosine, o jie iškart įsivaizduodavo elektrinį instrumentą ir garaže besirenkančią grupę. Lukui tai būtų tikę kur kas labiau – tamsūs ant akių krintantys plaukai, nedidelis sidabrinis žiedelis apatinėje lūpoje, o kur dar tatuiruotės, gyslų išryškinti raumenys, jie labai karštai atrodytų ant scenos, kyšantys iš po plonų marškinėlių. Arba be marškinėlių.

O Dieve. Niekaip neužmigsiu.

Mano telefonas cyptelėjo gavęs Erinos žinutę.

Erina. Kalbuosi su Čazu. Galbūt šiek tiek užtruksiu. Kaip tu?

Aš. Viskas gerai. O TU?

Erina. Sutrikusi. Galbūt pasijusčiau geriau, jei tiesiog jam įspirčiau.

Aš. Į KIAUŠIUS!!!!!

Erina. Kaip tik į juos.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Jie bepročiai. – Pritraukusi kelius prie krūtinės susirangiau arčiau Luko, piešiančio porą ežere besiirstančių baidarininkų. – Vandenyje turėtų būti dar šalčiau nei sėdėti čia.

Jis nusišypsojo ir ant mano vilnonio ir kašmyro šaliko užtraukė striukės gobtuvą.

– Tai tau šalta? – jis kilstelėjo antakį.

Susiraukiau ir patryniau nosį pirštinėtais pirštais – atrodė, tarsi dantų gydytojas būtų suleidęs į ją nuskausminamųjų, kaip prieš gręžiant dantį.

– Mano nosis kaip varveklis! Kaip drįsti šaipytis iš mano jautrumo ledynmečio temperatūrai? O aš dar maniau, kad esi nuo pakrantės. Argi ten ne šilčiau?

Prunkštelėjęs jis užsikišo pieštuką už ausies, po kepure, užvertė sąsiuvinį ir padėjo ant suoliuko.

– Taip, pakrantėje tikrai šilčiau, bet aš užaugau ne ten. Jei esi tokia lepūnėlė, kažin, ar išgyventum žiemą Aleksandrijoje.

Žioptelėjau vaizduodama pasipiktinusią ir kumštelėjau jam į petį, o jis suvaidino nepajėgiąs apsiginti nuo mano smūgio.

– Au, jergau – atsiimu savo žodžius! Esi kieta kaip titnagas. – Jis pasisuko ir apkabinęs mane plačiai nusišypsojo. – Užkietėjusi neklaužada.

Paglostyta savimeile ir pamaloninta fiziškai numykiau ir užsimerkusi patenkinta prisispaudžiau dar arčiau.

– Turiu kietą ranką, – sumurmėjau Lukui per gobtuvą.

Odinė jo striukė gulėjo sulankstyta ant suoliuko šalia sąsiuvinio. Lukas pareiškė, kad su ja per šilta, praverčia tik ant motociklo.

Jis atkartojo mano mykimą ir atlošė man galvą nepaaiškinamai šiltais pirštais.

– Kietą. Po teisybei, šiek tiek tavęs bijau.

Mus teskyrė keletas centimetrų, garas iš mūsų burnų sukibo į bendrą debesėlį.

– Nenoriu, kad manęs bijotum. – Mano galvoje sukosi žodžiai, kurių nesiryžau ištarti: Kalbėk, kalbėk su manim .

Niekaip nepajėgiau jų ištarti, norėjau, kad mane pabučiuotų, kad nebejusčiau augančios kaltės, grasinančios išsilieti viena nepataisoma išpažintimi. Tarsi būčiau paprašiusi balsu, jis pasilenkė ir mane pabučiavo.

24 skyrius

Dauguma studentų išvažiuos vos sužinoję paskutinius rezultatus. Erina žadėjo išvažiuoti šeštadienį, o aš ketinau užsibūti, nes mano mylimiausias mokinys pakvietė mane į savo koncertą pirmadienio vakarą – jis pelnė vietą orkestro priekyje ir norėjo pasipuikuoti. Iš bendrabučio žiemos atostogų turėjome išsikraustyti iki antradienio, noriu ar nenoriu, tada ir išvažiuosiu.

Susitikau su Mege ir Erina bibliotekoje pasimokyti paskutiniam semestro egzaminui, astronomijai. Apie antrą nakties Megė dramatiškai atsidususi sukniubo veidu ant atversto vadovėlio.

– Uuuch… jei nepadarysime pertraukėlės, per šitą nesąmonę mano smegenys virs juodąja skyle.

Erina neatsiliepė, dirstelėjusi į ją pamačiau, kad patikrino mobilųjį – perskaičiusi žinutę puolė rašyti atsakymo. Ji nuspaudė siųsti, tada pajuto mano žvilgsnį.

– Ką? – ji šiek tiek išpūtė rudas akis. – Eee, Čazas parašė, kad vaikinai paeiliui seka Baką. Kad jis neišeitų iš bendrabučio.

– Maniau, mes nesikalbam su Čazu, – mieguistai sukuždėjo Megė, vis dar užsimerkusi, padėjusi žandą ant mūsų skaitomo puslapio.

Erinos akys lakstė, tik į mane nežiūrėjo, supratau, kad tą planą ji jau nurašė. Nusprendžiau leisti jai šiek tiek pasimuistyti, prieš paleisdama nuo kabliuko. Čazas visada man patiko, negalėjau jo labai kaltinti. Ir pati nenorėčiau patikėti, kad mano geriausias draugas buvo pabaisa.

Pasitikrinusi telefoną dar kartą perskaičiau Lukui nusiųstas žinutes ir jo atsakymus.

Aš. Ekonomikos egzas: KAIP DU PIRŠTUS…

Lukas. Viskas mano dėka, ar ne?

Aš. Ne, Landono.

Lukas. ;)

Aš. Man skauda smegenis. Jau išlaikiau tris egzus.

Lukas. Man liko tik vienas, penktadienį. Tada darbas. Pasimatysim šeštadienį.