Таммара Веббер - Lengvai

– Jo jau nebėra, ar ne? – paklausė Lukas. – Jis išvažiavo iš universiteto? – Perkėlęs ranką man ant kaklo prisitraukė arčiau.

Užsimerkusi įsikniaubiau jam po smakru ir linktelėjau.

– Kažin, ar jam leis kitą semestrą čia grįžti, net jei teismas dar nebus jo nuteisęs, – tarė jis.

Įkvėpiau jo – stipriai susičiaupusi traukiau jo kvapą pro nosį. Jaučiausi jo globojama. Saugi.

– Visada dairausi per petį. Jis kaip vienas tų iš dėžutės iššokančių klounų… nepasakojau tau apie laiptinę, ar ne?

Aš ne vienintelė nesugebėjau suvaldyti fizinių reakcijų. Lukas sustingo, mane laikančios rankos staiga tapo šiurkštesnės, įsitempė.

– Nepasakojai.

Išpyliau istoriją jam į krūtinę, laikiausi faktų ir tiktai faktų, kad nesudrebėčiau, o pasakojimą baigiau taip:

– Jis viską mikliai apsuko, tarsi būtume padarę… tai… laiptinėje. Iš visų veidų koridoriuje… iš vėliau pasklidusių istorijų… atrodo, kad jie juo patikėjo. – Susivaldžiau nepravirkusi. Nebenorėjau verkti dėl Bako. – Bet jis bent jau neįėjo į mano kambarį.

Lukas ilgai tylėjo, jau maniau nepratars nė žodžio, bet galų gale paguldė mane ant nugaros, įspraudė kelį tarp maniškių ir ėmė godžiai mane bučiuoti. Jo plaukai pakuteno man veidą, išlaisvinau tarp mudviejų įstrigusias rankas ir suleidau jam į plaukus, tarsi galėčiau prisitraukti dar arčiau.

Atrodė, lyg bučiuodamas jis mane norėtų pažymėti. Tarsi bandytų ištatuiruoti save man po oda.

Jis žinojo visas mano paslaptis, o aš žinojau jo.

Bet menamas abipusis atvirumas buvo melas – nes jis savo paslapčių man neatskleidė. Aš jas išknisau, negana to – jis apie tai nė nenutuokė.

Mane slėgė auganti kaltė ir troškimas, kad jis pasidalytų su manim savo paslaptimi. Patikėtų ją man. Po trijų dienų važiuosiu namo. Negalėsiu jos atskleisti, kai mus skirs daugybė mylių ir valandų, bet negalėsiu ir ilgas savaites kentėti.

Kai šiek tiek atvėsome ir susipynę leidome sulėtėti mūsų pulsui ir aistrai, radau progą.

– Tai tu kaip ir gyveni su Heleriais, ar jie šeimos draugai?

Žiūrėdamas į mane, Lukas linktelėjo.

– Kaip tavo tėvai su jais susipažino?

Jis apsivertė ant nugaros, dantimis suėmė žiedą lūpoje ir įtraukė į burną. Ženklas, kad jis jaučia stresą, panašiai kaip Kenedis išsiduodavo trindamas sprandą.

– Jie kartu studijavo.

Ausinės per praėjusį pusvalandį kažkuriuo metu spėjo iškristi. Lukas išjungė aipodą ir standžiai jas suvijo.

– Tai pažinojai juos visą gyvenimą?

Jis įsikišo aipodą į priekinę kišenę.

– Aha.

Prieš akis šmėstelėjo vaizdai, apie kuriuos skaičiau, ir tai, ką man atskleidė daktaras Heleris. Lukui reikėjo paguodos – nepažinojau žmogaus, kuriam jos reikėtų labiau, bet argi galėjau jį guosti dėl dalykų, kuriais jis su manim nesidalijo.

– Kokia buvo tavo mama?

Jis įsispoksojo į lubas, tada nesujudėjęs užsimerkė.

– Žaklina…

Abu krūptelėjome išgirdę spynoje krebždant raktą. Kambaryje buvo tamsu, spingsojo tik silpna stalinė lempa. Atsidarius durims, per grindis nusidriekė šviesos ruožas, jame Erinos šešėlis.

– Ža, nemiegi? – sukuždėjo ji, jos akys dar nespėjo prisitaikyti prie tamsos įžengus iš skaisčiai apšviesto koridoriaus, kitaip būtų pamačiusi, kad lovoje aš ne viena.

– Neee…

Lukas atsisėdo ir nukėlė kojas ant žemės, aš paskui jį. Kaip netikusiai pasirinkau laiką, pamaniau.

Numetusi ant lovos rankinę ir nusispyrusi batus, Erina atsisuko į mus.

– Ak! Labas… Regis, reikėtų nunešti skalbinius… – ji nusimetė paltą ir stvėrė savo pustuštį skalbinių krepšį.

– Jau ruošiausi eiti. – Lukas pasilenkė užsitraukti ir užsirišti juodų savo batų.

Spinduliuodama atgaila, Erina per jo galvą pajudino man lūpas: „O Dieve, labai atsiprašau!“

Gūžtelėjau pečiais ir taip pat vien lūpomis atsakiau: „Nieko baisaus.“

Išsekusi paskui Luką į koridorių, sukryžiavusi rankas susiėmiau už alkūnių, gulėdama šalia Luko buvau įkaitusi, o dabar staiga pajutau vėsą.

– Rytoj?

Jis užsisegė odinę striukę, o tada atsisuko į mane sučiaupęs lūpas. Jo žvilgsnis nuslydo nuo mano burnos, ir per vėlai pajutau tarp mūsų išaugusią sieną. Mūsų akims vėl susitikus, jis atsiduso.

– Jau oficialiai prasidėjo žiemos atostogos. Tikriausiai turėtume jomis pasinaudoti ir pailsėti vienas nuo kito.

Norėjau paprieštarauti, bet neradau žodžių. Juk pati ką tik prie tokios minties jį pastūmėjau.

– Kodėl? – išgergždžiau.

– Tu išvažiuoji iš miesto, aš taip pat bent savaitei. Tu turėsi susikrauti daiktus, o aš kelias dienas padėti Čarlzui surašyti pažymius. – Jo pasiteisinimas buvo labai logiškas; nebuvo nė vieno užslėpto jausmų siūlelio, kurio būčiau galėjusi įsikibti. – Pranešk, kai grįši į miestą. – Jis pasilenkė manęs greitai pabučiuoti. – Sudie, Žaklina.

25 skyrius

Sekmadienio vakarą važiuodama pas Luką, mintyse perkračiau krūvą priežasčių, kodėl pasirodyti nepakviestai ir nelaukiamai prasta mintis: jo gali nebūti namie; jis gali būti užsiėmęs; jis tikisi, kad mane nubaidė; mano, kad jau atsisveikinome. Kita vertus, mieste dar būsiu iki antradienio ryto ir nepasiduosiu – be kovos neleisiu jam nusikratyti manęs.

Pasibeldusi išgirdau atrakinamą spyną, o tada už durų Lukas griežtai tarė:

– Karla, kas ten? Neatidaryk durų tiesiog taip…

– Čia kažkokia mergina…

Durys atsidarė, o tarpdury stovėjo daili šviesiaplaukė. Ji sumirksėjo tamsiomis akimis į mane, akivaizdu, laukė paaiškinimo, kas aš ir ko noriu. Neįstengiau prakalbėti. Buvau tikra, kad širdis užstrigo gerklėje ir nustojo plakusi.

Prie jos susiraukęs priėjo Lukas. Pamačius mane, pakilę jo antakiai pasislėpė po kaktą dengiančiais plaukais.

– Žaklina? Ką čia veiki?

Širdis vėl suplastėjo, apsisukau ir puoliau laiptais žemyn. Staiga pakilau į orą, jis nuo viršutinio laiptelio čiupo man už žasto ir prisitraukė prie krūtinės, o aš VOS nekirtau kulnu jam per pėdą.

– Tai Karla Heler, – sukuždėjo jis man į ausį, o aš sustingau. – Kambary yra ir jos brolis Kalebas. Žaidžiame kompiuterinius žaidimus.

Širdžiai vis dar daužantis „kovoti ar bėgti“ ritmu, jo žodžiai pagaliau pasiekė mano smegenis, atsišliejau į jį jausdamasi paskutine kvaiša. Kakta atsirėmiau jam į krūtinę. Jo širdis daužėsi taip pat stipriai kaip mano.

– Atsiprašau, – sumurmėjau į jo minkštus marškinėlius. – Man nederėjo čia atvažiuoti.

– Galbūt nederėjo atvažiuoti man nepranešus, bet aš laimingas tave matydamas.

Pakėliau į jį akis.

– Bet sakei…

Prieangio šviesoje jo akys atrodė sidabrinės.

– Aš noriu tave apsaugoti. Nuo savęs. Man tai ne žaidimas… – jis pamojo pirštu tarp mūsų, – …šito.

Prakalbusi net kaukštelėjau dantimis.

– Nieko nesuprantu. Tai, kad nedarei to anksčiau, dar neįrodo, kad negali. – Per vėlai suvokiau kitą, tikėtinesnę jo žodžių prasmę. – Nebent… nenori.

Lukas atsiduso ir paleidęs mano ranką persibraukė per plaukus.

– Ne… ne tai.

– Brr! Eisite vidun ar stovėsite ten? Nes aš darau duris.

Žvilgtelėjau per Luko petį. Karla Heler buvo labai jauna, bet jau ne mergaičiukė. Vis dėlto neatrodė pasipiktinusi. Greičiau smalsaujanti.

– Na, kad jau prašai. – Sunėręs mūsų pirštus, Lukas plačiau pravėrė duris. – Eikš vidun.

Karla nubėgo prie sofos, kur ant antklodės kampe gulėjo išsidrėbęs Fransis. Ji paėmė jį ir užsimetė ant peties kaip kokį negyvą daiktą. Įsirangiusi po antklode, pasidėjo katiną ant kelių ir paėmė valdymo pultelį. Šalia jos sėdėjo susiraukęs tamsiaakis berniukas, šiek tiek jaunesnis už mano moksleivius (bet toks pat paniuręs).