Таммара Веббер - Lengvai

Jau žinojau, kad Bakas buvo paleistas už užstatą ir ketvirtadienį po pietų jam buvo įteiktas laikinas draudimas artintis prie mūsų su Minde. Čazas paskambino ir papasakojo Erinai, o ši perdavė žinią man, Mindei ir jos tėvams.

– Puiku. Tai kol kas jis lieka bendrabutyje?

Visi tikėjomės, kad jį išmes iš universiteto miestelio, bet administracija laikėsi pozicijos – nekaltas, kol jo kaltė neįrodyta.

– Aha, tik šią savaitę, bet tada jis dings. Brolija neturi būti tokia nešališka kaip universiteto atstovai, – nusišypsojo. – Atrodo, kai Ketė D. Dž. liepė atsiknisti, tas išvydo šviesą tunelio gale. Pagaliau pritarė ir Dinas. Vienintelis jų kompromisas buvo leisti Bakui likti egzaminų savaitę – jis gali vaikščioti tik į egzaminus ir atgal. – Kenedis uždėjo šiltą delną man ant rankos ir pažvelgė į akis. – Ar… ar galiu dar ką nors padaryti?

Kuo puikiausiai pažinojau savo buvusįjį, kad suprasčiau, ko jis iš tiesų klausia, bet mano širdyje jam nebeliko vietos, jokių „pabandykime dar kartą“. Mano širdis buvo užimta, bet net jei ji būtų buvusi tuščia, nė kiek neabejojau, mieliau būčiau likusi vieniša, nei atleidusi žmogui, kuris mane taip išdavė. Dukart. Patraukiau ranką ant kelių.

– Ne, Kenedi. Daugiau nieko nereikia. Ir taip jau gerai.

Jis nusišypsojo ir nuleido akis. Linktelėjęs dar kartą žvilgtelėjo į mane, o aš ir nudžiugau, ir nuliūdau pažįstamose žaliose jo akyse išvydusi suvokimą, ką praradome. Pakilęs ir atsiprašęs pavėlavusios mano kaimynės jis prasispraudė pro ją ir grįžo savo vieton. Šįkart kaimynė tylėjo ir neporino apie savo savaitgalio planus.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Pirmas kursas atsijodavo muzikantus, kurie puikiausiai tiko vidurinės mokyklos orkestre, grupėje ar chore nerepetuodami, tuos, kurie į universitetą atvažiavo įtikėję, kad jiems nebūtini techniniai įgūdžiai, įgyjami kasdieniu prakaitu, – kas tos gamos ar intervalai, ką jau kalbėti apie muzikos teoriją. Tačiau daugelis studentų atsidavę tobulinome savo gebėjimus, per savaitę grodavome ne vieną valandą – dažnai ir ilgiau nei valandą per dieną. Nebuvome tokie tobuli, kad rizikuotume atsipalaiduoti.

Į universitetą atvažiavau šiek tiek išlepusi. Namie repetuodavau kada tik užsimaniusi; mama su tėčiu niekada man netrukdydavo, nors, reikia pripažinti, stengiausi muzikuoti deramu laiku ir nepiktnaudžiauti jų ramybe. Kadangi negalėjau savo baldams dydžiu prilygstančio kontraboso laikyti bendrabučio kambaryje, turėjau jam išrūpinti spintelę muzikos rūmuose ir rezervuotis klasę repetuoti. Netrukus patyriau, kad vakaro valandas greitai visi išgraibstydavo; nors rūmai buvo atviri vos ne visą parą ir visas septynias dienas per savaitę, nenorėjau per universiteto miestelį į juos vilktis griežti antrą valandą nakties.

Suderinti džiazo ansamblio repeticijas buvo dar sunkiau. Pirmame kurse susitikdavome du ar tris kartus per savaitę. Dabar jau buvo aišku, kodėl taip lengva rezervuoti repeticijų klasę sekmadienio rytą: daugumai studentų sekmadienis – pagirių diena, Menų fakulteto studentai nebuvo išimtis. Įpusėjus rudens semestrui, dauguma mūsų jau buvome bent kartą ar du praleidę sekmadienio repeticiją. Tai, kas tiko pirmame kurse, nebetiks trečiame.

Penktadienio vakarą, prieš pat kolegos studento rečitalį, bandžiau paaiškinti vienam mūsų pučiamųjų vyrukų, kodėl negalėsiu dalyvauti skubiai surengtoje paskutinėje repeticijoje šeštadienio rytą, nors tą pat vakarą būsime vertinami.

– Rytoj man treniruotė…

– Taip, taip, žinau. Savigynos kursai. Puiku. Jei rytoj vakare susimausim, kalta būsi tu. – Henris, be jokios abejonės, buvo talentingas, tarsi gimęs su saksofonu savo ilgapirštėse rankose. Kadangi savo pasipūtusią laikyseną paremdavo įgimtais gebėjimais, dažniausiai mus gerokai baugindavo. Tačiau man jau buvo iki soties šio paklaikėlio.

– Henri, paistai nesąmones, – nutvilkiau jį žvilgsniu. Henris sėdėjo išsidrėbęs už Kelės, mūsų pianistės, šįkart nutarusios į ginčą nesikišti. – Per visą semestrą praleidau tik vieną repeticiją.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Bet tuoj bus dvi, ar ne?

Man nespėjus atsakyti, prasidėjo koncertas. Sukandusi dantis atsirėmiau į kėdės atlošą. Buvau ne prastesnė atlikėja už kitus mūsų grupės muzikantus, bet šeštadienį vyks paskutinė savigynos treniruotė, visko, ką išmokome, vainikavimas. Ji buvo svarbi.

Erina nenustygo kailyje laukdama kautynių vienas prieš vieną su Donu arba Luku, kurias Ralfas buvo paruošęs visoms damoms.

– Aš čiupsiu Doną, – pažadėjo ji rengdamasi į darbą, man ruošiantis paskutinei šį semestrą privalomai studentų rečitalio perklausai. Primerkusi veidrodžiui akį, kol dažėsi tušu kitos blakstienas, ji mane paerzino: – Nenoriu išvesti iš rikiuotės tavo žaisliuko esmės, kol su juo dar neatsižaidei!

Visą dieną nieko negirdėjau iš Luko, bet abu buvome užsiėmę ir beveik neturėjau laiko apie jį galvoti ir svarstyti, ką tai reiškia. Beveik.

Prieš metus nebūčiau nė pagalvojusi, kad kada permiegosiu su dar kuo nors, ne vien su Kenedžiu. Prieš mane jis jau buvo turėjęs kitų merginų – tai buvo aišku iš jo patirties pirmąjį mūsų kartą. Manęs tai labai nejaudino, niekad neaptarinėjom jo ankstesnių santykių. Lukas taip pat buvo patyręs, nors man ir sakė, kad nė viena ankstesnių merginų jam nebuvo svarbi. Jei man tai būtų prisipažinęs Kenedis, būtų palengvėję, gal net būčiau buvusi pamaloninta. Bet dabar dėl skausmingos Luko praeities jo prisipažinimas spaudė širdį, nė neįsivaizdavau, ką tai reiškė jam, man ir mums.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Treniruotės pradžioje pakartojome visus išmoktus veiksmus, o Ralfas sukiojosi po salę drąsindamas ir negailėdamas patarimų. Pirmą treniruotės valandą Dono su Luku nebuvo. Ralfas norėjo, kad būtume nuo jų atsiribojusios, nejaustume jiems jokių jausmų ir paskutinę valandą nesidrovėtume jų talžyti. Man pasidarė smalsu, kiek merginų užpultos švaisto brangias, trumpas sekundes jaudindamosi, kad perdėtai reaguoja, – brangias akimirkas, kai, užuot gynusiosi, galvoja: „Bet aš jį juk pažįstu.“

Į kulnus nusmukusia širdimi stebėjau, kaip visos kursų draugės atliko išmoktus veiksmus ant jau gerai prisirengusių Luko ir Dono. Viena po kitos lipome ant čiužinio, kiekvieną šūksniais ragino vienuolika kraujo ištroškusių amazonių, o vaikinai keitėsi, kad atsikvėptų ir pailsėtų nuo smūgių, spyrių ir plūdimo. Kadangi pagalvės sugėrė mūsų smūgius, jiems teko šiek tiek vaidinti – tarsi kiekvienas smūgis ar spyris būtų pasiekęs tikslą. Todėl Erinai nutaikius progą ir švystelėjus puikų spyrį į šakumą, Donas susmuko žemėn, tarsi būtų išvestas iš rikiuotės.

Vienuolika balsų jai rėkė: „Bėk! Bėk!“, bet Donas – didelis vatinis kalnas – pastojo Erinai kelią į tariamai saugią zoną prie durų ir Erina akimirką sudvejojo. Donas pasirito prie jos, o mes surikome dar garsiau. Atsikvošėjusi Erina tarsi nuo tramplino tiltelio atsispyrė jam nuo krūtinės, nusileidusi apsisuko ir dar du kartus spyrė, o tada nubėgo.

Pasiekusi duris, ji puolė šokinėti mosuodama kumščiais, o mes jai pritarėme šūksniais. Erinai grįžus prie mūsų, Ralfas paplojo jai per pečius, o aš pažvairavau į Luką. Savo vos regima šypsena jis stebėjo Eriną. Dar viena moteris stipri. Dar viena galės apsiginti nuo užpuoliko. Dar viena galbūt sugebės išvengti jo mamai tekusio likimo. Jis pažvelgė į mane, o aš spėliojau, ar šių retų viltį įžiebiančių akimirkų kada nors pakaks sušvelninti jį persekiojančiam skausmui. Skausmui, apie kurį aš lyg ir nieko nežinau.