Таммара Веббер: Lengvai

– Rytoj Mindei paskutinis egzaminas. – Erina kažką kraigaliojo užrašuose šalia lygties.

– Girdėjau, jos tėtis per visus egzaminus sėdėjo koridoriuje, – pridūrė Megė.

Aš irgi girdėjau tą gandą.

– Jei tai tiesa, jo nekaltinčiau.

Žvilgtelėjome į Eriną, ji tai jau skiria tiesą nuo universiteto gandų. Ji pritardama linktelėjo.

– Taip. Ji nebegrįš į universitetą, tik paliudyti. Pereis į kažkokią mažą kolegiją savo miestelyje. – Jos akys buvo liūdnos. – Jos mama sakė, kad Mindei kiekvieną naktį vis dar sapnuojasi košmarai. Ir kaip galėjau ją palikti vieną tame vakarėlyje.

Megė atsisėdo.

– Ei. Ten buvo daug žmonių. Erina, nesi dėl to kalta.

– Žinau, bet…

– Ji teisi, – pritariau Megei ir priminiau Erinai: – Kaltink tą, kas kaltas. Jį.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Pagaliau papasakojau tėvams apie Baką. Nesikalbėjau su jais nuo Padėkos dienos. Pamačiusi sandėliuke kilnotus ir ne vieton padėtus produktus, mama tikriausiai suprato, kad buvau parvažiavusi į namus, ir man paskambino. Matyt, norėjo įsitikinti, kad ne koks įsibrovęs pašalietis suardė jos pagal abėcėlę sudėtų dėžučių ir maišelių tvarką, todėl man teko prisipažinti.

– Bet… sakei, kad važiuosi su Erina?

Užuot papriekaištavusi mamai, kad pati tai sugalvojo, – Eriną aš jai paminėjau tik kartą ir ji nė nesivargino pasitikslinti, ką iš tiesų veiksiu per Padėkos atostogas, – sumelavau. Taip buvo paprasčiau mums abiem.

– Grįžti namo nusprendžiau paskutinę minutę. Nesijaudink.

Ji puolė tarškėti, ką reikės nuveikti per šias atostogas – man būtina nueiti pasitikrinti pas dantų gydytoją, be to, sausį baigiasi mano visureigio techninio paso galiojimo laikas.

– Ar nori, kad užrašyčiau pas Keviną, ar jau susiradai stilistą ten? – paklausė ji.

Užuot atsakiusi į jos klausimą, išpyliau viską – kaip po Helovino vakarėlio aikštelėje mane užpuolė Bakas, kaip Lukas mane išgelbėjo, kaip vėliau Bakas išprievartavo kitą merginą, apie pateiktus jam kaltinimus ir artėjantį teismą. Pradėjusi nebeįstengiau sustoti.

Iš pradžių pamaniau, kad ji manęs neišgirdo, ir suspaudžiau telefoną. Tikrai nekartosiu, jei ji pernelyg užsiėmusi namų ruoša savo prakeiktam vakarėliui ir nė dešimties sekundžių negali manęs paklausyti.

O tada mama išspaudė:

– Kodėl man tuojau pat nepasakei?

Man regis, ji žinojo kodėl. Nereikėjo sakyti. Jie ne patys geriausi tėvai; ne patys ir blogiausi.

Atsidusau.

– Sakau dabar.

Mama dar įsitempusi patylėjo, bet išgirdau ją vaikštant po namus. Šeštadienį jie ketino rengti kasmetinį vakarėlį, o mama stengdavosi prieš jį iščiustyti namus. Augdama įpratau visą savaitę prieš vakarėlį nesipainioti jai po kojom.

– Paskambinsiu Marčiui, kad rytoj neateisiu. – Martis – mamos bosas programinės įrangos konsultavimo firmoje. – Atvažiuosiu iki vienuoliktos. – Iš garso supratau, kad ji iš spintelės po laiptais traukia lagaminą su ratukais.

Žioptelėjau į ragelį nesumodama, ką pasakyti, pagaliau atgavau žadą.

– Ne… ne, mama, man viskas gerai. Grįšiu namo greičiau nei po savaitės. Tau niekur nereikia važiuoti.

Dar labiau sutrikau išgirdusi drebant jos balsą.

– Žaklina, man labai gaila, – ji ištarė mano vardą tarsi norėtų mane pasiekti per telefoną. – Man labai gaila, kad tai nutiko tau.

O Dieve, pamaniau, nejaugi mama verkia? Mama ne iš verksnių.

– Atleisk, kad mūsų nebuvo namie, kai grįžai. Tau manęs reikėjo, o aš…

Kambaryje buvau viena, priblokšta klestelėjau ant lovos.

– Mama, nesijaudink. Juk nežinojai. – Užtat žinojo, kad išsiskyriau su Kenedžiu… bet buvau nusiteikusi jai atleisti. – Juk išauginai mane stiprią, ar ne? Viskas gerai, – dar tebekalbėdama suvokiau, kad sakau tikrą tiesą.

– Ar… ar galiu tau paskirti susitikimą su savo psichoterapeutu? Ar vienu jo kolegų, jei labiau norėtum?

Buvau pamiršusi apie mamos kartkartėmis lankomus psichoterapijos seansus. Kai buvau labai maža, jai nustatė valgymo sutrikimą. Nė nežinau kokį: bulimiją ar anoreksiją? Niekad atvirai apie tai nesikalbėjome.

– Gerai. Gal ir nepakenktų.

Ji atsiduso, iš balso pasirodė, kad jai palengvėjo. Daviau jai darbo.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Sukirtus keletą dėžučių kiniškų patiekalų išsineštinai, Lukas iš priekinės kišenės išžvejojo savo aipodą ir padavė man ausines.

– Pasiklausyk grupės, kurią ką tik atradau. Tau turėtų patikti.

Sėdėjome ant grindų, nugaromis atsirėmę į mano lovą. Kai įsikišau ausines, jis nuspaudė „groti“ ir man klausantis nenuleido nuo manęs akių.

Ausyse liejosi muzika, o jis akis buvo įsmeigęs į mane. Girdėjau tik muziką, mačiau tik jo akis. Lukas pasilenkė, užuodžiau raminamą jo kvapą. Suėmęs mano skruostą, jis priglaudė lūpas prie mano burnos ir ėmė tingiai bučiuoti, taikydamas į dainos ritmą. Skonis priminė mėtinius jo čiulpiamus tiktakus.

Įdavęs aipodą, Lukas mane pakėlė ir paguldė ant lovos, o pats išsitiesė šalia ir apkabinęs ėmė bučiuoti, kol vieną dainą pakeitė kita ir jos susiliejo. Pagaliau atsitraukęs perbraukė pirštu man per ausies kaušelį, išsiėmiau vieną ausinę ir padaviau jam. Gulėjome vienas šalia kito ant siauros mano bendrabučio lovos – išsitiesęs jis vos tilpo – ir kartu klausėmės pasinėrę į muziką. Lukas atidarė naują muzikos sąrašą, supratau, kad kitą dainą man parinko ne vien dėl grupės, kuri jam patiko, ar muzikos stiliaus, kurį galėtume aptarti.

Klausėmės jos ir spoksojome vienas į kitą, mano širdis pasiekė jo širdį, tarp mūsų nusidriekė gija – plonyčiai siūleliai, galintys bet kada lengvai nutrūkti. Visai kaip skelbė jam ant šono eilėraščio posmas, mudu abu keitėmės ir taikėmės vienas prie kito, kad vieno širdis tilptų kito krūtinėje, bet galėjome pasikeisti dar labiau, kad taptume vieniu. Ar ir jis tai jaučia? Išgirdusi jo parinktos dainos žodžius pamaniau, kad galbūt jaučia. „Tik nesijuok, jei pasakysiu… kad švelniai mėginu palenkti kietą būdą.“

Bendrabutis nuo pat ankstyvo ryto visą dieną krovėsi daiktus ir kraustėsi lauk, pagaliau koridorius už mano durų aptilo. Kalbėjomės tik apie nesenus įvykius, Lukas man papasakojo, kaip Fransis tapo jo sugyventiniu.

– Vieną naktį jis pasirodė prie durų reikalaudamas, kad jį įsileisčiau. Valandėlę nusnūdo ant sofos, tada pasiprašė išleidžiamas. Tai virto naktiniu ritualu, jis užsibūdavo vis ilgiau, kol susipratau, kad jis jau įsikraustęs. Jis pats akiplėšiškiausias neteisėtas įnamis pasaulyje.

Nusijuokiau, o jis taip pat juokdamasis mane pabučiavo. Nesiliovė šypsotis ir mane bučiuoti, jo rankos nuklydo man prie juosmens ir klubų. Bučiuodamasi šiaip ne taip išspaudžiau, kad Erina iš universiteto išvažiuos tik rytoj – todėl gali bet kurią akimirką įeiti.

– Maniau, sakei, kad išvažiuoja šiandien.

Linktelėjau.

– Ketino. Bet jos buvęs vaikinas iš visų jėgų stengiasi išpirkti kaltę, norėjo šįvakar su ja susitikti.

Luko ranka tirdama nuklydo po mano palaidinuke.

– O kas jiems nutiko? Kokia katė tarp jų buvo perbėgusi?

Žioptelėjau, kai suėmė mano krūtį, jo delnas prilipo, tarsi ten ir būtų jo vieta.

– Susipyko dėl manęs.

Jis šiek tiek išplėtė akis, o aš šyptelėjau.

– Ne – ne dėl to. Čazas buvo… geriausias Bako draugas.

Nekenčiau, kad prisiminus Baką mano kūnas vis dar pastirdavo, kad tardama jo vardą vis dar sugrieždavau dantimis. Net nebūdamas šalia jis sukeldavo įniršį, kurio nepajėgdavau nuslopinti, ir tai mane siutino.