Таммара Веббер: Lengvai

– Užtrukot visą amžinybę, – burbtelėjo jis Luko pusėn.

– Nemandagu, – alkūne bedė jam Karla, o jis nusivaipė.

Lukas paėmė nuo sofos savo valdymo pultelį ir mostelėjo man sėstis ant kito kampo nuo Karlos.

– Čia mano draugė, Žaklina. Žaklina, šitie beždžionės yra Kalebas ir Karla Heleriai.

Mudvi su Karla pasisveikinome, o Kalebas burbtelėjo kažką mano pusėn. Pasikišau kojas po užpakaliu ir ėmiau per Luko galvą sekti žaidimą.

Kai po penkiolikos minučių Karla išsivedė Kalebą, tas nebuvo nė kiek pralinksmėjęs. Jis per petį dirstelėjo į mane.

– Aš tai negaliu vienas parsivesti merginų į savo kambarį.

Karla pliaukštelėjo jam per pakaušį.

– Čiaupkis. Lukas suaugęs, o tu tik pasileidęs mažametis.

Sukosėjusi mėginau nuslėpti juoką, o Kalebas išraudo ir nėręs pro duris nudundėjo laiptais žemyn.

Karla atsisukusi apkabino Luką ir blykstelėjo man šypsena.

– Gero vakaro, – suulbėjo ji ir pradingo už durų.

Lukas žiūrėjo, kaip per kiemą ji eina namo, paskui šūktelėjęs ir palinkėjęs labos nakties uždarė ir užrakino duris. Atsisukęs atsirėmė nugara į jas ir įsmeigė į mane akis.

– Taigi. Maniau, sutarėme padaryti pertrauką? – neatrodė supykęs, bet nebuvo ir laimingas.

– Tai tu nutarei ją padaryti.

Jis klausiamai pakėlė antakius.

– Negi neprivalai kelioms savaitėms išsikelti iš bendrabučio?

Sėdėjau parietusi kojas kamputyje ant sofos.

– Taip, bet dvi dienas dar būsiu čia.

Lukas žiūrėjo į grindis, delnus prispaudęs prie durų.

Neįstengiau nuryti seilių, mano balsas ėmė drebėti.

– Turiu tau šį tą pasakyti…

– Ne tai, kad tavęs nenorėčiau, – jis kalbėjo tyliai, nežiūrėdamas į mane. – Bet kai sakiau, kad saugau tave, melavau. – Lukas pakėlė galvą ir per kambarį įsistebeilijome vienas į kitą. – Saugau save. – Mačiau, kaip jis įkvėpė, krūtinė pakilo ir nusileido. – Žaklina, nenoriu būti tavo berniukas žaisliukas.

Galvoje švystelėjo prisiminimai apie operaciją „Blogo berniuko etapas“. Erina su Mege sukurpė slaptą planą, kaip pasinaudoti Luku, kad pamirščiau Kenedį, tarsi jis neturėtų savo jausmų, o aš sutikau jų planą įgyvendinti. Nė nenutuokiau, kad jis stebėjo mane visą semestrą. Kad mums pabendravus jis tik dar labiau manim susidomės. Kad galų gale jis prisivers atsiriboti ne todėl, kad nieko nejaustų, o kaip tik todėl, kad jį užvaldys stiprūs jausmai.

– Tai kodėl kalbi apie tokį vaidmenį? – išsirangiau iš kamuoliuko, į kurį buvau susiraičiusi sofos kampe, ir lėtai žengiau per kambarį. – Aš irgi to nenoriu. – Man artinantis jis stovėjo sustingęs, tik laižė žiedą ant apatinės lūpos.

Lukas išsitiesė nenuleisdamas nuo manęs akių, tarsi manytų, kad kitaip prasmegsiu skradžiai žemę. Jis delnu paglostė man veidą.

– Ir ką man su tavim daryti?

– Galiu sugalvoti porą dalykėlių, – vyptelėjau.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Mano mama buvo vardu Rozmari. Visi ją vadino Roza.

Luko žodžiai grąžino mane į Žemę. Gulėdama jam prie šono, išsiblaškiusi vedžiojau pirštais per tamsiai raudonus žiedlapius virš širdies ir svarsčiau, kaip jam atskleisti, ką žinau. Ir išvis ar atskleisti?

– Išsitatuiravai jos atminimui? – rydama gerklėje įstrigusį gumulą pirštais keliavau stiebu.

– Taip, – kambario tamsoje jo balsas buvo tylus ir liūdnas. Luką slėgė tokios paslaptys, kad nė neįsivaizdavau, kaip jis gyveno diena iš dienos su niekuo nepasidalydamas savo našta. – Ir eilėraštį ant dešinio šono. Jį parašė mama. Tėčiui.

Man sudilgsėjo akis. Nieko keista, kad jo tėvas užsisklendė. Sprendžiant iš daktaro Helerio žodžių, Rėjus Maksfildas buvo racionalus, analitiškas žmogus. Vienintelė išimtis tikriausiai buvo jausmai žmonai.

– Ji buvo poetė.

– Mamai kartais užeidavo įkvėpimas.

Buvau padėjusi galvą jam ant rankos, vaiduokliška jo šypsena iš šono atrodė kitaip. Lukas buvo apžėlęs, nesiskutęs, ant mano kūno būtum radęs įkalčių – šiurkščių jo barzdos paliktų vietelių.

– Iš tikrųjų ji buvo dailininkė.

Stengiausi užgniaužti sąžinę, įkyriai tarškančią, kad turėčiau pasakyti jam, ką žinau. Kad jam skolinga ir turiu pasakyti tiesą.

– Tai ji tau perdavė menininko genus, praturtinančius tavo inžinieriaus gabumus?

Pasivertęs ant šono, jis atkartojo:

– Inžinieriaus gabumus? Ir kas juos rodo? – jo lūpos šelmiškai šyptelėjo.

Kilstelėjau antakį, o jis mane pabučiavo.

– Ar turi jos piešinių? – pirštais brėžiau orbitą apie rožę, o juos atitraukus kieti raumenys įsitempdavo. Prispaudusi delną prie Luko odos, sugėriau ritmingą jo širdies dunkst dunkst.

– Taip… bet jie arba sandėlyje, arba kabo pas Helerius, sakiau, jie buvo artimi tėvų draugai.

– Tavo tėvas su jais nebebendrauja?

Lukas linktelėjo nenuleisdamas nuo manęs akių.

– Bendrauja. Jie ir pavežė mane namo per Padėkos dieną. Neįkalba jo atvažiuoti čia, todėl kiekvienais metais visi išsirengia pas jį.

Pagalvojau apie savo tėvus, jų draugus ir kaimynus, su kuriais jie bendrauja.

– Mano tėvai neturi tokių artimų draugų, su kuriais galėtų leisti šventes.

Jis įsispoksojo į lubas.

– Jie buvo labai artimi – anksčiau.

Luko sielvartas buvo apčiuopiamas. Tą akimirką suvokiau, kad jis neišjautė savo skaudžios patirties – neišjautė per visus aštuonerius metus. Užuot teikusios prieglobstį, apsauginės sienos tapo jį įkalinusia tvirtove. Galbūt jis niekada visiškai neatsigaus po tos nakties siaubo, bet juk turėtų būti riba, kurią peržengus tie įvykiai jo nebegraužtų.

– Lukai, turiu tau šį tą pasakyti. – Man po delnu lėtai ir ramiai plakė jo širdis.

Lukas nekrustelėjo, tik žvilgtelėjo į mane, bet vis tiek pajutau, kaip jis traukiasi. Patikinau save, kad plyšys žioji tik mano mintyse – jį sukūrė kaltės jausmas, ir niekas kitas.

– Norėjau sužinoti, kaip praradai mamą, bet supratau, kad tau sunku apie tai kalbėti. Todėl… internete susiradau jos nekrologą. – Kvėpavau vis greičiau, nes pro šalį bėgo akimirkos, o jis tebetylėjo.

Kai pagaliau Lukas prakalbo, jo balsas neginčijamai buvo šaltas ir negyvas.

– Ar radai atsakymą?

Nurijau seiles, bet mano balsas vis tiek užlūžo, sukuždėjau:

– Taip, – per greitai besidaužančią širdį pati negirdėjau savęs.

Jis nusisuko ir atsigulė ant nugaros, stipriai prikando lūpą.

– Yra ir dar kai kas.

Jis iškvėpė, įkvėpė, spoksodamas į lubas laukė kito mano prisipažinimo.

Užsimerkiau ir išpyškinau:

– Kalbėjausi apie tai su daktaru Heleriu…

– Kalbėjaisi su kuo? – jo kūnas suakmenėjo.

– Lukai, atsiprašau, jei kišausi į tavo asmeninius reikalus…

– Jei? – Lukas pašoko vis dar nežiūrėdamas į mane, o aš atsisėdau ir prisitraukiau antklodę. – Kodėl ėjai su juo pasikalbėti? Ar kruvinos žinių straipsnio smulkmenos nebuvo užtektinai žiaurios? Ar asmeniškos? – jis skubiai užsitempė džinsus. – Ar norėjai sužinoti, kaip ji atrodė, kai buvo rasta? Kaip nukraujavo? Kaip tėčiui netgi nuplėšus kilimą… – jis šaižiai iškvėpė, – ant grindų liko metro pločio kraujo dėmė, kurios buvo neįmanoma nušlifuoti? – Lukas užsikirto ir nutilo.

Buvau priblokšta, bežadė, vos įstengiau įkvėpti. Lukas tylėdamas atsisėdo ant lovos krašto ir susiėmė galvą rankomis. Visai arti, būčiau galėjusi ištiesti ranką ir paglostyti kryžių ant nugaros, bet nedrįsau. Tyliai išlipau iš lovos ir apsirengiau. Apsiavusi savo zomšinius batus, užsitempusi jų aulus, sustojau priešais jį.