Таммара Веббер: Lengvai

Paraginęs mane siųsti paraiškas perstoti į muzikos mokyklą, Lukas aiškino, kad mūsų santykiams tai netrukdys. Tuo jis tebebuvo tikras ir dabar, o aš juo tikėjau, bet vis tiek nenorėjau dvejus metus bendrauti per atstumą. Lukas griežtai nesutiko, kad savo mokslų kelią rinkčiausi derindamasi prie jo planų, neleido man pasilikti čia ir nesakė, kur vyksta į darbo pokalbius.

– Žaklina, neprašysiu dėl manęs aukoti tai, ko nori.

– Bet aš noriu tavęs, – burbtelėjau suvokdama, kad jis teisus; neturėjau rimtų argumentų. Kai kuo jis atsigimė į tėvą.

Rėjus Maksfildas tapo vienu brangiausių man žmonių. Per pavasario atostogas Lukas nusivežė mane namo, dar niekad nemačiau jo taip jaudinantis. Bet kaži kodėl mudu su jo tėvu iškart sutapome. Jame įžvelgiau Luko asmenybę – sausą jo humorą ir protą. Vakarą prieš mums išvažiuojant, Rėjus pasikuitė savo paplūdimio namo palėpėje ir nulipo su trimis įrėmintomis akvarelėm. Visose jose buvo pavaizduotas ant jūros kranto žaidžiantis berniukas. Kiekvieno paveikslo kampe vienturčio vaiko motina pasirašė – Rozmari Lukas Maksfild. Akvareles pakabinome Luko miegamajame virš stalo.

Dar keisčiau buvo, kad dabar Rėjus sėdėjo lauke su Čarlzu ir Sinde. Sūnaus mokslų baigimo proga jis pasidarė pertrauką, neišplaukė žvejoti – pirmą kartą nuo tada, kai išsikėlė iš Aleksandrijos.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Penktadienį susitariau dėl darbo.

Štai ir pabaiga. Paskutinį semestrą Lukas išsiuntė paraiškas dėl darbo į dešimtis vietų, kelis kartus buvo pakviestas pokalbio, o porą kartų nuvyko ir antro pokalbio. Prieš savaitę nugirdau Čarlzą sakant Sindei, kad viena vietos inžinierių firma jam pateikė rimtą pasiūlymą. Laukiau, kada jis man pasakys.

Rugpjūtį išvyksiu į Oberliną, mus skirs du tūkstančiai kilometrų.

– Ir? – nežiūrėjau į jį baimindamasi, kad apsižliumbsiu.

Netardama nė žodžio sudėjau į Luko šaldytuvą Sindės mums įduotus iškylos likučius, o jis sekiojo mane akimis atsirėmęs į virtuvės spintelę. Galų gale viskas buvo sukaišiota į savo vietas, nebegalėjau toliau atidėlioti tai, kas neišvengiama.

Pamatęs mano išraišką, Lukas čiupo man už rankos.

– Eikš čia.

Vedama prie sofos mirksėjau tramdydama ašaras ir griežtai skaičiau sau pamokslą: „Tik jau nežliumbk, nežliumbk, nežliumbk.“

Atsisėdęs kampe, jis prisitraukė mane į glėbį. Puse ausies klausiausi, kol jis pasakojo apie bendrus dalykus: bendrovės dydį, įspūdingą algą ir darbo pradžią – reikia pradėti antrą liepos savaitę. Galvojau, ar dažnai ištrūksiu parskristi namo. Konservatorijoje studijuojantiems studentams laisvi savaitgaliai negirdėta prabanga. Beveik visas semestras – vien privalomi koncertai ir repeticijos, per juos reikia groti arba jų klausytis.

– Ir niekaip neapsisprendžiu: ar man gyventi Oberline ir važinėti į Klivlandą, ar gyventi Klivlande ir važinėti pas tave? – pasirėmęs ant sulenktos rankos jis laukė spoksodamas į mane.

– Ką čia pasakei? – sumirksėjau.

Lukas nekaltai nusišypsojo.

– Ak, nejau tau dar nesakiau? Bendrovė įsikūrusi Klivlande.

– Klivlande, Ohajo valstijoje? Įsidarbinai Klivlande, Ohajuje? – Klivlandas vos už pusvalandžio kelio nuo mano konservatorijos.

– Taip.

Apsiašarojau.

– Bet kodėl?

Kilstelėjęs antakį laisvąja ranka užkišo nepaklusnią sruogą man už ausies.

– Ar girdėjai apie algą? Ir todėl, kad būčiau netoli tavęs. – Nykščiu nubraukęs man nuo skruosto ašarą, pridūrė: – Labiausiai todėl, kad būčiau netoli tavęs.

Pagalvojau apie viską, ko išmokau sekdama paskui Kenedį, viską, ko Lukas prisiekė manęs neprašyti.

– Bet sakei, jog nenori, kad dėl tavęs atsisakyčiau svajonių, ką noriu daryti ar kuo noriu būti – argi tau tai negalioja?

Lukas suėmė man veidą ir atsidusęs pažiūrėjo į akis.

– Pirmiausia, tai puikus darbas, nekantrauju jo imtis.

Kai mane prisitraukė ir pabučiavo, prisiglaudžiau jam prie krūtinės ir užkišau ranką po marškinėliais. Visiškai pamiršau, kad dar nebaigė aiškinti, o jis sukuždėjo man į burną:

– Antra, esu užsispyręs, prasimuščiau visur. – Lukas atsistojo ir nesiliaudamas manęs bučiuoti nusinešė į miegamąjį.

Kai nuleido mane ant grindų, nusitraukiau palaidinukę trumpomis rankovėmis, šastelėjau į lovos vidurį ir žiūrėjau, kaip per galvą jis velkasi marškinėlius. Galėčiau įsirašyti tokį vaizdą ir žiūrėti kiaurą dieną… jei nežinočiau, kas bus toliau.

Lukas atropojo nuo lovos galo, lėtai atsigulė ant manęs ir švelniai pakėlė abi mano rankas virš galvos, kaip pirmą kartą piešdamas. Viena ranka sukryžiavo ir suėmė man riešus. Jis išmokė mane visų įmanomų būdų, kaip išsivaduoti iš tokių gniaužtų, bet aš nenorėjau ištrūkti – nė nešmėkštelėdavo tokia mintis. Jis buvo nusiteikęs darbuotis lėtai – tai viena mano mylimiausių jo nuotaikų, ir visai nesvarbu, kad pabaigoje jis bus išvaręs mane iš proto. Nekantraudama prikandau lūpą.

Jis žvelgė į mane, o aš nardžiau jo žavingose akyse, man tai niekada nepabosdavo.

– Bet negalėčiau visur kitur būdamas būti su tavim. – Pasilenkęs lyžtelėjo lūpas, braukė pirštų pagalvėlėmis man per odą, kol išsiriečiau ir lūpomis sugavau jo burną.

Lukas paleido mano riešus, rankomis apsivijau jam kaklą, mūsų širdys ėmė mušti vienu taktu, o jo lūpos nuo mano ausies nuklydo žemyn.

– Žaklina, nesunku nuspręsti būti su tavim, – kvėptelėjo jis ir atsitraukė, kad pažvelgtų man į akis. – Tai lengva. Neįtikimai lengva.

Padėka

Galbūt rašytojos kuriamas pasaulis ir jame gyvenantys veikėjai – tik jos vaizduotė, bet nedaug rašytojų sugeba patys suteikti pasakojimui pavidalą. Mano kritikės Abbi Gline ir Elizabeth Reyes ir mano beta versijos skaitytojos: Liza Reinhardt, Colleena Hoover, Robina Deeslie ir Ema Keller – labai man pagelbėjo, ypač rašant šią knygą. Ačiū joms už pukias įžvalgas, priekabumą, kai jo reikėjo, ir palaikymą kovojant su rūpesčiais.

„Lengvai“ nebūčiau parašiusi be savo vyro Paulo pagalbos. Gera grožinė kūryba prasideda nuo atvirų, nuoširdžių jausmų – nesvarbu, ar rašytojas pasakotų apie deserto alkstančią pelę, ar epinį romaną apie carinę Rusiją. Knygos „Lengvai“ temos dar labiau įpareigoja likti ištikimiems jas įkvėpusiems jausmams. Paulas nesiliovė drąsinęs manęs be baimės aprašyti mano meilę užslėptiems ryšiams ir mano tikėjimą, kad mūsų artimi santykiai su šeima, draugais ir mylimaisiais – kiekvienas jų ir, jei mums sekasi, visi kartu – gali išgydyti mūsų patirtas traumas.

Ačiū Hillary Tayler Green už žinias apie seserijas, brolijas ir graikų bendruomenės gyvenimą universiteto miestelyje. Labai džiaugiuosi pastaruosius kelerius metus galėdama užkulisiuose jį stebėti. Ačiū Hope Seggalink už išsamią informaciją, kaip išgyventi universitete studijuojant muziką – kiek valandų uolaus darbo tam reikia. (Pastaba: visos klaidos bet kuria šių temų yra mano.)

Ačiū draugams ir šeimai už jų meilę ir palaikymą, net kai savaitėms dingdavau nuo Žemės veido. Patikėkite manim, jus pastebiu – lūkuriuojančius palei mano laiko ribas, laukiančius mano laisvų akimirkų, kad galėtumėte įkalbėti bendrauti kaip normalų žmogų. Amžinai liksiu dėkinga už supratingumą, kas mane daro tuo, kuo esu.

Ačiū Stephanie Mooney, kad išgražino mano sugalvotą viršelį. Jis tobulas. Ačiū Stephanie Lott už puikų redaktorės darbą… ir labai atsiprašau dėl akies tiko, kuris ištiko dėl tos vienos smulkmenos.