Таммара Веббер: Lengvai

– Landonai! Liaukis!

Įvaža prie mūsų bėgo daktaras Heleris.

Jis nutempė Luką nuo Bako, nes šis jau tysojo nejudėdamas. Akimirką Lukas priešinosi, net išsigandau, kad daktarui Heleriui bus prastai, bet nuvertinau dėstytoją ir jo patirtį specialiosiose pajėgose. Jis tarsi pančiais apsivijo Lukui krūtinę ir rankas ir riktelėjo:

– Liaukis. Ji saugi. Sūnau, ji saugi. – Lukui atsitokėjus, daktaras Heleris atleido gniaužtus.

Atsisukęs Lukas prišoko prie manęs. Tolumoje sukaukė ir ėmė artėti sirenos. Kai Lukas priklaupė ant žolės šalia manęs, sirenos jau kaukė sukdamos į gatvę. Lukas drebėjo purtomas įniršio, kurio nebeturėjo kur išlieti. Sunkiai alsuodamas žiūrėjo man į akis, o ranką kėlė labai atsargiai, tarsi bijodamas, kad nuo jo atšoksiu.

Tvinksėjo žandikaulis, iš Luko išraiškos supratau, kad atrodau nekaip. Palietė man žandą, ir krūptelėjau. Kai atitraukė ranką, pakilau ant kelių.

– Paliesk mane. Man reikia, kad mane liestum.

Dukart prašyti nereikėjo. Jis apkabino mane, užsikėlė ant kelių ir prispaudė prie krūtinės.

– Jo kraujas? Paleidai jam nosį? – jis timptelėjo palaidinukę nuo krūtinės, bet ji kibo prie kūno, kraujas jau buvo prikepęs prie liemenėlės ir odos.

Pasipurčiau šlykštėdamasi ir linktelėjau.

– Tu tikra šaunuolė. – Jis vėl mane apkabino. – Dieve, tu nepakartojama.

Pagalvojusi apie Bako kraują ant savo odos, stipriau patraukiau palaidinukę, bet vėl supykino.

– Noriu ją nusivilkti. Noriu ją nusivilkti!

Lukas nurijo seiles.

– Taip. Tuojau. – Jis švelniai perbraukė pirštais man per veidą. – Žaklina, labai atsiprašau. Jergau, negaliu patikėti, kad taip išvariau tave pro duris… – jis užspringo žodžiais, sunkiai alsavo. – Prašau man atleisti.

Glostoma įsikniaubiau jam po smakru ir susigūžiau.

– Atsiprašau, kad apie ją skaičiau. Nežinojau…

– Ššš, mažyte… vėliau. Leisk tave apkabinti. – Jis suspaudė mane dar tvirčiau, tada pagriebęs nuo žemės savo striukę mane apgaubė ir daugiau nekalbėjome.

Atvažiavo greitoji ir sanitarai atgaivino Baką, laimė, jis buvo gyvas. Vienas iš medikų užkėlė Baką ant neštuvų ir sunėręs rankas šaltai žiūrėjo, kad jam nepablogėtų, o jo kolega kalbėjosi apie konfliktą su daktaru Heleriu.

– Lan… Lukai, – jis pašaukė mus. – Sūnau, judu su Žaklina turite duoti parodymus.

Lukas atsargiai atsistojo ir nepaleisdamas pakėlė mane kartu. Daktaras Heleris uždėjo jam ant peties ranką.

– Šis jaunuolis – geriausio mano draugo sūnus. Jis nuomojasi kambarį virš garažo. – Daktaras Heleris keistai žvilgtelėjo į mus ir kalbėjo toliau: – Kaip jau sakiau, teismas tam vyrukui, – jis mostelėjo į Baką, kurį kėlė į greitąją, – uždraudė artintis prie šios merginos, o jis pažeidė draudimą – atsekė ją prie jos vaikino namų. – Ak štai, kodėl jis taip keistai į mus pažiūrėjo.

Pamatę mano kruviną palaidinukę, sanitarai išplėtė akis.

– Čia jo kraujas, – paaiškinau mostelėjusi į greitąją.

Vienas sanitarų nusišypsojo ir pakartojo Luko žodžius:

– Tu tikra šaunuolė.

Atsišliejau į Luką, o jis mane tvirtai apkabino. Sanitarai, išklausę daktarą Helerį, pasidarė šilkiniai. Po dvidešimties minučių, surašę visų mūsų parodymus, jie išsivežė Baką, o mudu su Luku, patikinę daktarą Helerį ir jo šeimyną, kad pasirūpinsime vienas kito žaizdomis, ėmėme rinkti mano automobilyje ir ant kelio besimėtančius daiktus.

Netardamas nė žodžio Lukas nusivedė mane laiptais į savo butą, tiesiai į vonią. Paleidęs duše vandenį užkėlė mane ant spintelės, nutraukė batus ir numovė kojines. Paskui nuvilko palaidinukę, atsegė liemenėlę ir išmetė jas į šiukšlių dėžę. Ten pat nukeliavo nusėti kraujo dėmėmis jo marškinėliai, kraujas buvo jo ir Bako.

Stovėdamas man tarp kelių, Lukas pasuko mano veidą į šviesą ir apžiūrėjo žandikaulį.

– Bus mėlynė. Po dušo uždėsime ledo, kad ne taip sutintų. – Jis sugriežė dantimis. – Ar jis… tau trenkė?

Papurčiau galvą, iškart suskaudo.

– Tik sugriebė labai stipriai. Šiek tiek maudžia, bet labiau skauda vietą, kuria žiebiau jam į nosį.

– Tikrai? – Lukas nubraukė man nuo veido plaukus ir švelniausiai pabučiavo į kaktą, nė nepajutau prisilietimo. – Labai tavim didžiuojuosi. Norėsiu, kad papasakotum, kai įstengsi… ir kai pajėgsiu išklausyti. Kol kas aš pernelyg įsiutęs.

Linktelėjau.

– Gerai.

Jis pirštais brūkštelėjo man per sprandą.

– Susimoviau. Jau ketinau sėsti ant motociklo ir važiuoti tau iš paskos, o tada pamačiau tave atbėgant įvaža. – Jis sukando dantis. – Pamatęs, kad jis tave pargriovė… norėjau jį užmušti. Jei manęs nebūtų sustabdęs Čarlzas, manau, taip ir būčiau padaręs.

Kol Lukas nusirengė, sėdėjau ramiai ant spintelės. Tada jis nukėlė mane ant grindų, nutraukė mano džinsus ir apatinius ir nusivedė į dušą, ten apiplovė ir apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. Abiem buvo gerai kliuvę, netikėčiausiose vietose raudonavo sumušimai ar buvo nubrozdinta, vos įstengiau pakelti rankas.

– Nesistebėk, – tarė jis per klubus apsijuosęs rankšluostį ir supdamas mane į kitą. – Per kovą nejauti visų vietų, kur kliūva smūgiai, kai pargriūvi ar į ką įsirėži. Nirštas ir įsiūtis nuslopina pojūčius – laikinai.

Jo tamsūs plaukai buvo prilipę prie pečių, nuo jų per nugarą ir krūtinę varveno lašai, vietomis susiliedami į sroveles. Lukas pasodino mane ir ėmė džiovinti man plaukus, o aš sėdėjau ir žiūrėjau į besirangančius per jo tatuiruotes upeliukus, laistančius rožę, salvenančius per posmo žodžius, sutekančius ties plaukų linija jam ant pilvo ir pagaliau įsigeriančius į rankšluostį.

Užsimerkiau.

– Paskutinį kartą plaukus mama man džiovino šeštoje klasėje, kai buvau susilaužiusi ranką.

Lukas švelniai kėlė po sruogą ir suspausdavo jas rankšluosčiu, kad sugertų vandenį, bet nesuveltų plaukų.

– Kaip ją susilaužei?

Nusišypsojau.

– Iškritau iš medžio.

Lukas nusijuokė, o nuo jo juoko visi mano kūno skausmai išblėso – vos maudė.

– Iškritai iš medžio?

Susiraukusi dėbtelėjau į jį.

– Man regis, kaltas buvo kažkoks berniukas, metęs man iššūkį.

Luko akyse šokčiojo liepsnelės.

– Ak.

Jis pritūpė priešais mane.

– Žaklina, pasilik šiąnakt čia. Noriu, kad bent šiandien pabūtum su manim. Prašau. – Jis suėmė man ranką, o kita paliečiau jo veidą stebėdamasi, kad jo akys kaip ledokšniai, o vis tiek geba sušildyti mane iki pat širdies.

Po viena akimi jau ryškėjo mėlynė, virš skruostikaulio oda buvo nubrūžuota ir įplyšusi, bet šiaip jo veidas nenukentėjo.

Lukas sukuždėjo:

– Prieš išvažiuodamas tėtis man dar pasakė: „Kol manęs nebus, tu vyras namie. Pasirūpink mama.“ – Išgirdus jo žodžius, akis aptraukė ašaros, Luko akys irgi blizgėjo. Jis sunkiai nurijo seiles. – Aš jos neapgyniau. Nepajėgiau apsaugoti.

Priglaudžiau jo galvą prie širdies ir jį apkabinau. Klūpėdamas ant kelių, apkabinęs mane, Lukas pravirko. Glostydama jam plaukus ir spausdama glėbyje jaučiau, kad ši naktis užkabino jį slegiančio skausmo stygą. Luką kankino ne tik aštuonerių metų senumo nakties įvykiai. Jį persekiojo kaltė, nors niekuo nebuvo prasikaltęs.

Jam nutilus, pratariau:

– Pasiliksiu šiąnakt. Ar mainais padarysi šį tą dėl manęs?

Lukas pergalėjo savo nesąmoningą atsargumą – ne kartą jau mačiau jį apdairiai elgiantis, bet niekada iš taip arti. Kaupdamas drąsą trūkčiojamai įkvėpė.