Таммара Веббер: Lengvai

– Taip. Ko tik paprašysi, – jis kalbėjo kimiai, džergždamas.

Kai lyžtelėjo žiedą lūpoje, taip jo užsigeidžiau, kad vos prakalbėjau.

– Einam su manim į Harisono koncertą? Jis mieliausias mano aštuntokas, pažadėjau, kad ateisiu.

Lukas kilstelėjo antakį ir sumirksėjo.

– Eee. Gerai. Ir viskas?

Vėl linktelėjau.

Jis krestelėjo galvą ir atsistojo, apdovanojęs mane savo šypsenos šešėliu.

– Einu, paimsiu iš šaldiklio porą maišelių ledo. Kodėl tau neatsigulus?

Atsistojau ir uždėjusi rankas jam ant krūtinės pažiūrėjau tiesiai į akis.

– Ar tai iššūkis?

Lukas suėmė mano plaštaką, kita prisitraukė mane. Pasilenkęs švelniai pabučiavo.

– Tikrai taip. Bet žiūrėk, šį kartą neiškrisk.

27 skyrius

Mokyklos aktų salė buvo sausakimša: tėvai su vaizdo kameromis, nuobodžiaujantys broliai ir seserys, šen bei ten seneliai. Išsilenkę tarpueiliuose besibūriuojančių žmonių, su Luku prisėdome ant šoninių kėdžių, per vidurį tarp scenos ir durų. Permečiau akimis atšviestą programą. Harisonas grojo vyresnių mokinių orkestre, todėl mums teks šiek tiek palaukti, kol jis pasirodys ant scenos. Bet mokiau ir du berniukus iš jaunučių grupės orkestro, man dar nebuvo tekę girdėti jų griežiant per koncertą. Jaudinausi dėl jų visų.

Pasilenkiau prie Luko, kad neišgirstų aplink sėdintys tėvai.

– Tikriausiai turėčiau įspėti, kad daugelis šių vaikų mokosi vos kelis mėnesius – ypač pirmo orkestro, jie dar neturi patirties.

Jis kilstelėjo lūpų kamputį, o aš užsimaniau pasilenkti dar arčiau ir jį pabučiuoti, bet susivaldžiau.

– Ar taip mandagiai sakai, kad pasiruoščiau klausytis, kaip per lentą braukoma nagais? – paklausė jis.

Kaip tik tada dešinėje aktų salės pusėje už atitvaros išgirdau Harisono balsą:

– Panele Volas!

Apsidairiau po jūrą juodo poliesterio smokingais pasipuošusių vaikinukų ir violetinėmis mokyklinėmis suknelėmis iki kelių vilkinčių mergaičių. Šviesią Harisono galvą pamačiau maždaug tuo pat metu, kai jo akys užkliuvo už šalia manęs sėdinčio Luko. Harisonas sustingo mojuodamas ir jas išplėtė. Kai nusišypsojau ir pakėliau ranką, jis atsakė graudžiu mostu.

– Leisk spėti – jis vienas iš tave įsimylėjusių mokinukų? – Lukas spoksojo į savo batą ant kelio ir stengdamasis nesusijuokti krapštė nutrintą siūlę.

– Stebiesi? Jie visi mane įsimylėję. Aš karšta, nepamiršai? – nusijuokiau, o jis pažiūrėjo į mane degančiomis akimis.

Lukas pasilenkė ir sukuždėjo man į ausį:

– Labai karšta. Priminei man, kaip atrodei rytą, kai atsibudau laikydamas tave glėbyje savo lovoje. Ar būčiau tikras godūnas, jeigu paprašyčiau tavęs nakvoti pas mane ir šiandien?

Žvelgiau jam į akis, nuo jo pagyrų nukaitau.

– Jau netikėjau, kad paprašysi.

Jis suėmė mano ranką ir laikė padėjęs man ant šlaunies, o į sceną išėjo orkestro dirigentas.

Po pusantros valandos Harisonas susirado mane salės gale. Laikė puokštę raudonų rožių, jos puikiai tiko prie raudonomis dėmėmis išmušto jo veido.

– Čia jums, – sumikčiojo ir įbruko man gėles.

Tėvai stovėjo už kokių penkių metrų ir leido jam įteikti dovaną vienam.

Paėmusi pauosčiau rožes, o Harisonas iš padilbų dirstelėjo į Luką.

– Ačiū, Harisonai. Jos nuostabios. Labai tavim didžiuojuosi – tavo vibrato šįvakar buvo nuostabus.

Jis nevalingai išsiviepė, atrodė it apsėstas.

– Tai jums ačiū.

Papurčiau galvą.

– Visą darbą nudirbai pats, ir repetavai pats.

Jis pamindžikavo nuo kojos ant kojos.

– Žmogau, skambėjo nuostabiai. Aš irgi norėčiau išmokti taip griežti, – įsikišo ir Lukas.

Harisonas dėbtelėjo jį.

– Ačiū, – sumurmėjo susiraukęs. Nors mano mokinys buvo aukštesnis už mane, šalia raumeningo Luko atrodė tik išstypėliukas, bet įsidrąsinęs jo paklausė: – Ar skaudėjo? Lūpą?

Lukas gūžtelėjo pečiais.

– Nelabai. Bet išsprūdo keletas negražių žodžių.

Harisonas vyptelėjo.

– Kieta.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Po kelių valandų gulėjome prietemoje veidais vienas į kitą, dalydamiesi jo pagalve. Giliai įkvėpiau melsdamasi, kad savo žodžiais vėl nenuvyčiau Luko šalin. Dar niekad nesijaučiau tokia artima kitam žmogui.

– Ką manai apie Harisoną?

Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane.

– Atrodo, geras vaikis.

Linktelėjau.

– Toks ir yra. – Vedžiojau pirštais Lukui veido kontūru, o jis prisitraukė mane arčiau.

– Kas yra? – šyptelėjo. – Žaklina, ar ketini palikti mane dėl Harisono?

Įsmeigusi į jį akis paklausiau:

– Jei tą naktį automobilių aikštelėje būtum buvęs ne tu, o Harisonas, kaip manai, ar jis būtų man padėjęs?

Lukas nenusuko akių, bet nieko neatsakė.

– Jei kas nors būtų liepęs jam mane prižiūrėti, kaip manai, ar kaltintų jį, jei nebūtų įstengęs man padėti?

Lukas karčiai atsiduso.

– Suprantu, ką nori pasakyti…

– Ne, Lukai. Girdi mano žodžius, bet jų nesupranti. Tavo tėvas iš tavęs nieko nereikalavo ir tikrai nieko nesitikėjo. Negali būti, kad jis tai išvis prisimintų. Jis kaltina save, o tu – save, nors nė vienas nesate kaltas.

Luko akys susidrumstė, ėmė kauptis ašaros, jis sunkiai nurijo seiles, laikėsi stipriai manęs įsikibęs.

– Niekad nepamiršiu jos balso tą naktį, – balsą smaugė ašaros. – Kaip galiu savęs nekaltinti?

Ir aš nesulaikiau širdies, ašaros ritosi ant pagalvės.

– Lukai, prisimink Harisoną. Tu irgi buvai toks pat berniukas, liaukis save kaltinęs, kad nepadarei to, kam ir suaugęs vyras galbūt nebūtų pajėgęs pasipriešinti. Ką tiek kartų man kartojai? Tu dėl to nekalta . Turi su kuo nors išsikalbėti ir išmokti sau atleisti dėl to, kuo tavęs nekaltintų ir tavo mama. Ar pasistengsi? Prašau…

Lukas nubraukė ašaras man nuo veido.

– Ir kaip aš tave radau?

Papurčiau galvą.

– Galbūt aš esu ten, kur man vieta.

Pabaiga

– Labai tavęs pasiilgsiu. Negaliu patikėti, kad mane palieki, – klestelėjo ant Helerių sofos šalia manęs Erina.

Luko diplomo teikimą šventėme užpakaliniame Helerių kieme, mudvi pabėgome į vėsią patalpą kelias brangias minutes pailsėti nuo karščio ir tvankos.

Padėjau galvą jai ant įdegusio peties.

– Kodėl tau nevažiavus su manim?

Ji nusijuokė ir priglaudė galvą prie manosios.

– Tai būtų tokia pat kvaila mintis, kaip ir tau likti čia. Turi važiuoti vaikytis savo didžių dalykų, o aš turiu likti čia ir daryti tai, kas man priklauso. Nesakau, kad išsiskirti gerai.

Nusiunčiau paraiškas į tris konservatorijas rudenį perstoti. Mano užgaida atrodė netikroviška, bet puikiai pagriežusi per perklausą Oberline – jį įrašiau pirmu numeriu – prieš kelias savaites gavau elektroninį laišką, kad mane priėmė.

– Aha, na, tu turi likti čia prižiūrėti Čazo.

Erinos pasipriešinimas Čazo pastangoms ją susigrąžinti baigėsi Šv. Valentino dieną, kai jis, dvi savaites kiekvieną mielą dieną siuntęs jai gėlių (nuo jų mūsų kambarys virto šiltnamiu), pasirodė su „jųdviejų“ viešbutuko rezervacija. Palaikomas Erinos, Čazas ištvėrė artėjantį savo buvusio geriausio draugo teismą už išprievartavimą ir su juo susijusius gandus bei užuominas. Visiems palengvėjo, kai Bako advokatas su teisininkais sutarė dėl švelnesnio kaltinimo užpuolimu, jis tikriausiai neatsėdės nė pusės savo dvejų metų bausmės.

Pro atidarytas duris į kiemą stebėjome užpakaliniame kieme besikalbančius mūsų vaikinus. Lukas su Čazu niekada netaps geriausiais draugais, bet kad ir kokie atrodė skirtingi, sutarė visai neblogai.