Таммара Веббер: Lengvai

Lukas alkūnėmis buvo įsirėmęs į šlaunis, plaštakomis tarsi dangčiais slėpė veidą. Spoksojau į jo pečius siekiančius tamsius plaukus, įtemptus rankų raumenis, bicepsus apsivijusias ir dilbiu besileidžiančias tatuiruotes, jo gražų, liekną liemenį ir tarsi prekių ženklą ant šono išgraviruotus žodžius.

– Nori, kad išeičiau? – pati nustebau, kad mano balsas nesudrebėjo.

Nežinau, kodėl maniau, kad jis atsakys neigiamai, arba nutylės. Šiaip ar taip, klydau.

– Taip.

Man pabiro ašaros, bet Lukas jų nematė. Suakmenėjęs sėdėjo ant lovos. Nė negalėjau pykti, nes peržengiau ribą ir pati tai žinojau, ir nesvarbu, kad norėjau tik gero. Pastvėriau rankinę nuo virtuvės stalo ir paltą nuo sofos, įtempusi ausis klausiausi, ar nešoks manęs vytis, kad paprašytų likti. Jo miegamajame spengė tyla.

Atidarius duris vidun su šalto oro gūsiu šovė Fransis. Išėjusi uždariau duris, o tada pro lūpas ištrūko kūktelėjimas. Rydama šaltą orą svarsčiau, kaip įsigudrinau viską taip sudirbti, sukandau dantis, kad nepravirkčiau, kol neįsėsiu į visureigį. Kliūnančiomis kojomis skubėjau laiptais žemyn laikydamasi turėklo, nes per susitvenkusias akyse ašaras nieko nemačiau – buvo delčia. Iki apačios likus dviem laipteliams, įsivariau rakštį.

– Au! Velnias! – Fizinis skausmas suteikė puikią priežastį pravirkti. Bėgau ilga, lenkta įvaža nesėkmingai tramdydama ašaras, tarsi automobilis būtų išsigelbėjimas. – Velnias. Velnias. Velnias. Šūdas. – Apčiuopomis įgrūdau raktelį į spyną.

Déjà vu , toptelėjo man, kai mane nusviedė ant sėdynės. Bet čia jau buvo kita istorija.

Bakas užtrenkė dureles ir užrakino automatinę spyną. Jis prisėdo man kojas ir nutvėrė už kairio riešo dar nė nespėjus jo atpažinti, bet puikiai supratau, kas vyksta.

– Prasketi savo kojas kam pakliuvo, tik ne man, ką, Džeke?

26 skyrius

Tysojau ant nugaros nepatogiai įrėmusi galvą į keleivio dureles, visaip stengdamasi išlaisvinti ranką ir ištraukti kojas.

– Nulipk! – surikau, bet jam į mano žodžius buvo nusispjaut. Automobilį buvau pastačiusi gatvėje – per toli, kad mane kas išgirstų. – Dink iš mano mašinos!

Kai mane įstūmė į visureigį, pamečiau raktus ant grindų, ėmiau grabalioti jų dešine ranka, tikėdamasi panaudoti kaip ginklą.

– Prasta mintis. – Jis čiupo man už dešinio riešo ir papurtė galvą, tarsi būtų perskaitęs mano mintis. – Niekur neisi, kol nepasikalbėsim. Tu ir tavo meluojanti kekšė draugužė suknisote man gyvenimą.

O tada galvoje išgirdau Ralfo balsą. „Jūsų kūnas yra ginklas. Tik reikia žinoti, kaip jį panaudoti.“ Tuojau pat lioviausi priešintis vertindama padėtį: spardytis negalėjau. Gal pasukusi ir trūktelėjusi riešus sugebėčiau išsilaisvinti, bet kas tada? Jis vėl mane sugriebtų ir laikytų dar tvirčiau.

Reikia, kad jis pasilenktų arčiau – kad ir kaip to nenorėčiau. Nusukau akis.

– Po velnių, klausykis, kai su tavim kalbuosi! – jis šiurkščiai čiupo man už smakro, suleido nagus į odą ir pasilenkęs atgręžė į save.

Dešinė ranka laisva .

Įspraudžiau ją tarp mūsų, sugriebiau jam už kiaušių, pasukau ir kuo stipriau trūktelėjau, o kakta iš visų jėgų pyliau tiesiai į nosį.

Aną naktį brolijos automobilių aikštelėje viskas vyko taip greitai, kad baigėsi man dar nespėjus susigaudyti. Šį kartą viskas tarsi sulėtėjo – kone amžinybę maniau, kad savo veiksmais nieko nepešiau.

O tada jis užkaukė ir jam iš nosies plūstelėjo kraujas. Dar nebuvau mačiusi tiek kraujo iš taip arti. Kliokė, tarsi būčiau iki galo atsukusi vandens čiaupą.

Kairė ranka laisva .

Bakas pasviro ant šono. Nepaleisdama kiaušių kilstelėjau kairį kelį ir pastūmiau jį įsirėmusi kaire ranka jam į petį. Bakas nudribo į ankštą tarpą priešais sėdynę. Mano kojos buvo laisvos, drebėdama stvėriau durelių rankeną ir taip stipriai jas atlapojau, kad atšokusios vos neužsitrenkė.

Nespėjus iššokti, Bakas švystelėjo dešinę ranką ir vėl sugriebė man už riešo, tarsi niekaip nenusibaigiantis psichopatas iš siaubo filmo. Atsisukusi rėžiau kumščiu į jautrią vietą dilbio viršuje, keli centimetrai nuo alkūnės, o jis paleido mane ir piktai sukaukė, tebemėgindamas išsikapanoti iš tarpo.

Nelaukiau pažiūrėti, kaip jam seksis. Šokau iš visureigio ir leidausi bėgti.

Štai kada reikia rėkti visa gerkle, o aš bežadė vos gaudžiau orą. Už nugaros išgirdau potekiniais atklupinėjant užpuoliką, bet neatsigręždama skuodžiau link Luko laiptų. Pasiekus įvažos vidurį, Bakas prišokęs sugriebė man už plaukų ir skausmingai trūktelėjo. Kiauktelėjusi pargriuvau po juo, bet pasiritusi ant šono, kaip mokė Lukas, jį nusimečiau.

Staiga prie mūsų išdygo Lukas. It koks tamsus keršto angelas jis nutempė Baką toliau nuo manęs, nudrėbė ir atsistojo tarp mūsų. Kaip krabas šliaužiau atgal. Lukas tik dirstelėjo į mane – bespalvės jo akys tvykstelėjo blausioje ant Helerio namo sienos įtaisytos lempos šviesoje – ir nusisuko į Baką. Šis jau stojosi ant kojų. Panosė ir smakras buvo kruvini, bet drabužiai apyšvariai.

Sceną nušvietė antra lempa, tvykstelėjusi ant namo kampo.

Gaudydama orą pažiūrėjau sau į krūtinę ir krūptelėjau. Trikotažinė rožinės ir baltos spalvos mano palaidinukė nuo apykaklės iki pilvo buvo kruvina. Kai iš apačios trenkiau Bakui į nosį, kraujas iš jo nosies pasipylė man ant krūtinės.

Vos susilaikiau nenusiplėšusi palaidinukės čia pat Helerių kieme.

Bakas palinkęs bandė apeiti Luką. Užuot sukęsis kartu su juo, Lukas žengė į šoną, nugara užstodamas mane, neleisdamas Bakui priartėti.

– Išdaužysiu tau dantis, emo berniuk, – suurzgė tas gergždžiančiu balsu. – Šį kartą aš negirtas, blaivut blaivutėlis. Išspardysiu tau subinę, o tada išdulkinsiu tavo mažąją šliundrą per visus galus – dar kartą.

Melagis velnio išpera.

Lukas nepuolė jo, iš pradžių neatsiliepė, kol pagaliau išgirdau ramų jo balsą:

– Tu labai klysti, Bakai.

Nenuleisdamas nuo jo akių, Lukas atsisegė savo odinę striukę, nusivilko ir numetė. Atsitraukė ilgas marškinėlių rankoves virš alkūnių. Buvo nutrintais džinsais, neseniai užsitemptais, ir nudrengtais kaubojiškais batais, matyt, skubėdamas į juos įšoko, neturėjo laiko varstytis juodų kareiviškų batų.

Bakas smogė plačiai užsimojęs, bet kai Lukas smūgį atmušė, taip pat ir antrąjį, metėsi pirmyn norėdamas įsikibti į Luką. Gavęs antausį ir smūgį į inkstus, Bakas svirduliuodamas atsitraukė į šalį ir bedė į mane pirštu.

– Kalė. Manai, esi man per gera – tu paprasčiausia kekšė.

Lukas nesitraukė nuo jo, laikėsi tarp mūsų. Bakui mostelėjus kumščiu, nustvėrė jam už dilbio ir pasisuko užlauždamas ranką, – negi rankos taip gali lankstytis? – o tada pasukęs švystelėjo jam smūgį į žandikaulį. Bako galva kone persisuko atgal. Jam vėl atsigręžus, Lukas trinktelėjo tiesiai į dantis. Stovėdamas gynybine poza jis pakraipė galvą, grėsliai vaiduokliškai šypsodamasis, nebuvau tokios jo šypsenos mačiusi.

Suriaumojęs Bakas metėsi ant Luko ir juodu griuvo ant žemės. Abu buvo panašaus ūgio, bet Bakas lenkė Luką bent dvidešimčia ar dvidešimt penkiais kilogramais. Jis prispaudė Luką prie žemės ir porą kartų iš šono trinktelėjo jam į galvą, bet tada šis susirietė ir permetė Baką aukštielninką. Tas pasipurtė, tarsi norėdamas atsipeikėti.

Lukas jį sugriebė, prispaudė ir greitai smūgiavo keturis kartus. Tokius garsus girdėdavau, kai tėtis daužydavo kepsnius, ir man persivertė skrandis. Bako veidas sparčiai darėsi neatpažįstamas, ir nors neįstengiau jo gailėtis, ėmiau nuogąstauti, kad Lukas peržengs savigynos ir gyvybei pavojingų veiksmų ribą.