Таммара Веббер - Lengvai

Man jau buvo iki soties tokio požiūrio.

Pamačiau ateinant Luką, o jis – mane. Nė nesudvejojęs priėjo ir atsistojo šalia.

– Viskas gerai?

Jau pripratau girdėti tuos jo žodžius, patiko, kaip juos taria – justi aksomu pridengtą plieną.

– Taip.

Jis linktelėjo man ir metė į Kenedį žvilgsnį, žadantį mirtiną žalą, jei šis jos nusipelnys.

Kenedis sumirksėjo ir sekė Luką akimis, kol tas įėjo į auditoriją.

– Tas vaikinas mūsų kurse? Ir kokio velnio taip į mane žiūrėjo? – Atsisukęs klausiamai stebeilijo man į akis, o aš vis dar dirsčiojau Lukui įkandin. – Čazas sakė, kad tą vakarą automobilių aikštelėje buvo kažkoks vaikinas. Kad tai jis prilupo Baką, o ne pora benamių, kaip aiškino Bakas. – Jis mostelėjo nykščiu. – Ar kalbėjo apie jį?

Linktelėjau.

– Kodėl man sakei, kad tiesiog pasprukai?

– Kenedi, nenoriu kalbėti apie tą naktį. – Su tavim, pridūriau mintyse. Netrukus teks apie tai kalbėti duodant parodymus, o paskui dar teisme.

– Kaip nori. Bet praeitą vakarą kalbėjai ne visai tiesą.

– Sakiau tiesą; tik ne visą. Nesuprantu, kodėl išvis tau papasakojau, juk prašei manęs atsisakyti kaltinimų, kad tik brolija išsaugotų reputaciją…

– Tai buvo klaida. Ji jau ištaisyta…

– Taip, būrelio gerokai už jus drąsesnių seserijos merginų. Mindė jau būtų pasidavusi jūsų spaudimui, o jei ji būtų nutraukusi bylą, man irgi būtų tekę pasielgti taip pat. Žinai geriau už kitus. Taigi ačiū, Kenedi, už palaikymą. – Atsidusau. – Klausyk, esu dėkinga, kad pasikalbėjai su Baku, ir suprantu, tu iš tiesų nenorėjai, kad jis mane nuskriaustų. Bet jis turi sėsti į kalėjimą, nepakanka, kad išklausytų kito studento pamokslą ir išlėktų iš brolijos. – Apsisukusi nuėjau į auditoriją, dar išgirdau jį šaukiant:

– Žaklina… atsiprašau.

Erina buvo teisi. Atiprašymų sulauki per vėlai. Linktelėjau, priimu atsiprašymą, bet tik dėl bendros praeities ir to, kas kadaise mus siejo, – nieko daugiau.

Daktaras Heleris pradėjo skaityti paskaitą, nuėjau į savo vietą, sulaukiau iš Bendžio šypsenos ir pasveikinau save, kad ištvėriau. Likau gyva Kenedžiui nusprendus nutraukti mūsų santykius. Ištvėriau Bako užpuolimą. Dukart. Ir ištversiu, jei Lukas pasiryš atskleisti man, kokie demonai jį kankina, ištversiu ir tada, jei to nepajėgs.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Medžiai nusimetė lapus iš anksto neperspėję. Tai visada įvykdavo staiga – neregėdavome daugiaspalvių pokyčių kaip toliau šiaurėje. Šiaip ar taip, buvau pernelyg užsiėmusi, kad pastebėčiau, net jeigu tokie būtų buvę. Atrodė, kad vieną dieną medžiai buvo žali ir lapuoti, o kitą lapai išvis pradingo, tik mažos jų krūvelės buvo įstrigusios kampuose ir po gyvatvorėmis. Daugiau nedžiugino ir protarpiais dar pasitaikančios šiltesnės dienos.

Mudu su Luku gūžėmės su striukėmis, aš dukart apsivyniojau šaliku kaklą ir prisidengiau juo veidą. Iškvėpusi į medžiagą mėgavausi savo pačios šiluma.

Lukas trūktelėjo žemiau savo megztą kepuraitę.

– Ar nori, kad šią popietę eičiau su tavim? Galiu paprašyti, kad kas nors padirbėtų už mane „Starbucks“.

Atsisukau į jį, bet šaliko nuo burnos nepatraukiau.

– Ne. Jau atvyko Mindės tėvai. Jie pasirūpins mumis abiem. Net pasiūlė išnuomoti man viešbučio kambarį – šią savaitę Mindė gyvens ten su jais, o iškart po egzaminų važiuos tiesiai namo. Jos tėtis šį vakarą išveš jos daiktus iš bendrabučio. Erina sako, kad jie svarsto, gal ją su visai iš čia pasiimti.

Lukas susiraukė.

– Kažin, ar pagelbėtų, jei užsiminčiau, kad tai galėjo nutikti bet kur.

Papurčiau galvą.

– Gal kai praeis šokas? Bet Mindė tikriausiai nenorės čia grįžti, net jei tavo tiesa.

– Suprantama, – sumurmėjo jis, žiūrėdamas sau po kojomis.

Tylėdami ėjome iki pastato, kuriame vykdavo mano ispanų kalbos paskaitos.

– Norėčiau ir šiandien praleisti paskaitą, bet mums atsiskaitymas žodžiu, jis lems dalį egzamino balo.

Lukas nusišypsojo ir nubraukė neklusnią plaukų sruogą, prilipusią man prie lūpos. Su pirštinėmis neįstengiau pati jos nusikrapštyti. Jo smilius buvo šiek tiek pilkas, spėjau, kad ir šiandien per paskaitą paišė.

– Norėčiau prieš išvažiuodama namo dar tave pamatyti. Turiu galvoj, be šeštadienio treniruotės.

Jis perbraukė pirštu man per žandikaulį, nukeliavo po šaliku ir pakišo jį po smakru.

Širdis krūtinėje apsivertė. Kiek jau kartų nebyliai atsisveikindavome „iki“, bet šįkart jo akyse švietė neištartas „sudie“. Nebuvau tam pasiruošusi.

– Šiandien vakare griešiu vertinamąją solo partiją, penktadienį privalau nueiti į rečitalį, o šeštadienį koncertuoja mano ansamblis. Bet galiu užeiti rytoj, jei nori.

Jis linktelėjo žiūrėdamas man į akis, tarsi ketintų mane pabučiuoti.

– Noriu.

Aplink studentai skubėjo į paskaitas. Šį kartą dar nevėlavau. Lukas vėl pakėlė šaliką man ant smakro ir nusišypsojo.

– Atrodai kaip pusė mumijos. Tarsi kažkas būtų sutrukdęs vyniojant tave į drobulę.

Atvira šypsena Luką aplankydavo labai retai. Pripratusią prie jos šešėlio, rūsčios minos ir veriančių žvilgsnių, ji mane nustebino, net kvapą užgniaužė. O tada ir aš išsišiepiau, ir nors jis nematė mano burnos, žinojau, kad raukšlelės apie mano akis dabar tokios kaip jo, tamsesnės mėlynos mano akys susmigo į jo pilkai žydras.

– Galbūt aš pyliau kumščiu jam į nosį ir paleidau kraują, kol dar nespėjo baigti savo bjaurių mumifikuotojo darbų.

Lukas tyliai nusijuokė, šilta šypsena nedingo jam nuo lūpų, o aš palinkau artyn, lyg gėlė, besistiebianti į saulę.

– Tau labai patinka smūgis kumščiu.

– Galbūt ne taip, kaip Erina mėgsta smūgius į paslėpsnius.

Jis vėl nusijuokė ir pasilenkė pabučiuoti manęs į kaktą, greitai paleido ir apsidairė. Jo šypsena pradingo, būčiau atidavusi bet ką, kad ją susigrąžinčiau.

– Parašysi, kai baigsi po pietų?

Linktelėjau.

– Parašysiu.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Trečiadienio vakarą įrašiusi Luko vardą „Google“ nenutuokiau, ko tikėtis. Nutariau pradėti nuo nekrologo, kurį radau. Kaip ir daugumoje jų, Rozmari Lukas Maksfild nekrologe nebuvo užsimenama apie mirties priežastis. Jokio „vietoj gėlių prašome paaukoti“ ir kokios nors siaubingos, jaunas motinas žudančios ligos pavadinimo. Paskui nieko nesitikėdama įrašiau jos vardą – bet tuojau iššoko daug straipsnių, visi rašyti prieš aštuonerius metus. Pavadinimai gniaužė kvapą, širdis plakė taip stipriai, kad jaučiau kiekvieną dūžį. Išsirinkau vieną ir paspaudžiau trokšdama, kad šie pranešimai būtų apie kieno nors kito motiną. Man nepažįstamo žmogaus.

Žmogžudystė ir savižudybė – negyvi du žmonės

Vietos valdžia patvirtino siaubingas žmogžudystės ir savižudybės, įvykusios ankstyvą antradienio rytą, smulkmenas. Policija teigia, kad Darenas V. Smitas, apylinkėje dirbęs pameistrys, antradienį 4 valandą ryto pro užpakalinį langą įsilaužė į Reimondo ir Rozmari Maksfildų namus. Daktaras Maksfildas buvo išvykęs verslo reikalais. Surišęs jų sūnų kitame kambaryje, Smitas kelis kartus išprievartavo Rozmari Maksfild, o tada perpjovė jai gerklę. Mirtis moterį ištiko dėl durtinių žaizdų ir netekus daug kraujo. Smitas nusišovė. Nusikaltimo vietoje rasti medžioklinis peilis septyniolikos centimetrų ilgio geležte ir 9 mm pistoletas.

Smitas šią vasarą Maksfildų namuose dirbo samdomu darbininku. Nors vakar Smito namuose detektyvai rado Maksfildų šeimos nuotraukų, atrodo, kad kokių kitų ryšių tarp Smito ir Maksfildų nenustatyta. Policija mano, kad Smitas iš anksto žinojo, jog daktaro Maksfildo nebus namie.