Таммара Веббер - Lengvai

– Pirmiausia – neturėjau merginos.

Pagalvojau apie rožę virš širdies ir ant dešinio šono ištatuiruotą eilėraštį. Nenorėjau, kad ta meilė būtų iš studijų metų.

– Tikrai? Nė vienos?

Lukas papurtė galvą.

– Buvau… galima sakyti, vėjavaikis. Kabinau merginas. Bet į draugystes nesileisdavau. Nepasakyčiau, kad bėgau iš pamokų, greičiau tingėjau į jas eiti. Linksmindavausi su vietiniais ir turistais. Dažnai įsiveldavau į muštynes tiek mokykloje, tiek mieste. Man taip dažnai neleisdavo kurį laiką vaikščioti į pamokas arba išmesdavo iš mokyklos, kad rytą atsibudęs dažnai nežinodavau, ar tądien man reikia ten eiti.

– Tai kas nutiko?

Jo veidas buvo neįskaitomas.

– Ką?

– Turiu omeny, kaip įstojai į universitetą ir tapai toks… – kinktelėjau galvą į jį ir gūžtelėjau pečiais, – rimtuolis?

Lukas spoksojo į pieštuką rankoje, nagu aštrindamas gremžė grafito galvutę.

– Buvau septyniolikos, jau pasiruošęs paskutinį kartą lėkti iš mokyklos ir visą gyvenimą dirbti laive. Vieną naktį linksminausi su draugais. Paplūdimy susikūrėme laužą, laužai visada pritraukdavo turistus – o jie norėjo kaifo. Vienas mano draugas juo prekiavo. Nieko rimto – paprasčiausi vakarėlių kvaišalai. Jis parduodavo brangiai, todėl galėjome šiek tiek kvaišalų pasilikti nemokėdami už juos tiekėjui. Tą vakarą su mumis ėjo ir jo sesuo. Buvo mane įsižiūrėjusi, bet vos keturiolikos. Nekalta mergaičiukė. Ne mano skonio. Kai ją atstūmiau, įsižeidusi ėmė flirtuoti su vaikinu, kuris finansavo mūsų vakarėlį. Kvailas jos brolis buvo taip apsinešęs, kad sesers neprižiūrėjo. Buvau ne ką blaivesnis, bet kai vaikinas, su kuriuo jo sesuo šoko, nusitempė ją toliau į paplūdimį, mačiau, kad ji priešinasi. Nusekiau jiems įkandin, bet paskui viską prisimenu kaip per miglą. Vėliau išgirdau, kad sulaužiau jam žandikaulį. Mane sulaikė, pareiškė kaltinimus. Tikriausiai būčiau sėdęs į kalėjimą, bet tą savaitę pas mus lankėsi Heleriai ir Čarlis pasirūpino, kad kaltinimų niekas nepateiktų. Jis rimtai pasikalbėjo su mano tėvu. Net įrašė mane į kovinių menų kursus. Buvau bukokas, ir man kvailai atrodė, kad neprošal išmokti dar geriau muštis, todėl nesipriešinau. Nė į galvą netoptelėjo, kad kovos menai pirmą kartą per ilgą laiką suteiks man pusiausvyrą. Išvažiuodamas Čarlis atskaitė man tokį pamokslą, kokių niekada nebuvau girdėjęs iš tėčio. Nenorėjau jo nuvilti. – Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane. – Ir nenoriu iki šiol.

Gurkšnojome kavą, laukiau tylėdama, nes žinojau, kad jis dar nebaigė.

– Čarlis pasakė, kad švaistau savo ateitį, kad esu geresnis ir vertas daugiau nei narkotikai ir muštynės. Jis sakė, kad mane stebi mama, ir paklausė, ką noriu, kad ji jaustų – noriu, kad dėl manęs jai būtų gėda ar manim didžiuotųsi. Tada pažadėjo, kad padės man įstoti į universitetą, pasinaudos visais turimais ryšiais, jei tik pasistengsiu. Jis žinojo, kad ieškau kelio ištrūkti iš ankstesnio gyvenimo, ir suteikė man antrą galimybę.

Nuo jo žodžių nugara perbėgo virpulys.

– Jis tai sugeba.

Lukas šyptelėjo.

– Taip. Sugeba. Pasinaudojau jo suteikta galimybe. Dvyliktoje klasėje pasirodžiau neblogai, bet iki tol buvau spėjęs kaip reikiant sudirbti savo vidurkį. Nežinau, kaip jam pavyko, kad mane priimtų į universitetą, iš pradžių net kaip laisvąjį klausytoją. Aišku, tėtis negali mokėti už mano mokslus, todėl tenka griebtis visų tų darbelių. Už butą moku nuomą, bet už tokią sumą, kokią iš manęs ima Čarlis, kitur neišsinuomočiau nė kampo garaže.

– Jis tarsi tavo angelas sargas.

Lukas pakėlė į mane savo vaiskias, atimančias man drąsą akis ir atsakė:

– Nė neįsivaizduoji koks.

11 Populiarus amerikiečių televizijos žaidimas, jo vedėjas Aleksas Trebekas.

20 skyrius

Sumišusi sumirksėjau žiūrėdama į Eriną.

– Ką nori pasakyti – ji tikriausiai neliudys?

Kambario draugė tėškė mobilųjį ant stalo. Pasiėmė iš šaldytuvo butelį vandens ir trinktelėjo dureles. Nusispyrusi numetė batus per kambarį, atsimušę į sieną jie nukrito vidur jos lovos.

– Jie prisikasė prie Mindės. Kenedis, D. Dž. ir Dinas. Įtikino ją – ar beveik įtikino, kad patys susidoros su Baku. Kad jei Mindė liudys, gali sugriauti broliją, o gal ir visą graikų sistemą.

– Ką?

– Jie privertė ją jaustis taip, lyg ji pati būtų kalta. Dėl to, kad ją išprievartavo! – Dar niekad nemačiau Erinos tokios įsiutusios. – Kokia suknista nesąmonė. Skambinu Ketei.

Pakilusi nuo lovos perėjau kambarį ir suėmiau jai už rankos dar nespėjus paskambinti.

– Erina, negali pasakoti apie tai kitiems, jei Mindė nenori.

Erina pervėrė mane žvilgsniu.

– Ža, žinai, kaip veikia graikai. Visi viską jau žino.

– Ak. Tiesa.

Erina surinko numerį, o aš tylėdama klausiausi, kaip ji aiškina seserijos prezidentei, ką mano apie siūlomą užpuoliko dangstymą.

– Gerai, būsiu ten po valandos su Minde.

Išjungusi mobilųjį Erina šiek tiek nurimo, bet atrodė susimąsčiusi. Prisėdusi ant sofos paėmė man už rankos.

– Ža, eik su mumis. Turi papasakoti seserijos merginoms, ką jis tau padarė.

Pasakoti prieš krūvą seserijos merginų, kas man buvo nutikę, kažkodėl atrodė baisiau nei pranešti apie Baką policijai ar prisiekus liudyti prokurorui.

– Kkkodėl? – sumikčiojau. – Erina, aš nesu viena iš jūsų. Joms nerūpi…

– Tai juk precedentas.

Kiek kartų buvau girdėjusi šį teisės terminą iš Kenedžio – buvo vienas jo nuolat kartojamų.

– Ar tu tikra, kad nepavykęs mėginimas mane užpulti rodo, jog Bakui būdingas toks elgesys? Tik du kartai…

Draugės akys žybtelėjo.

– Žaklina…

– Tu teisi, tu teisi… Dieve, ką aš kalbu? – drebančiomis rankomis užsidengiau veidą, o Erina švelniai jas atitraukė.

– Turime padaryti viską, kad jis daugiau nė vienos nenuskriaustų.

Linktelėjau suvokdama, kad Erina teisi, o ji parašė žinutę Mindei.

Erinai atrakinus volvą, išgirdau kažką mane šaukiant ir atsisukusi pamačiau per bendrabučio aikštelę atrisnojantį Kenedį.

– Labas, Žaklina. Labas, Erina. – Erina atsakydama į jo santūrią šypseną susiraukė. Kenedis vėl atsisuko į mane. – Mums reikia pasikalbėti.

Nutvilkiau jį žvilgsniu.

– Apie ką? Apie tai, kad padedi jiems atkalbėti Mindę nuo kaltinimų, nors žinai, ką jis man padarė?

Kenedis sunkiai atsiduso.

– Visai ne taip…

– Ak! O kaip?

– Gal galime pasikalbėti akis į akį? Prašau.

Dirstelėjau į Eriną, ji suspaudė lūpas ir perliejo mano buvusį paniekos kupinu žvilgsniu, o tada vėl atsisuko į mane.

– Paimsiu Mindę ir susitinkam prie seserijos namo, gerai? – Žinodama, kaip nejaukiai jaučiausi, Erina nerimavo, kad leisiuosi Kenedžio atkalbama.

Žvilgtelėjusi į Kenedį supratau, kad šitai jis ir ketina daryti – įkalbėti mane atsiimti kaltinimus.

– Nuveši mane iki seserijos namo? Dabar? Tik taip sutinku pasikalbėti.

Jis sutiko, šiek tiek suirzęs ir išmuštas iš vėžių mano priešiškumo.

– Gerai. Nuvešiu tave, jei sutinki važiuojant pasikalbėti.

Žvilgtelėjau į Eriną, stovinčią prie savo volvo durelių.

– Susitiksime ten.

Erina linktelėjo pasitikėdama manimi, o aš nusekiau paskui Kenedį prie jo mašinos.

Kenedis patildė muziką ir užmetęs ranką ant oda aptraukto vairo lėtai pajudėjo iš vietos.

– Ačiū, kad sutikai pasikalbėti. – Jis žvilgtelėjo man į akis, tada vėl pasisuko į kelią. – Žinok, visiškai tikiu tuo, ką pasakojai šeštadienio vakarą. Žinau, kad Bakas šunsnukis – bet kad niekšas, nežinojau. Ėmėmės procedūros, išmesime jį iš brolijos.