Таммара Веббер - Lengvai

Lukas švelniai pakišo pirštą man po smakru ir atsuko į save.

– Ne… tavo… kaltė, – atrodė, kad sakinį skiemenuoja kaip žodžius.

Vėl linktelėjau, lyg išganymo kabinausi už tų žodžių.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Sustojau priešais kaimynų namą, išlipau iš automobilio, tyliausiai uždariau dureles ir pirštų galais nutipenau menkai apšviesta įvaža prie garažo. Buvo vėlu – tikėjausi, kad gana vėlu ir niekas pro langą nedirsčios į merginą, sėlinančią pas vaikiną.

Luko motociklas stovėjo po atvirais laiptais. Uždėjusi ranką ant turėklų, sustojau apačioje ir daužantis širdžiai dirstelėjau į daktaro Helerio namą. Nors viduje degė šviesos, nieko vaikščiojant nemačiau. Giliai įkvėpusi užlipau laiptais ir atsargiai pasibeldžiau.

Duryse buvo akutė, todėl Lukas tikriausiai pamatė mane stovint po prieangio lempa, nes duris atidarė sutrikęs. Prieš valandą jis paliko mane bendrabutyje su Erina ir Minde, o jam išvažiavus supratau, kad nepasakiau, ką norėjau. Ir dabar troškau tai pasakyti jam į akis.

– Žaklina? Kodėl?.. – išvydęs mano išraišką jis nutilo, įsitraukė mane vidun ir uždarė duris. – Kas nutiko? – suėmė man už alkūnių, o aš nenuleidau nuo jo akių.

Lukas buvo vien pižaminėmis kelnėmis, ties juosmeniu sutrauktomis virvute, ir tamsiais marškinėliais, ant dilbių iš po rankovyčių vingiavo seksualios tatuiruočių linijos. Dar buvo užsidėjęs siaurus akinius juodais rėmeliais, jie pabrėžė akių mėlį ir tamsias blakstienas.

Įkvėpiau ir nelaukdama, kol galutinai išgaruos drąsa ir neįstengsiu prakalbėti, išliejau jam viską.

– Norėjau tau pasakyti, kad… pasiilgau tavęs. Ir galbūt skamba kvailai – mes vos pažįstam vienas kitą, bet iš laiškų, ir žinučių, ir… viso kito, man atrodo, kad pažinojome seniai. Kad pažįstame. Ir pasiilgau tavęs. Nežinau, kaip dar pasakyti – man trūksta judviejų abiejų.

Jis nurijo seiles, užsimerkė ir giliai įkvėpė. Žinojau, kad elgsis logiškai, kaip ir dera, kad vėl mane atstums, bet buvau pasiryžusi jam to neleisti. O tada Lukas žybtelėjo akimis ir tarė:

– Velniop, – ir prispaudė mane prie durų, įsirėmė dilbiais man abipus galvos ir pabučiavo kaip niekad stipriai, dar nebuvo taip aistringai bučiavęs, pajutau, kaip jo lūpos žiedelis įsirėžė man į lūpas.

Visu tvirtu kūnu Lukas prisispaudė prie manęs, aš irgi spaudžiausi prie jo, lipte prilipau gniauždama kumščiuose jo marškinėlius, o jis liežuviu glamonėjo man burną. Kai šiek tiek atsitraukė, priekaištaudama apgailėtinai neaiškiai suinkščiau, Lukas net sukikeno. Jis atsitraukė tik nuvilkti man palto, tada nusivedė mane prie sofos. Atsisėdęs pasisodino ant kelių ir viena ranka prilaikė mano galvą, o kita priglaudė.

Uždusę atsiplėšėme vienas nuo kito, jis numetė akinius ant staliuko ir nusitraukė per galvą marškinėlius, tada atsargiau nuvilko manuosius. Šiltomis rankomis suėmė man už liemens ir prispaudė dar tvirčiau; mūsų lūpos susiliejo, jo liežuvis neskubriai jas glamonėjo. Rankomis apsivijau jam kaklą ir prasižiojusi įsileidau vidun. Kai pabučiavo burnos kraštelį ir lūpomis nuslinko žemyn, prie įdubimo ant kaklo, atlošiau galvą. Neįstengiau sulaikyti jo atkaklių bučinių sukeltos aimanos.

– Čia turi strazdaną, – sukuždėjo Lukas, lyžtelėjęs man po žandikauliu. – Kiekvieną kartą, kai esi virš manęs, ji varo mane iš proto. Norisi padaryti taip…

Švelniai čiulptelėjo, iš susijaudinimo vos nenuslydau jam nuo kelių, suspaudžiau jo klubus ir ėmiau rangytis.

Lukas degančiomis akimis atsegė liemenėlę, pirštų pagalvėlėmis suko lygius apskritimus, lietė taip švelniai, kad nuo geismo svaigo galva. Suėmęs krūtis delnais, nykščiais perbraukė per jų viršų, o aš pasilenkiau ir įsiurbusi į burną jo liežuvį perbraukiau ranka per tvirtą jo pilvą iki minkštų flanelės kelnių. Timptelėjau virvutę.

– Dieve, Žaklina, – žioptelėjo jis, bandydamas nustumti mano ranką, o pats apkabino mane ir suleido pirštus į plaukus, prie sprando, nė akimirką nesiliaudamas manęs bučiuoti. Pagaliau pertraukęs bučinį įsirėmė kakta man į petį ir sukandęs dantis sudejavo: – Liepk man liautis.

Sutrikusi papurčiau galvą, bet nė nenutuokiau, ar jis mato. Luko kvėpavimas nutvilkė krūtis, pasilenkusi jam prie ausies sukuždėjau:

– Nenoriu, kad liautumeisi.

Netaręs nė žodžio, jis parito mus ant šonų, atsegė man džinsus ir įkišo plaštaką po plonyte kelnaičių medžiaga, bučiuodamas mane pirštais rado tai, ko ieškojo. Žioptelėjau į burną jo vardą, įsikibau į jo dilbių raumenis, o jis vėl tyliai suurzgė man į ausį:

– Žaklina. Liepk man liautis.

Papurčiau galvą, nuleidusi prispaudžiau delną ten, kur jo kūnas nemeluodamas rodė, ko iš manęs nori.

– Nesustok, – kvėptelėjau.

Norėjau jam pasakyti, kad be galo trokštu to, ko jis. Pabučiavau jį būdama tikra, kad jis tik ir laukia mano padrąsinamų veiksmų ir žodžių.

Klydau.

– Prašau liepti liautis. Prašau, – paskutinį žodį jis sukuždėjo taip maldaudamas, kad negalėjau jam atsakyti, nors ir nesuvokiau kodėl.

– Liaukis, – sušnibždėjau prieš savo valią, o Lukas sudrebėjo ir patraukė nuo manęs ranką.

Nejudėdama ir tylėdama įgrūdau rankas prie jo krūtinės. Ilgai gulėjau jo glėbyje, kol jo kvėpavimas sulėtėjo ir pagaliau tapo gilus ir lygus.

Landonas Lukas Maksfildas gulėjo ant sofos. Su manim.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Prabudau išgirdusi prislopintą Fransio kniaukimą prašantis vidun. Atsargiai išnarpliojau savo galūnes ir pakilusi nuo sofos nuėjau jo įleisti, pakeliui dar užsitraukiau ir užsisegiau liemenėlę ir apsivilkau marškinėlius ilgomis rankovėmis. Paskui Luko katiną plūstelėjo šalto oro gūsis, uždariau duris vos Fransis peržengė slenkstį. Jis atsainiai uodega apsivijo man koją, o tada tuoj pat nucimpino į miegamąjį – daugiau dėkingumo iš jo, matyt, negalėjau tikėtis.

Grįžau prie sofos, bet, užuot pažadinusi Luką ir vėl įsitaisiusi jo glėbyje, atsisėdau ant grindų ir jį apžiūrėjau. Ant veido buvo užkritę šiek tiek tamsių plaukų, iš miegant pravertų putnių lūpų ir tankių blakstienų aiškiau nei iki tol įžvelgiau šiame vyre berniuką. Nežinojau, kas jo gyvenime buvo nutikę, kodėl jis maldavo jį sustabdyti, kodėl laikosi atokiai nuo visų, nuo manęs, bet norėjau suprasti.

Spėjau, kad rožės tatuiruotė padėtų rasti atsakymą, juk buvo ištatuiruota virš širdies. Dauguma tatuiruočių ant jo rankų buvo iš simbolių ir sudėtingų raštų, man buvo smalsu – gal kai kurias jų sukūrė pats? Lukas pasivertė ant nugaros ir pagaliau perskaičiau žodžius ant kairio šono:

Meilė ne logikos priešybė

Tai peržiūrėta ir perkratyta logika

Įkaitinta ir naujai išraityta

Kad tilptų širdyje

Man nebereikėjo daugiau įrodymų, tikriausiai ne taip jau seniai Lukas kažką stipriai mylėjo. Ir prarado, nes nieko šalia jo dabar nebuvo.

O tada atidžiau apžiūrėjau prie veido pakeltą ranką – riešą apsivijusią tatuiruotę. Vidur tušo raštų slėpėsi siauras, dantytas randas, tarp pinklių linijų lengvai būtum jį palaikęs rusva oda. Randas supo visą riešą, juodos ištatuiruotos linijos laikė įkalinusios jį tarsi slaptą kodą.

Dešinį Luko riešą supo lygiai toks pat raštas, žiūrėdama į veidą, ar nenubus, pakėliau ranką ir švelniai apverčiau pažiūrėti. Per jį taip pat driekėsi randas – meistriškai paslėptas menininko tatuiruotės.

Pritrenkta sėdėjau ant žemės ir žiūrėjau į jį miegantį. Ar išdrįsiu jo apie tai paklausti? Ar jis kada neprašomas pats man apie tai papasakotų? Nors nemažai dienų ir naktimis sielvartavau išsiskyrusi su Kenedžiu, nesijaučiau tokia nelaiminga, kad pagalvočiau apie savižudybę. Nė neįsivaizdavau, ko reikėtų, kad atsidurtum tokioje beviltiškoje padėtyje. Nepajėgiau.