Таммара Веббер - Lengvai

Čazas spoksojo į Eriną, o ši gurkšnojo gėrimą apsimesdama, kad jo nė nepastebi. Buvo akivaizdu, ko jis geidžia. Erina neva susidomėjusi dairėsi, bet į jį nedrįso žvilgtelėti net abejingai, buvo aišku, kad ji ne tokia jau atspari. Visą vakarą jie nesitraukė toli vienas nuo kito, bet Čazas daugiau nebandė jos užkalbinti.

Čazas neblogas vaikinas, nors lengvai suklaidinamas ir naivus. Jis prarijo Bako kabliuką ir ginčijosi su Erina, kad galbūt tą naktį aš buvau girta ir visko neprisiminiau. Jam, kaip ir daugumai vaikinų, prievartautojai ir krūmuose merginų tykantys vyrai taip pat buvo bjaurūs. Bet tie užpuolikai toli gražu nėra tavo draugiški bendradarbiai, brolijos nariai ar geriausi draugai.

Galbūt jam niekada nė nedingtelėjo, kad geriausias jo draugas per penkias minutes į skutus gali sudraskyti merginos pasitikėjimą savim. Kad gali įskaudinti nekaltą žmogų, vien norėdamas įgelti konkurentui. Kad gali išniekinti ją, taip iškreiptai slėpdamas savo paties bejėgiškumą. Kad gali priversti ją nuolat jaustis nesaugią ir nė nesukti dėl to galvos.

Visiškai saugi jaučiausi tik su Luku.

Velnias.

Po dešimties minučių pamačiau Baką, šokantį su ketvirtakurse iš Erinos seserijos. Jis šypsojosi ir juokėsi, ji irgi. Bakas atrodė kaip paprasčiausias šaunus vaikinas. Pirmą kartą dingtelėjo, gal aš vienintelė jo persekiota mergina, o jei taip – kodėl? Staiga krūptelėjau prie ausies išgirdusi Kenedžio balsą.

– Žaklina, atrodai stulbinamai. – Alus šliūkštelėjo per taurės kraštą man ant rankos, laimė, ne ant suknelės. Kenedis paėmė taurę. – Ak, atsiprašau, nenorėjau tavęs išgąsdinti. Eime paieškoti tau rankšluosčio.

Mane taip sutrikdė jo ranka vedant mane per minią ir delnas ant nuogos nugaros, kad tik virtuvėje susivokiau atsiskyrusi nuo Erinos. Kenedis pakėlė mano ranką virš kriauklės, tarsi būčiau mirtinai sužeista, o ne apsiliejusi alumi, nuplovė ir nušluostė, o baigęs, regis, nė neketino jos paleisti, todėl mikliai ją patraukiau.

Kenedis apsimetė nieko nepastebėjęs ir nesiliovė šypsotis.

– Norėjau pasakyti – šįvakar atrodai nuostabiai. Džiaugiuosi, kad atėjai.

Muzika grojo garsiai, norėdami susišnekėti, turėjome stovėti arčiau, nei būčiau norėjusi.

– Kenedi, atėjau dėl Erinos.

– Žinau. Bet tai netrukdo man džiaugtis, kad tu čia.

Jis buvo pasikvepinęs savo įprastu odekolonu, bet užuodus „Lacoste“ kvapą, man nebekilo noro į jį atsišlieti ir įkvėpti. Ir vėl suvokiau, kad jis visiška Luko priešingybė – Luką supo begalė kvapų: odinės striukės, vos užuodžiamo losjono po skutimosi, man ruošiamos vakarienės ir sunkiai nusakomo, bet gana aštraus grafito ant jo pirštų, išmetamųjų harlėjaus dujų… ir jo pagalvės mėtinis aromatas.

Kenedis įdėmiai žiūrėjo į mane pakėlęs antakį, susipratau, kad jis tikriausiai kažką pasakė ar kažko paklausė.

– Atsiprašau, nenugirdau… – palenkiau ausį arčiau, norėdama laimėti laiko ir išmesti iš galvos Luką.

– Sakiau, eime pašokti.

Nepajėgdama nusikratyti klajoklių minčių sutikau, ir mano buvęs vaikinas nusivedė mane į šokių aikštelę, tiesiai priešais grupę. Čia buvo išneštos visos kėdės, o diskotekos bumbulas kabojo taip žemai, kad aukštesniems vaikinams kėlė pavojų. Bumbulas lėtai sukosi, veidrodinis jo paviršius svaidė po kambarį šviesos spindulius, apšviesdavo veidus, judančius kūnus ir žybčiojo ant visų atspindinčių paviršių: durų rankenų, papuošalų ir sidabrinės Erinos suknelės. Erina, sunėrusi rankas ketvirtakursiui iš „Pi Kapa Alfa“ brolijos ant sprando, laikė tuščią taurę. Čazas svilino nieko nenutuokiantį jos šokių partnerį žudikišku žvilgsniu. Akies krašteliu tai matydama, Erina prisispaudė prie partnerio dar labiau ir nenuleido nuo jo susižavėjusių akių.

Vargšas Čazas. Turėjau ant jo pykti, bet jis jautėsi apgailėtinai.

– Girdėjau apie Čazą ir Eriną. Kas nutiko? – Kenedis pasekė mano žvilgsnį.

– Paklausk jo.

Man pasidarė smalsu, kaip Kenedis įvertintų Bako elgesį. Jie bendraudavo pakenčiamai, bet konkuravo kaip pirmą dieną brolijoje.

– Klausiau. Jis nenorėjo apie tai kalbėti. Sakė, kad jie susikivirčijo, ji buvusi nesukalbama, bla bla bla – žinai, įprastos kvailystės, kurias vaikinai mala, kai sudirba ką nors gera.

Užgrojo greitesnę dainą, pagaliau gavau progą atkurti savo asmeninę erdvę ir, laimė, išvengti pokalbio apie išsiskyrimus ir susimovimus. Man taip palengvėjo baigus nemalonų pokalbį, kad nepasidomėjau, kur Erina. Ir kur Bakas.

O jis per trumpą pertraukėlę tarp dainų priėjo man iš nugaros.

– Labas, Žaklina, – pasisveikino, o aš krūptelėjau jau antrą kartą tą vakarą. – Ar jau baigei šokti su tuo nevykėliu? Eikš, pašok su manim.

Plaukeliai ant rankų pasišiaušė, visi nervai sugaudė, pasitraukiau arčiau prie Kenedžio, o šis uždėjo ranką man ant pečių. Nenorėjau, kad jis liestų mane, bet man nė mintis nebūtų kilusi, ką rinktis – jį ar Baką.

Šis šypsodamasis ištiesė man ranką.

Netikėdama akimis spoksojau į ją, nevalingai prisispaudžiau prie Kenedžio, šis instinktyviai įsitempė atsiliepdamas į mano kūno reakciją.

– Ne.

Bakas žiūrėjo į mane vypsodamas tingia šypsena, tarsi mano buvusiojo nė nebūtų šalia. Tarsi būtume vieni.

– Ką gi, tada gal vėliau.

Papurčiau galvą, ji išmetė man daug kartų tą rytą šauktą žodį. Žodį, kurį kaskart palydėdavau spyriu.

– Sakiau – NE! Ar nesupranti „ne“? – akies krašteliu mačiau, kaip Kenedis stebeilija į mane.

Bakas prisimerkė, abejingumo kaukė nuslydo. O tada susigriebė ir kaukė vėl atgulė vieton. Tą akimirką supratau – jis nepasiduos. Tik lauks progos.

– Gerai. Girdžiu tave, Žaklina. Kenedi, – Bakas linktelėjo Kenedžiui ir nuėjo.

Santūri Kenedžio išraiška nederėjo prie įsitempusio kūno. Suglebau jam prie šono, bet greitai susivaldžiau ir atsitraukiau, tarp nedideliame name knibždančių studentų dairydamasi sidabrinės Erinos suknelės.

– Žaklina, kas vyksta tarp jūsų su Baku?

Nekreipiau dėmesio į jo klausimą.

– Man reikia Erinos. Turiu rasti Eriną.

Žengiau į priešingą pusę, nei nuėjo Bakas, bet Kenedis čiupo man už rankos ir trūktelėjo prie savęs. Išplėšiau ranką jam iš pirštų, į mus žiūrėjo aplinkiniai.

Mano buvusysis nesiliesdamas pasilenkė arčiau.

– Žaklina, kas vyksta? Paieškosim Erinos, – jis kalbėjo tyliai, kad girdėčiau tik aš. – Bet pirma pasakyk. Kodėl taip pyksti ant Bako?

Nudilginau jį akimis.

– Ne čia.

Jis suspaudė lūpas.

– Eime su manim. Į mano kambarį? – man sudvejojus pridūrė: – Žaklina, atrodai paklaikusi. Pasikalbėkim.

Linktelėjau, ir jis nusivedė mane aukštyn.

Kenedis uždarė duris, atsisėdome ant jo lovos. Kambarys kaip visada buvo švarus ir tvarkingas, nors lova nepaklota, o ant kėdės prie stalo užmesti džinsai ir marškinėliai. Atpažinau paklodes ir antklodes, kurias kartu išrinkome prieš grįždami rudenį į universitetą, nes jis norėjo ko nors nauja. Šimtus kartų matytos knygų lentynos ir jam patinkantys romanai, jo teisės knygos, prezidentų biografijų rinkinys. Kambarys buvo gerai pažįstamas. Kenedis buvo pažįstamas.

– Kas vyksta? – Kenedis buvo nuoširdžiai susirūpinęs.

Atsikrenkščiau ir papasakojau jam, kas įvyko Helovino vakarėlio naktį, tik neminėjau Luko. Kenedis netaręs nė žodžio atsistojo ir sugniaužęs kumščius ėmė žingsniuoti giliai kvėpuodamas. Kai baigiau pasakoti, jis sustojo ir sunkiai atsisėdo.