Таммара Веббер - Lengvai

Ralfas parodė, nepamiršdamas pamėgdžioti ir paleidžiamos žoliapjovės garsų, juokas atsklido net nuo Dono grupės. Lukas prikando lūpą ir papurtė galvą.

Viena po kitos visos šešios stojome prie jo, atsigręždavome į grupę ir leisdavomės sugriebiamos, kad galėtume atlikti veiksmus. Žoliapjovės veiksmas labiausiai patiko vyresnėms moterims, visos ją ir išmėgino, nepamiršdamos pamėgdžioti garso. Erina spindinčiomis akimis vieną po kito atliko visus mums parodytus ir išmoktus veiksmus: smūgį pakaušiu, drožimą kulniuku, spyrį į blauzdą, alkūne į pilvą ir žoliapjovę kita ranka. Mūsų grupė džiūgavo, o Lukas pagyrė:

– Šaunuolė. Kai taip pasidarbuosi, jis gulės susirietęs ant žemės ir maldaus, kad pabėgtum.

– Ar tada dar turėčiau jam įspirti? – visiškai rimtai paklausė ji.

– Eee… jei jis neketina tavęs vytis, bėk. Kitaip gali nutverti už kojos ir parmesti ant žemės.

Erina linktelėjo ir grįžusi vieton spustelėjo man ranką.

Man artinantis Lukas žiūrėjo į akis. Atlaikiau jo žvilgsnį, o priėjusi nusisukau kaupdamasi veiksmams, kuriuos turėsiu atlikti.

Staiga mane tarsi pančiai apglėbė rankos, bet joks užpuolikas nebūtų apsivijęs taip švelniai. Vis dėlto raumeningos jo rankos buvo tvirtos ir nepermaldaujamos. Sutrikus iš galvos išgaravo visi išmokti veiksmai ir ėmiau bergždžiai grumtis, pamiršusi vyrišką jo jėgą.

– Žaklina, trenk man, – tarė jis man į ausį. – Alkūne.

Kirtau jam į pagalvėle pridengtą pilvą. Lukas supūkštė.

– Šaunuolė. Drožimas kulniuku.

Atsargiai jį suvaidinau.

– Smūgis galva.

Viršugalviu vos siekiau jo pridengtą smakrą, bet trinktelėjau pakaušiu.

– Žoliapjovė, – priminė jis tyliai, gaudydamas orą.

Mano smegenys nepajėgė įsivaizduoti, kad paliečiu jį ten norėdama pakenkti.

Atlikau judesį be garso efektų, visa išraudusi, o Lukas mane paleido. Klupdama nusigavau atgal pas Eriną, būčiau jautusis kvailai, jei visos moterys salėje nebūtų dariusios to paties. Tik menkas skirtumas, jos veiksmus išmėgino ne ant vaikino, nuo kurio prisilietimo užsiliepsnoji ir lydaisi. Jos netroško atsisukti į jį ir paskęsti jo glėbyje.

Mano grupės moterys šypsojosi ir tapšnojo man per pečius girdamos, lyg iš pradžių nebūčiau suakmenėjusi.

Lokio gniaužtus iš priekio buvo sunkiau imituoti, bet kai prisiglaudus Lukui prie krūtinės ir pažiūrėjus į akis jo vyzdžiai išsiplėtė, man šiek tiek palengvėjo. Kaip ir sakė Erina, jam ne ką lengviau – bet teisi buvau ir aš, nuo to ir palengvėjo, ir pasunkėjo.

Smaugiama išsisukau šiek tiek lengviau, apsiėjau ir be Luko patarimų.

O tada treniruotė baigėsi, Ralfas patarė mums per ateinančią savaitę pakartoti veiksmus – tik atsargiai.

– Kitą šeštadienį vaikinai vilkės vatinius kostiumus, galėsite talžyti juos į valias, nesisaugodamos.

Erina su Vike sumušė delnais, o Ralfas trindamas rankas apdovanojo jas spindinčia šypsena.

– Negailestingos ir ištroškusios kraujo. Kaip tik tai ir noriu matyti.

17 skyrius

Graikų renginiuose nedalyvavau nuo Helovino vakarėlio, o po nutikimo laiptinėje Baką mačiau tik kelis kartus – visada tarp žmonių, visada viešoje vietoje. Kai jis žengdavo artyn, maudavau šalin, tarsi jo artumas man keltų pasibjaurėjimą – taip ir buvo. Vien apie jį pagalvojus imdavo džiūti burna ir širdis versdavosi kūlio.

Kambaryje Erina paskutinį kartą pasistaipė prie veidrodžio ir atsisuko į mane.

– Geriau jau Bakas tegul laikosi atokiai nuo tavęs, antraip ant jo subinės išmėginsiu žoliapjovę, – pareiškė ji.

– Tas veiksmas skirtas ne subinei, – nusijuokiau, bet tuoj pat sukandau dantis, nes nugara pagaugais nuėjo, įsivaizdavus mane apsivijusias Bako rankas.

Vyliausi, kad Erina iškęs prielipą, nes ruošiausi nesitraukti nuo jos nė per žingsnį.

Erina apglėbė mane per pečius ir atgręžė į mūsų ūgio veidrodį.

– Mergyt, mudvi karštos. – Ji sugavo mano žvilgsnį veidrodyje. – Ačiū, kad eini su manim. Merginos mane labai palaikė, bet jos – ne tu. Jaučiuosi stipresnė žinodama, kad būsi su manim.

Nusišypsojau ir tvirčiau ją apkabinau. Tikrai atrodėme karštos. Užsitempusi savo blizgančią sidabrinę suknelę ir aukštakulniais su sidabriniais dirželiais Erina priminė žaižaruojantį diskotekos bumbulą. Aš, vilkėdama mėlyną aptemptą suknelę, derančią prie akių, bet kuklia iškirpte priekyje, šalia Erinos atrodžiau jei ne nuobodžiai, tai bent jau kukliai… kol neapsisukau. Dėl nuolat tampomo kontraboso ir lankomos jogos mano nugara buvo išlaki, o suknelė jos neslėpė – V pavidalo iškirptė buvo kone iki pat juosmens. Nuobodžios merginos įspūdį paneigė ir dangun šaunantys aukštakulniai.

Erina žengė porą šokio žingsnių.

– Eime, priverskime Čazą pasigailėti, kad gimė.

Pavarčiau akis ir nusijuokiau.

– Ak, Erina. Labai džiaugiuosi, kad tu mano pusėj.

– Tai jau tikrai, kalyte, – pliaukštelėjo man per užpakalį ir pasiėmėme paltus.

Nė nesitariusios aplenkėme šoninės laiptinės duris ir nulipome plačiais, atvirais priekiniais laiptais laukti savo vairuotojo. Visi sutikti vyrukai išsprogino akis – vienas liesas pirmakursis, spoksodamas tai į vieną, tai į kitą, suklupęs vos nenuriedėjo laiptais. Laimė, jis lipo aukštyn, todėl atsirėmė rankomis Erinai vos ne po kojomis.

– Oba, – žioptelėjo jis užvertęs galvą.

Šioji eidama pro šalį patapšnojo gerbėjui per galvą ir sumurkė: „Ooo, kaip miela“, tarsi jis būtų šuniukas. Erinai prisilietus jo veide nušvito atsidavusi išraiška, bent jau šis vaikinas buvo pasiryžęs užkelti ją ant pjedestalo ir elgtis kaip su deive. Vis dėlto įtariau, kad Erina tik juokavo sakydama, kad to ir norinti iš vaikinų.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Čazo brolijos bernai rimtai pasistengė, net pakabino tikrą diskotekos bumbulą ir nusamdė grupę. Kostiumuoti, su kaklaraiščiais ir pavojingai nestokojantys pasitikėjimo savo žavumu, visi buvo velnioniškai karšti ir puikiai tai žinojo. Prie durų sukosi du pirmakursiai, vienas kabino paltus, o kitas, paėmęs iš Erinos kvietimą vienam asmeniui su draugu, davė mudviem po saujelę bilietų į virtuvėje įrengtą barą ir loterijos bilietą. Krūvelę ant stalo sukrautų prizų prižiūrėjo dar vienas pirmakursis.

Dauguma prizų buvo elektroniniai prietaisai – nuo aipodų iki žaidimo sistemų ir plokščio 106 centimetrų įstrižainės televizoriaus.

– Vaikinai, – susiraukė Erina. – O kur diena SPA centre? Arba „Victoria Secret“ dovanų čekis?

Išgirdęs viliojančią mintį vaikinas prie laimėjimų stalo susidomėjęs išpūtė akis.

– Labas, Erina, – nuskambėjo sodrus balsas. Atsisukusios pamatėme Čazą, vilkintį puikiai sukirptą, pilką kaip anglis kostiumą ir ryšintį raudoną kaklaraištį, derantį prie Erinos plaukų. Jis šiltai ir draugiškai dirstelėjo į mane. – Sveika, Žaklina.

Nepajutau nė menkiausio priekaišto, kad jų santykiai nutrūko Erinai mane užstojus.

– Sveikas, Čazai. Neblogai įsirengėte, – atsakiau už abi, nes Erina lingavo muzikos taktu ir mojavo draugams, tarsi jos buvusysis nė neegzistuotų.

Šių metų vakarėlio tema buvo „Šeštadienio nakties karštinė.“ Grupė grojo įvairiausią muziką, nuo Keito Urbano9 iki „Bee Gees“ dainų – ši grupė tikriausiai buvo populiari tada, kai mano tėvai dar lankė pradinę mokyklą.

Čazas atsainiai apsižvalgė ir vėl atsisuko į mane.

– Ačiū, – padėkojo, o paskui nebeatplėšė akių nuo Erinos.

Nužiūrinėdama įsismaginusius šokėjus, ji nusičiupo taurę raudono gėrimo nuo padėklo, kurį pro šalį nešė vienas vaikinų. Tas norėjo paprieštarauti, bet Čazas nutvilkė jį žvilgsniu ir vaikinas prikandęs liežuvį nuėjo.