Таммара Веббер - Lengvai

Jis sunėrė mūsų pirštus, delnas įslydo į delną, o tada Lukas prisitraukė mane, pasisodino ant kelių ir lūpomis pabučiavo man pasmakrę. Kai laikmatis pagaliau supypsėjo, nė neišgirdau.

Jo paruoštas patiekalas buvo supakuotas į kelis atskirus folijos ryšulėlius – daržovės, keptos bulvės ir rifų ešerys, paties pagautas prieš dvi dienas. Fransis miauksėjo kaip gaisro sirena, kol gavo savo porciją.

– Dažniausiai gaminiesi vienam? – paklausiau mums atsisėdus prie mažyčio staliuko, pristumto prie vienintelės laisvos sienos.

Lukas linktelėjo.

– Maždaug pastaruosius trejus metus. Iki tol gamindavau dviem.

– Tu gamindavai? Ne mama ar tėtis?

Jis atsikrenkštė ir šakute pasmeigė bulvę.

– Mama mirė, kai buvau trylikos. Iki tol, taip, gamindavo ji. Paskui… na, galėjau arba išmokti virti, arba valgyti žuvį su skrebučiais, tėtis veikiausiai taip ir maitinasi, kai manęs nebūna, nors ir stengiuosi įtikinti jį kartais nusipirkti žalumynų.

Ak. Jo pasakojimas sutapo su Landono – gyvena su tėvu, be brolių, seserų – ir jis pats tikriausiai tai suvokė. Ir dar mažas neteko mamos, todėl sujaudinta neįstengiau dabar apkaltinti jo dviveidiškumu.

– Užjaučiu.

Jis linktelėjo, bet temos toliau nerutuliojo.

Pavalgius Lukas išleido katiną, grįžo prie stalo ir paėmęs už rankos nusivedė į miegamąjį. Atsigulėme ant šonų vidury jo lovos ir tylėdami žiūrėjome vienas į kitą. Luko prisilietimas buvo nepakeliamai švelnus, it drugelis nuplasnojo man per žandikaulį, kaklu, tada vieną po kitos atsagstė baltos palaidinukės sagas. Nunėręs ją nuo vieno peties, lūpomis palietė odą, o aš užsimerkiau ir atsidusau. Pamažu kėliau jo marškinius, jis staiga atsisėdo ir vienu judesiu nusitraukęs juos per galvą švystelėjo, tada atsigulė ant manęs ir pabučiavo.

Jo lūpos buvo reiklios, pravėrė manąsias, burnon įsiveržė liežuvis. Kai įsikibau jo šono, kur buvo ištatuiruoti žodžiai, man pasirodė, kad jis sudrebėjo. Lukas nusirito ir užsikėlė mane ant savęs, tada nutraukė palaidinukę nuo antro peties ir paliko nusmauktą, o pats kibo į apnuogintą odą virš kūno spalvos liemenėlės. Visa palinkau prie jo, tarsi traukiama statinio krūvio.

Nieko neklausdamas ir neaiškindamas, jis sustojo prie ribos, kurią nubrėžiau praeitą savaitę. Buvome šykštūs žodžių, tik „ooo“, „Dieve“ ir „ak“. Tik dejonės, aimanos ir nesuprantami skiemenys, kuriuos galėtum išversti kaip „taip taip taip“.

– Reikėtų parvežti tave namo, – pagaliau prakalbo jis kimiai.

Bent valandą buvome nesikalbėję. Laikrodis ant jo stalo rodė, kad jau beveik vidurnaktis.

Jis padavė man liemenėlę ir užsitempė marškinėlius. Kai atsistojau, atkišo ir palaikė palaidinukę, kol įbrukau rankas į rankoves, tada apsuko mane ir užsagstė sagas, baigęs ir suėmęs veidą pabučiavo.

Man stovint prie motociklo ir maunantis pirštines, atsidarė užpakalinės namo kitapus kiemo durys ir pro jas išėjo šiukšlėmis nešinas vyriškis. Jis atidarė ratukinę šiukšliadėžę ir išmetė maišą. Kai pasisuko grįžti, Lukas sustingo tarsi prikaustytas ir nenuleido nuo jo akių. Tarsi pajutęs žvilgsnį, tas atsisuko po užpakalinių durų lempa. Daktaras Heleris.

– Landonai? – šūktelėjo jis, o mes nesujudėjome ir neatsiliepėme. – Žaklina? – sutrikęs pridūrė jis.

Staiga jis suprato, kad tokį vėlų metą mudu ką tik išėjome iš jo nuomininko buto. Negalėjome pasiteisinti konsultacija – nors iš šiaip nederama būtų susitikti konsultacijai Luko bute, nesvarbu kada.

Visi tylėjome, paskui daktaro Helerio pečiai nusviro. Jis atsiduso ir pervėrė Luką griežtai.

– Kai grįši, užeik pas mane į virtuvę. Ir prašyčiau neužtrukti ilgiau kaip pusvalandį.

Lukas stipriai spaudė šalmą. Jis greitai linktelėjo daktarui Heleriui ir šalmą užsidėjo. Kai atsisuko patikrinti, ar gerai užsisegiau savąjį, mūsų akys susitiko, bet jis nepratarė nė žodžio, aš irgi tylėjau. Per dešimties minučių kelionę atgal man niekas nepaaiškėjo. Jokių stebuklingų žodžių, jokio pateisinimo jo melui. Neįsivaizdavau, ką galėčiau padaryti ar pasakyti, todėl laukiau, kol man paaiškins.

Atvažiavus nulipau ant šaligatvio, pirštinėtomis rankomis negrabiai nusiėmiau šalmą ir nusitraukiau plaukų gumytę. Nenulipdamas ant motociklo Lukas irgi nusiėmė šalmą ir abu padėjo, tarsi niekur neketintų važiuoti. Kai atsisukau, jis nuleido akis ir įsispoksojo į rankas ant vairo.

– Jau žinojai, ar ne? – Lukas kalbėjo ramiai, bet neįstengiau perprasti jo nuotaikos.

– Taip.

Jis pakėlė galvą ir susiraukęs sugavo mano žvilgsnį.

– Kodėl nieko nesakei?

– O kodėl pats nieko nesakei? – atkirtau. Nenorėjau atsakinėti į klausimus. Norėjau, kad atsakytų į manuosius, ir irzau, kad verčia juos užduoti. – Tai tavo vardas Landonas? Bet savigynos treneris Ralfas tave vadina Luku. Ir toji mergina, ir kiti žmonės vadina tave Luku. Tai kaip yra iš tiesų?

Jis vėl nuleido akis į rankas, o mano pyktis ėmė augti, lyg man po plaučiais kas pūstų oro balioną. Lukas tarsi svarstė, ką man pasakyti, o ką nutylėti. Tykiai urzgė harlėjus, pasiruošęs per sekundėlę nunešti jį tolyn.

– Abu. Landonas yra pirmas mano vardas, Lukas – antrasis. Dabar aš prisistatau kaip Lukas… Bet Čarlzas – daktaras Heleris – mane pažįsta jau seniai. Jis vis dar vadina mane Landonu. – Lukas pažiūrėjo man į akis. – Man regis, žinai, kaip sunku pripratinti žmones nustoti tave vadinti taip, kaip vadino ilgą laiką.

Logiška. Viskas. Išskyrus tai, kad man jis dėjosi dviem skirtingais žmonėmis.

– Galėjai man pasakyti. Nepasakei. Melavai.

Lukas išjungė variklį ir perkėlė koją, atsistojo priešais ir suėmė už pečių.

– Nė karto tau nemelavau. Pati taip nusprendei – remdamasi Čar… daktaro Helerio žodžiais. Peržiūrėk mūsų laiškus. Nė karto nepasivadinau Landonu.

Pasimuisčiusi išsilaisvinau iš jo rankų.

– Bet leidai man vadinti tave Landonu.

Jis nuleido rankas, bet akimis laikė mane prikaustęs vietoje.

– Tu teisi, aš kaltas. Ir atsiprašau. Norėjau tavęs, o Landonas nebūtų galėjęs tavęs siekti. Viskas, kas vyko tarp mūsų, prieštaravo taisyklėms, o aš jas sulaužiau.

Springdama sunkiai nurijau seiles. Išgirdau žodžius, kurių jis dar nepasakė. Anot Luko, viskas baigta. Štai taip. Tarsi kas būtų sugriovęs užtvanką, užplūdo siaubinga vienišės tikrovė, į kurią prieš kelias savaites mane buvo grąžinęs Kenedis; pasijutau skęstanti. Mane apleido tėvai, Kenedis, apleido draugai, išskyrus Eriną ir Megę. O dabar Lukas – ir Landonas. Iš karto nutrūko santykiai su dviem žmonėmis, kurie abu buvo man svarbūs.

– Tai viskas tiesiog baigta.

Jis spoksojo, bet nebūčiau aiškiau jautusi jo prisilietimo, net jei pirštais būtų paglostęs man veidą.

– Kitaip gali kilti pavojus tavo pažymiams. Grįžęs prisiimsiu kaltę. Daktaras Heleris tavęs nekaltins.

– Tai viskas tiesiog baigta, – pakartojau.

– Taip, – atsakė Lukas.

Nusisukau ir nuėjau į bendrabutį, harlėjaus urzgimą išgirdau tik padėjusi koją ant pirmo laiptelio.

16 skyrius

– Panele Volas, prašyčiau po paskaitos trumpam prie manęs prieiti.

Pirmadienio paskaita ėjo į pabaigą, pakėlusi galvą pamačiau daktaro Helerio žvilgsnį ir linktelėjau.

– Ooo, – sumykė Bendžis. – Mažoji išdykėlė. – Bet pamačius mano išraišką, jo šypsena subliūško. – Kas yra? Nejau iš tiesų prisivirei košės? – jis grįžtelėjo į auditorijos galą, į vienintelę priežastį, dėl kurios galėjau užsitraukti dėstytojo nemalonę. – Ar jis sužinojo apie… žinai, – kinktelėjo Luko pusėn.