Таммара Веббер - Lengvai

Ar tavo diena praėjo taip, kaip planavai?

Juk nepamiršti kiekvieną naktį užsirakinti namų ir įjungti signalizacijos? Nenoriu įžeisti, bet sakei, kad namie būsi viena.

LM

Landonai,

puikiai sugebu užsirakinti nakčiai. Moderniausia signalizacija įjungta. (Ir neįžeidei. Malonu, kad rūpiniesi.)

Dieną praleidau pas savo buvusįjį. Jo tėvai nė nenutuokia, kad mes išsiskyrėme – jis jiems kažkodėl taip ir nepasakė. Buvo nejauku. Nežinau, kodėl leidausi įkalbama eiti. Jis nori susitikti šeštadienį „pasikalbėti“. Galbūt reikės grįžti į universitetą anksčiau. Dar nenusprendžiau.

Rytoj susitiksiu su draugėmis, turėtų būti smagu.

O kaip tavo šeima? Ką veikei?

ŽV

Nenutuokiau, kada jis perskaitys mano atsakymą, nes kad galėtų įlįsti į savo pašto dėžutę jam prireiks „Žūklės reikmenų ir masalų, ir kavos, ir bevielio interneto“. Po bemiegės nakties – šioji vos šliaužė ir rytą buvau labiau pavargusi nei vakare – išsiviriau kavos ir prisijungiau prie savo universiteto pašto dėžutės. Nieko keista, iš lmaksfildo nebuvo girdėti nieko naujo. Gal parašyti Lukui, bet ką jam pasakyčiau? Kad visą naktį varčiausi ne sapnuodama, o galvodama apie jo rankas?

8 Forever 21 – amerikiečių jaunimo drabužių parduotuvių tinklas.

15 skyrius

Pusiaukelėje į universitetą sustojusi įsipilti degalų, nusiunčiau Kenedžiui žinutę, kad nusprendžiau išvažiuoti anksčiau.

Mano telefonas suskambėjo nespėjus nė į greitkelį įsukti. Kenedis. Giliai įkvėpiau ir prieš atsiliepdama išjungiau muziką.

– Jau išvažiavai? Maniau, važiuosi rytoj. Tikėjausi, šįvakar pasikalbėsime.

Atsidusau, kilo nenumaldomas noras padaužyti galvą į vairą, o tai buvo ne pati geriausia mintis važiuojant šimto kilometrų per valandą greičiu.

– Kenedi, nesuprantu, apie ką nori kalbėtis. – Kiek kartų pati buvau pasiruošusi pasikalbėti ir kiek progų jis nerūpestingai praleido.

– Džeke, man regis, padariau klaidą. – Neperpratęs mano kurtinamos tylos, jis pridūrė: – Žaklina. Atleisk, regis, šiek tiek užtruks, kol įprasiu…

– Apie kokią savo klaidą čia kalbi?

– Mūsų išsiskyrimą.

Vėl nutilau, žodžiai buvo lipnūs ir niekaip nenorėjo lįsti gerkle žemyn. Visaip stengiausi nesiklausyti universiteto gandų, bet net iš atsitiktinių nuogirdų supratau, kad kelias savaites mums išsiskyrus Kenedis nebuvo šventasis. Jam netrūko norių partnerių. Bet merginos, sutinkančios dalytis tavo lova, nebūtinai sutinka taikstytis su tavo nuotaikų kaita, klausytis tavo išsamaus teisinio požiūrio vienu ar kitu klausimu ar palaikyti tavo gyvenimo tikslus taip, kaip tai daro tave mylintis žmogus. Ne – tai buvo mano darbas. Ir buvau iš jo atleista.

– Kodėl?

Kenedis atsiduso, žinojau ir mintyse mačiau, ką jis daro – įsispoksojo į lubas, nubraukė nuo kaktos plaukus ir sulenkė alkūnę. Jis net per telefoną negalėjo nuslėpti nuo manęs savo įpročių.

– Kodėl padariau klaidą ar kodėl manau, kad tai buvo klaida? – (Irgi gerai žinomas triukas, klausimu į klausimą jis atsakydavo norėdamas išlošti laiko, kad rastų kelią iš sudėtingos situacijos.) – Būtų buvę kur kas lengviau apie tai kalbėtis akis į akį…

– Mudu draugavome beveik trejus metus, o tu mane palikai… nė… nebuvo… – ėmiau springti. Nutilau ir giliai įkvėpiau. – Galbūt tai nebuvo klaida.

– Kaip gali taip kalbėti? – jis dar drįso vaidinti įskaudintą.

– Ak, nežinau, – atkirtau. – Galbūt taip pat lengva, kaip tau buvo lengva viską baigti.

– Džeke…

Sukandau dantis.

– Nevadink manęs taip.

Kenedis nutilo, tegirdėjau gaudžiant padangas visureigiui vidur niekur ryjant kelią tarp miestelių. Šiuo metų laiku dauguma laukų abipus kelio it išmirę, bet viename jų slinko didžiulis žalias medvilnės rinkikas, sekiau jį akimis. Nesvarbu, kas nutinka kokiam vienam žmogui, gyvenimas nesustoja. Kai Kenedis mane pirmą kartą pabučiavo, tuo pat metu kiti žmonės skyrėsi. O tą naktį, kai Kenedis sudaužė man širdį, kur nors – galbūt net mano bendrabutyje – kas nors įsimylėjo.

– Žaklina, nežinau, ką nori iš manęs išgirsti.

Per kelias sekundes perlėkiau miestelį, jo didelį prekybos centrą, ir nieko daugiau. Kiekvienas kilometras vis labiau tolino mane nuo Kenedžio. Artėjau prie Luko. Šiek tiek sutrikau, kad Lukas – mano kelionės tikslas, bet tuoj pat supratau, kad jis nuo pat pirmo mūsų susitikimo yra saugusis mano uostas.

– Nieko iš tavęs nenoriu, – atsakiau, – taip pat nieko išgirsti.

Mano buvusysis dar turėjo tiek proto, kad suprastų priėjęs aklavietę. Jis padėkojo, kad atėjau ketvirtadienį, ir pridūrė, kad susitiksime universitete. Į tai neatsakiau.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Žaklina,

atrodo, jis nori tave susigrąžinti ar bent jau trokšta kai ko daugiau nei draugystės. Svarbesnis klausimas, ko nori tu?

Mano šeima tėra aš ir mano tėvas. Per Padėkos dieną užsuko seni draugai, todėl jam teko šnekėti daugiau nei įprastai. Kai namie tebūname vienu du, dažnai valandų valandas nepratariame nė žodžio. Jei neskaičiuotum „atsiprašau“ ir „paduok druską“, tai tyla trunka ištisas dienas.

Tėtis nuomoja žvejybinį katerį. Šiuo metų laiku įlankoje veiksmo nedaug, nors žiemą jis žūklauja toli jūroje ir plukdo paukščių stebėtojus. Buvo numatęs išvyką ir šiandien, todėl atsisveikinome penktą ryto, ir štai, grįžau dar prieš pietus.

LM

Lukas gyveno už dešimties minučių kelio nuo manęs. Grūmiausi su troškimu parašyti jam žinutę, kad ir pati grįžau. Ilgai neatsispirsiu.

Išsikroviau daiktus ir nunešiau skalbti drabužius. Kol negrįžo daugiau studentų, skalbyklės mūsų aukšte buvo laisvos, bet rytoj, visiems parlėkus į bendrabutį, čia visos ūš. Stengiausi apsiskalbti, kad nereikėtų lipti aukštyn ar žemyn. Išvis ėmiau vengti laiptinės. Neidavau į ją net su kitais. Mano pasiteisinimai tiko visiems, išskyrus Eriną, ji įdėmiai mane nužvelgė, kai antrą kartą pasakiau: „Šį tą palikau kambaryje – pasivysiu jus apačioje.“

Vieną vakarą ji tiesiai manęs paklausė:

– Bijai eiti į laiptinę, ar ne?

Dažiau kojų nagus raudonai kaip kraujas, o jai paklausus, įsispoksojau į mažytį šepetėlį stengdamasi nesudrebinti rankos. „Pradėk nuo šaknies, brauk aukštyn. Pradėk nuo šaknies, brauk aukštyn.“

– O tu nebijotum?

– Bijočiau, – atsakė ji.

Kitą kartą Erina pasakė:

– O, velnias, palikau kambaryje rankinę. Ža, gal gali atrakinti duris? – o atsisukusi į kitus pridūrė: – Ei, luktelėkite apačioje penkias minutes.

Aš. Grįžau.

Lukas. Maniau, grįši tik rytoj.

Aš. Apsigalvojau.

Lukas. Jau supratau. Vakare laisva?

Aš. Taip.

Lukas. Vakarienės?

Aš. Taip.

Lukas. Užsuksiu tavęs septintą.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Man dar niekad vaikinas negamino valgyti.

Lukas nusišypsojo iš už stalviršio, nesiliaudamas pjaustyti šviežių daržovių ir šlakstyti jų ką tik sumaišytu padažu.

– Gerai. Tai turėtų gerokai nuvilti tavo lūkesčius. – Jis išvertė daržoves ant folijos, suvyniojo ir įkišo į orkaitę prie kitų patiekalų.

Sutraukiau šnerves uosdama.

– Mmm, nesijaudink, kvepia gardžiai. Ir, atrodo, išmanai, ką darai, nors mano lūkesčiai itin dideli.

Lukas nustatė laikmatį, nusiplovė ir nusišluostė rankas, o tada apėjo stalviršį ir paėmęs man už rankos nusivedė prie sofos.

– Turime penkiolika minučių.

Susėdome šalia, ir Lukas ėmė tyrinėti mano ranką, vėsiomis pirštų pagalvėlėmis braukė man per trumpai apkarpytus nagus, – trumpi netrukdo griežti kontrabosu, – nykščiu glostė man riešą. Jis švelniai vartė mano ranką, smiliumi vedžiojo aukštyn žemyn jautriais mano tarpupirščių slėniais. Ant delno nubrėžė spiralę, pamažu braukė link centro, o aš it užburta žiūrėjau, kaip jis švelniausiai liečia mano odą.