Таммара Веббер - Lengvai

Įsivaizdavusi Bendžį su suknele, nesusivaldžiau nesusijuokusi.

– Nieko sau, ar ne? – vyptelėjo ir jis.

Lukas jau buvo dingęs, ar bent taip maniau, kol su Bendžiu išėjome į šurmuliuojantį koridorių ir pamačiau jį atsirėmusį prie tolimesnės sienos, šalia durų, pro kurias paprastai sprukdavau iš pastato. Lukas žiūrėjo į mus besiartinančius, bet galbūt sekė ir aplink besimalančius žmones. Veikiausiai dairėsi daktaro Helerio.

– Dar nepasakei jam žinanti, kad jis konsultantas, tiesa? – beveik neprasižiodamas paklausė Bendžis.

Papurčiau galvą.

– Neversk jo per daug kentėti. Atrodo gana pažeidžiamas.

Prunkštelėjau.

– Ak, toks tvirtas raumeningas vaikinas – mokantis muštis ir neprisipažįstantis merginoms, kas jis toks, – labai pažeidžiamas. Na na.

Bendžis spustelėjo man ranką virš alkūnės ir šyptelėjo.

– Arba jis subingalvis, pralenkiantis visus prietrankas, arba turi svarią priežastį meluoti.

Atsidusau.

– Norėčiau mokėti skaityti mintis.

– Bet gali būti, kad sužinojusi, ką jis mąsto, pasigailėtum.

– O gali būti, kad niekad ir nesužinosiu.

Bendžis nesiginčydamas gūžtelėjo pečiais ir pasuko į ilgą koridorių, prie pietinių pastato durų, atsisukęs dar šūktelėjo:

– Žaklina, gerų atostogų!

– Tau irgi.

Susigretinau su Luku, jis pasuko man iš paskos, užbėgęs už akių atidarė duris.

– Ar galim šįvakar pasimatyti? – sumurmėjo jis.

Man dingtelėjo, ar tik netapau jam mergele pasiglamžyti. O gal tokia buvau nuo pat pradžių? – todėl ir nepasakė man esąs Landonas Maksfildas.

– Rytoj astronomijos testas. Šį vakarą ruošimės mūsų kambaryje.

Pašnairavau į Luką šalia, susikišusį rankas į džinsų kišenes. Jis vis dar žvalgėsi į minią, tarsi ko saugotųsi.

– Rytoj vakare? – nenuleido nuo manęs akių, o artinantis prie pastato, į kurį traukiau, supratau, kad jis žino, kur einu.

– Rytoj ansamblio repeticija. Sekmadienio rytus praleidžiu muzikos salėje, bet vakar pražiopsojau. – Nesakiau Lukui, kad griežiu kontrabosu. Sakiau Landonui.

– Pramiegojai?

Linktelėjau.

– Aš taip pat.

Pasiekėme duris ir sustojome šalia jų.

– Dar turiu pasikrauti savo kontrabosą, vešiuosi jį namo. – Jam žvalgantis į zujančių aplink žmonių veidus, spoksojau į derančias prie apniukusio, pilkai melsvo dangaus jo akis laukdama, ar sureaguos. – Per atostogas turėsiu iki valiai laiko repetuoti.

– Kada išvažiuoji? – jis krestelėjo nuo akių plaukus, nepasmalsavęs apie mano instrumentą.

– Trečiadienio rytą. O tu?

– Taip pat. – Lukas neramiai pamindžikavo prikandęs apatinę lūpą, o tada staiga nurimo. Jau žiūrėjo į mane. – Parašyk, jei apsisuksi anksčiau. Arba jei pasikeis planai. Jei ne, susitiksim po atostogų. – Kilstelėjo petį, per kurį buvo persimetęs kuprinę, ir pridūrė: – Iki, Žaklina, – o tada apsisuko ir įsiliejo į studentų srautą, kyščiojo tik tamsi jo galva.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Pala. Tai konsultantas Landonas ir karštuolis Lukas yra vienas ir tas pats vaikinas, pagrindinis O-BVE veikėjas? – Megė iš nuostabos taip išplėtė akis, kad baltymą apie jos šviesiai rudas raineles mačiau iš visų pusių.

– Tai nesuprantu, kodėl iš karto nepaklausei jo apie tą nesąmonę, – Erina nutaisė pokalbių šou vedėjos išraišką.

Tuoj tuoj pavadins mane „mergyyyyt“ ir ims vardyti, kaip manim dėta būtų jį sudirbusi. Išsiskyrusi su Čazu, ji pamiršo toleranciją ir kur kas nepakančiau vertino išsidirbinėjančius vaikinus. Ar bent man taip atrodė.

Atsidusau, geriau jau nebūčiau joms prasižiojusi.

– O kas nutiko vaikinams, kuriems geriau užkimšti burną, ir greičiau atsigauti, ir operacijai „Blogo vaikino etapas“?

Trise sėdėjome bendrabutyje ant grindų pasitiesusios antklodę, gėrėme kavą ir valgėme sausainius, aplink mėtėsi astronomijos vadovėliai ir užrašai, bet nelietėme jų jau gerą pusvalandį; užuot kalbėjusios apie dujų milžines ir dangaus žemėlapį, aptarinėjome Landoną / Luką.

– Jis turi būti tavo sekso žaisliukas, o ne atvirkščiai, – Erinos balsas skambėjo svariai.

– Aha, – įsiterpė Megė. – Gal parašyk jam, kad vėliau galėsit susitikti?

Nutaisiau grimasą.

– Testas rytoj rytą pusę dešimtos, jam ir turėčiau dabar ruoštis. Be to, man reikia šiek tiek atstumo…

Erina dirstelėjo į mane.

– O, velnias, ne… imi prisirišti, ar ne?

Atsiguliau ant nugaros ir užsidengiau rankomis veidą.

– Uchhh!

– Jei jau kalbame apie sekso partnerius – ką ten girdėjau apie tave ir Baką? Jis atitinka blogo vaikino aprašymą, – tauškėjo Megė. – Ar mums nepranešusi įvarei jį į savo O-BVE arklides?

Maldaudama dirstelėjau pro pirštus į Eriną.

– Bakas pilnas mėšlo. Pati žinai, Mege, – susiraukė ta.

Megė linktelėjo.

– Tiesa… be to, pirmame kurse šiek tiek su juo pažaidžiau. Kiek pamenu, nenustebino. Pernelyg seilėjosi, – pasipurtė ji. – Kodėl kai kurie vaikinai bučiuodamiesi seilėjasi? Ar nori paskandinti mus seilėse? Jergau, nespėji jų ryti.

Erina spustelėjo man petį ir šiek tiek dirbtinai nusijuokė, bet Megė nieko nesuprato arba jai buvo nė motais. Žinojau, apie ką galvojo Erina. Smulkmenų jai nepasakojau, o ji ir neklausė. Buvo sunku kalbėti apie tą naktį. Svarbu buvo, kas įvyko ir kas vos neįvyko, o ne smulkmenos, kaip viskas buvo.

– Tai nekabini jo? – neatlyžo Megė.

Ji tik smalsavo, bet man buvo bjauru girdėti savo vardą siejamą su Baku.

– Kaip sakė Erina – jis mėšlo gabalas. – Bet pačiai sukilo smalsumas. Ligotas smalsumas. – O kodėl taip pamanei? Ar jis ką nors kalba apie mane?

Megė gūžtelėjo pečiais.

– Triša sakė, kad jos jaunesnės sesės vaikinas girdėjo Baką taip erzinant Kenedį. Abudu tarsi dideli ožiai, besidaužantys kaktomis dėl ožkų. Man regis, Bakas manė, kad brolijos prezidento postas jam priklauso kaip tėvo, kuris kadaise taip pat vadovavo brolijai, palikimas, todėl jis vis dar siunta ant Kenedžio.

Štai kokios kliauties anksčiau neįstengiau prisiminti – paties svarbiausio pirmojo jų konflikto. Jų keistos konkurencijos. Susiraukiau.

– Bet Kenedžio tėvas irgi buvo brolijos narys.

Megė nusilaižė nuo pirštų sausainių trupinius.

– Aha, bet Bako tėvas buvo ir prezidentas. Bakas manė, kad titulas jau jo kišenėje.

Atsisėdau perpykusi, štai kas kaitino Baką. Mane persekiojo tenorėdamas paerzinti mano buvusįjį.

– Ir dėl to Bakui reikia meluoti, kad su juo dulkinausi? – neaiškinau, kad jis buvo mane užpuolęs.

– Aš ir nesakiau, kad tai viską paaiškina.

Erina pakėlė užrašus ir pasidėjo ant kelių.

– Gerai, merginos, kaip manote, kuriuos žvaigždynus turėsime per testą pažymėti žvaigždžių žemėlapyje?

Žvilgtelėjau į savo geriausią draugę dėkinga, kad pakeitė temą, ir kuo giliau nukišau mintis apie Baką.

7 Penktoji JAV konstitucijos pataisa: neprivalai liudyti, jei liudijimas gali tau pačiam pakenkti.

14 skyrius

Tris mėnesius buvus svetur, namai kvepėjo keistai. Šunimi… ir mamos „Chanel“ kvepalais, ir dar kvapu, kurį smegenys įvardijo kaip namų. Vis dėlto čia jaučiausi svetima. Tarsi man čia būtų ne vieta, o mano kūnas tai žinotų.

Įboginau vidun kontrabosą, vis dar saugiai įtaisytą ratukiniame kelionės dėkle. Jei tėvų ir Koko nėra, nėra ir jokios priežasties tempti jį toliau iš svetainės. Pastačiau instrumentą prie sienos, jis priminė baldą. Išvažiuodami tėtis su mama nustatė šviesas namie įsižiebti pagal laikrodį. Nusprendžiau palikti automatinį režimą, išskyrus virtuvės apšvietimą ir lempas savo miegamajame, jos tikriausiai išvis buvo išjungtos.