Таммара Веббер - Lengvai

Brūkštelėjau liežuviu per jo, įsiurbiau jį giliau burnon, o Lukas sudejavo ir atsiplėšė tik tiek, kad galėtų mane kilstelėti ir nuvilkti megztinį. Erzindamas brūkštelėjo pirštu per krūties iškilumą, tada pirštą pasekė lūpos.

Kai atstūmiau jo petį, Lukas suakmenėjo, jo akys buvo apsimiglojusios. Paverčiau jį ant nugaros ir apžergiau, per abejus džinsus jutau kietą vyriškumą – jis buvo pasiruošęs. Rankomis paglostė man liemenį ir prisitraukė, aistringai bučiavomės, siūbavau ant jo. Paskui jis atsegė man liemenėlę ir per rankas patraukė petnešėles. Jų nenuėmęs, kilstelėjo mane ir burna suėmė spenelį.

– Ak, – atsidususi suglebau jo glėbyje.

Vėl persivertėme, atsidūriau po juo, Lukas braukė ir glostė rankomis, nuo jų neatsiliko ir burna. Atsegė mano džinsų sagą ir palietė užtrauktuką, viskas aplink sugriuvo.

Atplėšiau burną.

– Palauk.

– Sustoti? – žiūrėdamas į mane alsiai sušnopavo jis.

Prikandau lūpą ir linktelėjau.

– Visai liautis, ar tik neiti toliau?

– Tik… tik neiti toliau, – sušnibždėjau.

– Gerai. – Jis suėmė mane į glėbį ir pabučiavo, vieną ranką panardino į plaukus, kita glostė nugarą, o mūsų širdys mušė vienu ritmu, manyje gludinti muzikantė pavadino jį kupinu aistros koncertu.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Važiuojant atgal sėdėjau atsimerkusi. Iškišusi galvą Lukui per petį, rijau akimis pro šalį skriejantį kraštovaizdį – užuot gąsdinęs, jis audrino. Pasitikėjau Luku. Pasitikėjau nuo pat pirmos nakties, kai leidausi parvežama namo.

Kenedis niekad nebūtų taip sustojęs. Ne, jis niekada manęs neversdavo, jokios kalbos. Bet kai paprašydavau liautis, jis pasitraukdavo, ramindamasis užsidengdavo ranka veidą ir sakydavo: „Dieve, Džeke, tu mane pribaigsi.“ Ir daugiau jokio fizinio artumo – jokių bučinių ar lytėjimo. Visada jausdavausi kalta.

Maniau, kai permiegosime, nesijausiu kalta; deja, priešingai – nors retai kada po to atsisakydavau sekso, kai atsisakydavau, grauždavausi net labiau. Kenedis tokiais atvejais sustodavo, tarsi jam skaudėtų. Viskas arba nieko. Jis kelis kartus giliai įkvėpdavo, įjungdavo kokias nors rungtynes ar imdavo naršyti kanalus, o kartais eidavome pavalgyti. Pasijusdavau esanti blogiausia partnerė pasaulyje.

Su Luku bučiavomės dar gerą valandą. Beveik pabaigoje jis įspraudė ranką man į tarpkojį, per džinsus. „Taip galiu?“ – paklausė, o sulaukęs uždususio, bežodžio pritarimo, karštai bučiuodamas ėmė ten glamonėti, kol mano džinsai sudrėko. Buvau priblokšta, šiek tiek susigėdusi, bet vos dirstelėjusi į Luko veidą pamačiau, kad jis mėgaujasi mano kūno atsaku ir džiaugiasi gebėdamas jį sužadinti. Jis nevertė manęs atsakyti tuo pačiu.

– Turėsiu ko tikėtis, – sukuždėjo.

Dabar Lukas paleido mane priešais bendrabutį po kelionės atsitokėjusią ir sužvarbusią, nors prieš važiuodamas pakišo mano rankas sau po striuke, kad nesušaltų. Jis padėjo šalmą ir pirštines ant sėdynės ir prisitraukė mane, pakišo rankas man po striukele virš megztinio.

– Ar patiko piešinys anglimi?

Linktelėjau.

– Taip. Ačiū, kad parodei savo piešinius… ir pamokei savigynos.

Lukas įrėmė kaktą į manąją ir užsimerkė.

– Mmm… chmm… – pabučiavo nosies galiuką, tada priglaudė lūpas.

Lūpos dilgsėjo jį bučiuojant – kone skaudėjo. Atsidūsėjau neatitraukdama burnos.

– Geriau eik vidun, kol… – jis pabučiavo mane dar kartą, godžiau, o aš įspraudžiau rankas tarp mūsų prie jo tvirtos krūtinės.

– Kol?..

Lukas įkvėpė ir sučiaupęs lūpas iškvėpė pro nosį, vis dar apglėbęs mane per liemenį.

– Tiesiog kol.

Pabučiavau jį į atsikišusį žandikaulį ir atsitraukiau.

– Labanakt, Lukai.

Jis žiūrėjo į mane atsirėmęs į savo harlėjų.

– Labanakt, Žaklina.

Užlipau bendrabučio laiptais ir tik priėjusi duris pakėliau akis – ant viršutinio laiptelio stovėjo Kenedis ir prisimerkęs smalsiai nužiūrėjo Luką, paskui atsisuko į mane.

– Džeke, – jam spoksant užlipau ant laiptelio šalia jo, – užsukau, maniau, galėtume pasikalbėti. Bet Erina pasakė, kad tu išėjusi, nė nebuvo tikra, ar išvis šiandien grįši.

Buvau paskrebenusi Erinai raštelį, kur einu. Ji tikriausiai mėgaudamasi sviedė Kenedžiui į veidą žinią apie mano naktinę išvyką. Kenedis vėl dirstelėjo šaligatvio pusėn, bet aš neatsisukau pažiūrėti, ar Lukas jau nuvažiavo, ar tebestovi.

– Kodėl pirma neparašei? Ar nepaskambinai?

Jis gūžtelėjo pečiais, ranka nusibraukė nuo kaktos plaukus, kitą laikė įsikišęs į priekinę džinsų kišenę.

– Buvau jūsų barake.

Pakreipiau galvą.

– Buvai mūsų bendrabutyje ir pamanei, kad užsuksi, o aš sėdėsiu savo kambaryje? – tiesą sakant, ir ketinau jame tupėti, bet argi tai svarbu.

– Ne, aišku, nemaniau, kad tikrai būsi, – puolė gintis Kenedis. – Tik tikėjausi. – Jis vėl žvilgtelėjo šaligatvio pusėn. – Tas vaikinas… tavęs laukia, ar ką?

Pagaliau atsisukau ir pamačiau rankas sunėrusį Luką, vis dar atsirėmusį į savo motociklą. Iš tokio atstumo net ir aplink bendrabutį tvieskiančių žibintų šviesoje neįžiūrėjau jo veido. Bet kūno kalba buvo labai išraiškinga. Pakėlusi pamojavau ranka, kad man negresia pavojus.

– Ne. Jis tik pavežė mane.

Atsainiai vyptelėjęs Luko pusėn, Kenedis įbedė veriančias žalias akis į mane.

– Jei paklaustum manęs, sakyčiau, kad vargu jam suprantama sąvoka „pavežė.“

– Na, aš tavęs neklausiu. Kenedi, ko nori?

Kažkoks vidun einantis vaikinas šūktelėjo: „K. Mūrai!“ Kenedis kilstelėjo jo pusėn smakrą sveikindamasis, tada atsakė man:

– Sakiau, noriu pasikalbėti.

Apsikabinau rankomis per pečius pajutusi ore šaltuką, važiuojant prisispaudusi prie Luko jo taip nejaučiau.

– Apie ką? Ar dar nepasakei visko, ką galėjai? Ar nori dar labiau mane sumenkinti? Nes turiu tau prisipažinti – dabar mane ne itin traukia tavęs klausytis.

Kenedis atsiduso, tarsi kęsdamas dėl padėties nelogiškumo; per trejus metus jau ne kartą buvau mačiusi tokią jo pozą, kai neva būdavau „nelanksti“ – čia jo žodis. Buvau tą pozą visai pamiršusi.

– Turėtum būti lankstesnė, – tarsi perskaitęs mano mintis tarė jis.

– Tikrai? Regis, turiu iki sočiai priežasčių būti nelanksti. Ar spyriotis. Ar neklausyti. Ar ožiuotis…

– Džeke, supratau.

Nuleidusi rankas suspaudžiau kumščius.

– Mano vardas – Žak-li-na.

Kenedis žengė artyn, svilindamas žvilgsniu. Akimirką pamaniau, kad pyksta, bet jo akyse žaižaravo ne pyktis. Geismas.

– Žaklina, aš suprantu. Įskaudinau tave. Ir nusipelniau visko, ką sakai, visko, ką jauti. – Jis pakėlė ranką man prie veido, o aš atsitraukiau, nesugaudžiau siaučiančių minčių. Nuleidęs ranką Kenedis pridūrė: – Pasiilgau tavęs.

13 skyrius

Sukandusi žandikaulius, net kaukštelėjo, nusisukau ir perbraukiau kortele telefonspynę, o Kenedis įsekė pro duris paskui. Atsisukau jam išrėžti, kad nenoriu kalbėtis, ir pamačiau Luką sulaikant duris prieš joms užsidarant. Jis žengė prie manęs ir nutvilkė mano buvusįjį žvilgsniu, o kai Kenedis pasisuko, tarp jų plykstelėjo įtampa.

– Žaklina, tau nereikia pagalbos? – neatitraukdamas akių nuo mano buvusiojo paklausė Lukas.

– Lukai… – jau norėjau atsakyti, kad Kenedis nekelia man pavojaus, bet šis įsispoksojęs į Luką arogantiškai prunkštelėjo.

– Pala, ar tu tik ne prižiūrėtojas? Kuris sutaisė mūsų barake elektrą? – Kenedis žvilgtelėjo į mane, tada vėl atsisuko į Luką. – Ką pagalvotų administracija išgirdusi, kad šmirinėji prie studenčių bendrabučių?