Таммара Веббер - Lengvai

Lukas laukė prie šaligatvio atsirėmęs į motociklą, sunėręs ant krūtinės rankas. Jau matyti kaubojiški batai ir džinsai, bet šįkart dar buvo užsivilkęs tamsiai rudą odinę striukę, prie jos plaukai atrodė juodi. Jis žiūrėjo į mane vaiskiomis akimis ir jo nė kiek nedomino net šeštadienį pirmyn atgal zujančių studentų šurmulys. Nesislėpdamas ir neskubėdamas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų; nuo jo žvilgsnio ištirpau, užsigeidžiau, kad jis vėl liestų mane, kaip lietė mano kambaryje.

Nurijau gerklėje įstrigusį gumulą ir, nesėkmingai bandydama užgesinti krūtinėje tarsi lava įsitvieskiantį geismą – lėtą, sunkų ir karštą, priminiau sau apie jo apgaulę. Atvėsti šiek tiek padėjo baimė dėl motociklo. Iki šiol nebuvau ant jo sėdėjusi ir negalėčiau pasigirti, kad svajojau. Kai priėjau, Lukas padavė man antrą šalmą.

– Tai štai kokia šukuosenos reglamento priežastis, – pasakiau užuot pasisveikinusi ir dvejodama apžiūrėjau šalmą.

– Jei norėsi, pas mane galėsi juos išsileisti. Maniau, nenorėsi kišti jų po šalmu… arba palikti laisvai, kad važiuojant susitaršytų.

Papurčiau galvą stengdamasi perprasti, ar dirželius reikia visiškai atsegti, ar pakaks atleisti.

– Nesi važiavusi motociklu?

Akies krašteliu pamačiau paskui grupę vaikinų išėjusias Roną su Olivija. Abi merginos sustojo ir įsispoksojo į Luką, tada perbedė mane, o aš apsimečiau jų nepastebinti.

– Eee. Ne…

– Tada leisk padėti.

Palaukęs, kol persimesiu per galvą rankinę ir kryžmai pasikabinsiu ant krūtinės, Lukas paėmė šalmą ir uždėjo man ant galvos, o tada užsegė po smakru dirželius.

Jaučiausi kaip lėlė su galva ant spyruoklės.

Kai abu buvome šalmuoti ir jau sėdėjome ant motociklo, apsivijau jį rankomis ir sunėriau pirštus ties juosmeniu, gėrėdamasi, koks jis kietas.

– Laikykis, – tarė Lukas ir užlenkė atramos kojelę.

Patarimo nereikėjo – užkaukus varikliui įsikibau jo, tarsi nuo to priklausytų mano gyvybė, iš baimės prisispaudžiau jam prie nugaros, palenkiau smakrą ir stipriai užsimerkiau. Tikinau save, kad sėdžiu karuselėje – visiškai saugi, laikoma bėgių, o ne lekiu gatvėmis ant trapios gal dviejų šimtų kilogramų metalo ir gumos konstrukcijos, tikėdamasi, kad mūsų nesutrins į košę koks raudoną šviesą visureigiu peršokęs girtuoklis.

Iki jo namų – buto virš garažo – važiavome ne daugiau kaip dešimt minučių. Rankos nuo mirtinų gniaužtų ir šalto lapkričio vėjo nutirpo. Man stovint ir trinant jas vieną į kitą, Lukas pastatė motociklą ant asfalto tarp garažo ir atvirų laiptų, tada priėjęs po vieną suėmė mano delnus tarp savų ir masažuodamas sušildė.

– Ak, nepriminiau užsimauti pirštines.

Ištraukiau plaštaką ir parodžiau į namą ne toliau kaip už dvidešimties metrų.

– Ar ten gyvena tavo tėvai?

– Ne, – pasisukęs jis ėmė lipti mediniais laiptais, o aš nusekiau jam iš paskos, – nuomojuosi butą.

Lukas atrakino duris į didžiulį kambario butą. Dešiniame jo kampe stovėjo siena be durų, spėjau, kad ji skiria miegamąjį. Kairėje buvo maža, atvira virtuvė, o tarp miegamojo ir virtuvės – tualetas. Nuo sofos mane su katiniška apatija akimis sekiojo didžiulis rainas katinas, paskui jis nušoko žemėn ir nusliūkino prie durų.

– Čia Fransis. – Lukas atidarė duris, ir rainis, tingiai išslinkęs į laiptų aikštelę, sustojo pasivalyti letenos.

Nusijuokiau ir žengiau į kambario vidurį.

– Fransis? Jis labiau primena… Maksą. Arba Princą.

Lukas uždarė ir užrakino duris, viena jo lūpų puse nuslinko šypsenos šešėlis.

– Patikėk, jis ir taip pasipūtęs, kam jam skambus vardas.

Eidamas per kambarį prie manęs, jis nusivilko odinę striukę, o aš nenuleisdama nuo jo akių ėmiau sagstytis savąją.

– Vardai svarbu, – tariau.

Lukas linktelėjo ir pažiūrėjo į mano pirštus.

– Taip.

Pamažu kišau didžiules sagas pro skyles, nuo viršaus žemyn, tarsi po apačia nieko nevilkėčiau. Lukas užkišo nykščius už striukelės atvartų ir braukdamas per megztinio rankoves traukė nuo pečių.

– Minkštas.

– Kašmyro, – vos išlemenau sulaikiusi žadą, ir nors norėjau pratęsti savo mintį apie vardus, norėjau jį iškvosti, kodėl mane suklaidino, nepajėgiau išstumti žodžių iš gerklės.

Striukelė nuslydo man per pirštus. Lukas nusisukęs užmetė ją ant savo striukės.

– Neatskleidžiau antros priežasties, kodėl norėjau tave čia atsivesti.

Sumirksėjau.

– Turėjai ir tokią?

Lukas susiraukė ir paėmė man už rankos.

– Norėjau tau šį tą parodyti, bet nenoriu išgąsdinti, – atsiduso jis. – Šiandien rytą, paskutinis pratimas – savigyna ant žemės…

Jo akys buvo skvarbios, troškau nusigręžti, žiūrėti bet kur, tik ne jam į akis, nes iš gėdos nukaitau, bet nepajėgiau atplėšti nuo jo akių.

– Žinau, netikėjai, kad savigyna padės. Noriu parodyti tau, kad ji gali išgelbėti.

– Ką turi galvoj, parodyti?

Jis stipriau spustelėjo man ranką.

– Noriu tave pamokyti, kaip tiksliai atlikti pratimą. Čia. Niekam nematant.

Per rytinę treniruotę mane trikdė ne tik pati poza, bet ir tai, kad į mane žiūri Lukas, bet jis to nežino.

– Žaklina, pasitikėk manim. Išmoksi. Ar leisi parodyti?

Linktelėjau.

Jis nusivedė mane į kambario vidurį ir priklaupęs paklupdė mane šalia.

– Gulkis ant žemės. Ant pilvo.

Paklusau besidaužančia širdimi.

– Dauguma vyrų neuostę jokių kovos menų, todėl nemokės pasipriešinti šiems veiksmams. O ir tie, kas moka, iš tavęs jų nesitikės. Atmink, ką sakė Ralfas, svarbiausia – pasprukti.

Linktelėjau priglaudusi skruostą prie kilimo, širdis daužėsi į grindis.

– Ar atsimeni judesius?

Užsimerkiau ir papurčiau galvą.

– Nieko baisaus. Mačiau, per treniruotę buvai išsigandusi. Tavo draugė pasielgė gerai, kad tavęs nevertė. Aš irgi nenoriu versti. Tik noriu padėti tau atgauti pasitikėjimą.

Giliai įkvėpiau.

– Gerai.

– Jei atsidursi panašioje padėtyje, turi daryti veiksmus automatiškai, nešvaistydama laiko ar jėgų bandydama jį nusimesti.

Įsitempiau jam netyčia pavartojus žodį, skambantį panašiai kaip Bako vardas6.

– Kas yra?

– Toks jo vardas, Bakas.

Lukas lėtai įtraukė pro nosį, tarsi norėtų susitvardyti.

– Prisiminsiu. – Jis akimirką patylėjo. – Pirmas judesys atrodo beprasmiškas, nes nesuteikia tau sverto. Bet svarbu, kad atimi atsvarą iš jo. Pasirink pusę, į kurią nori ristis, ir ištiesk tą ranką tiesiai į priekį, tarsi stovėtum ir siektum lubų.

Ištiesiau kairę ranką, kaip jis liepė.

– Gerai. Dabar kita ranka pasidarai svertą ir atsispyrusi išmuši užpuoliką iš pusiausvyros. Delnu ant žemės, pakėlusi alkūnę. Atsistumk, riskis ant šono ir nusimesk jį.

Sekiau jo instrukcijas – lengva, kai tavęs niekas neslegia.

– Ar galim pabandyti? Aš prispausiu tavo pečius ir užgulsiu svoriu. Jei negalėsi kentėti, tik pasakyk, ir aš nulipsiu. Gerai?

Stengiausi nepasiduoti panikai.

– Gerai.

Jis priklaupė virš manęs ir švelniai prispaudė pečius prie grindų, jo judesiai taip skyrėsi nuo Bako šiurkštumo, kad vos nepravirkau. Lukas gulėjo ant manęs, girdėjau jį alsuojant šalia ausies.

– Ištiesk ranką.

Paklusau.

– Atsiremk delnu, stipriai atsistumk ir verskis ant šono.

Padariau kaip liepiama, ir Lukas nuvirto nuo manęs.

– Puiku. Pabandykim dar kartą.

Kartojom, kartojom ir kartojom veiksmus, kiekvieną kartą jis laikė mane tvirčiau, buvo vis sunkiau išsivaduoti, bet pavykdavo. Paskui užsimiršusi kilstelėjau klubus norėdama atsikelti.