Таммара Веббер - Lengvai

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Pirmą po vidurnakčio į kambarį kalbėdama mobiliuoju įsiveržė Erina. „Žinai ką? Man rodos, tu negerbi mano nuomonės daugeliu klausimų.“

Laimė, dar nemiegojau, internete žiūrėjau savigynos kursų klipus. Nors Erina nekantravo pulti spardyti pautų, o man reikėjo skubiai išmokti apsiginti, visai nenorėjau iš pat ryto atsikėlusi eiti tvatinti ir talžyti kokio vyruko vatiniu apdaru. Nelabai tikėjau, kad man tai padės apsisaugoti nuo Bako ar į jį panašių. Jei aną vakarą būčiau įstengusi išsivaduoti iš jo gniaužtų, juolab jam įspirti, taip ir būčiau padariusi.

Mano aiškiai persiutusi kambario draugė užtrenkė duris, sviedė rankinę ant lovos ir nusispyrė aukštakulnius.

– Na, aš negaliu būti su vaikinu, kuris nusprendė palaikyti suknistą prievartautoją.

O Dieve. Išjungiau „YouTube“ ir nukėliau kompiuterį nuo kelių.

– Taip, Čazai, aš tikrai taip galvoju. – Ji taip niršiai sagstėsi baltą palaidinukę, jog buvau tikra, kad tuoj nutrauks sagą ar dvi. – Puiku. Galvok, ką nori. Man jau gana. – Ji bedė pirštu į telefoną, suurzgė ant jo ir numetė ant lovos, tada atsisuko į mane ir nusitraukė per galvą marškinėlius. – Ką gi. Atrodo, tarp mūsų viskas baigta.

Sėdėjau išsižiojusi, netardama nė žodžio, o Erina nusisegė nuo klubų savo juodą sijoną ir nuspyrė skalbinių krepšio pusėn. Ji nusimovė apyrankes, išsisegė auskarus ir numetė ant stalo, apkrauto papuošalais, taro kortomis, kramtomosios gumos pakeliais ir knygomis minkštais viršeliais.

– Erina, ar tu ką tik… išsiskyrei su Čazu? Dėl manęs?

Ji užsitempė kitus marškinėlius, akivaizdu, Čazo – jai buvo iki šlaunų. Susiraukusi tuoj pat nusitraukė juos per galvą, susuko į gumulą ir numetė.

– Ne dėl tavęs. Išsiskyriau su Čazu, nes jis – sumautas subingalvis asilas.

– Bet…

– Žaklina. – Ji pakėlė delną, tarsi eismo reguliuotojas, rodantis „stop“. – Nereikia. Išsiskyriau su Čazu, nes jis įrodė, kas jam svarbu. „Draugai prieš panas.“ Šiknon tau. Nebūsiu antroje vietoje po krūvos jo kvailų draugelių, juo labiau nebūsiu antroje vietoje po kažkokio arkliagalvio, kuris yra vaikščiojantis įžeidimas visoms moterims. Be to… juk čia ir nebuvo ilgalaikiai santykiai, ar ne? Kas iš viso universitete jų ieško?

Erina nusisuko ir ėmė raustis viršutiniame mūsų mažytės sienoje įmontuotos drabužių spintos stalčiuje, neva ieškodama marškinėlių, kurie nebūtų Čazo. Nugirdau prislopintą šniurkštelėjimą, supratau, kad ji verkia. Prakeiktas Čazas. Prakeiktas Bakas. Prakeiktas Lukas / Landonas / kad ir kas jis būtų.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Universiteto merginų savigynos kursai buvo rengiami užklasinės veiklos rūmuose, auditorijoje pirmame aukšte. Radus reikiamas duris, išmečiau kavos puoduką į šiukšliadėžę koridoriuje, o Erina nusižiovavo po bemiegės nakties – ji visą naktį neramiai vartėsi šniurkščiodama ir neleido man užmigti. Apie ketvirtą nakties ji įsiropštė mano lovon ir susirangė prie manęs šaukštelių poza, o aš nubraukiau jai nuo veido plaukus. Laimė, ji užmigo kone iš karto, o netrukus ir aš pasekiau jos pavyzdžiu.

– Ei. Ar ten ne?.. – paklausė Erina nejudindama lūpų, tarsi būtų pilvakalbė.

Auditorijos priekyje, šalia dviejų vyresnių vyrų stovėjo Lukas juodomis treninginėmis kelnėmis ir juodais marškinėliais.

– Taip, – sušnypščiau. Sėdome į vietas ir susmeigiau akis į kurso konspektą, ant viršelio buvo pavaizduota gintis pasiruošusi moteris ir ją puolantis vyras. – Erina, nemanau, kad sugebėsiu.

– Dar ir kaip sugebėsi, – tučtuojau nukirto ji, veikiausiai tikėjosi tokios mano reakcijos.

– Labas rytas, ponios, – pasisveikino vyresnis žemas vyrukas, o aš užsičiaupiau. – Aš esu Ralfas Vatas, universiteto miestelio policijos vado pavaduotojas. Šis menkas vaikinas man iš kairės – seržantas Donas, o bjaurybė iš dešinės – Lukas, vienas iš mūsų automobilių aikštelių pareigūnų. – Visi sukikeno, nes Donas su Luku toli gražu nebuvo nei menki, nei juolab bjaurūs. – Džiaugiamės, kad aukosite šeštadienio rytus, norėdamos praplėsti savigynos žinias.

Erinai bakstelėjus man į kelį, vogčiomis dirstelėjau į ją.

– Automobilių aikštelės pareigūnas? Jergau, keliuose darbuose jis dirba? – sumurmėjo puse lūpų.

– Tikrai smalsu, – sukuždėjau atsakydama.

Erina dar nežinojo apie jo konsultacijas.

– Skamba viliojamai… – vėl sukuždėjo ji. – O jei dar turi uniformą. Ar antrankius.

Atsidusau.

Peržvelgusi pusračiu sustatytas sulankstomas kėdutes sumečiau, kad mūsų tik koks tuzinas – studenčių, dėstytojų ir administracijos darbuotojų. Vyriausia buvo žila mano močiutės metų juodaodė. Tariau sau, kad jei ji ryžosi išmokti spardyti prievartautojams subines, gebėsiu ir aš. Net jei salėje yra Lukas. Šis tai spoksojo į mane, tai vengė mano žvilgsnio.

Pirmas pusantros valandos aptarėme svarbiausius savigynos principus. Ralfas mums paaiškino, kad devyniasdešimt procentų savigynos esmės – sumažinti užpuolimo riziką.

– Idealiame pasaulyje galėtume užsiimti savo reikalais nebijodami užpuolimo. Deja, mūsų tikrovė toli gražu ne kokio nors idealo atspindys.

Užkaitusiu veidu prisiminiau, kaip Lukas papeikė mane, kad eidama per tamsią aikštelę už brolijos namo rašiau žinutę, užuot pasidairiusi, kas vyksta aplink. Mėlynu tušinuku apibraukiau ratu „90 %“, kol užtušavau žodžius abiejose pusėse. Bet tada prisiminiau paskutinius Luko tą naktį pasakytus žodžius: „Tu dėl to nekalta.“

Mūsų paprašė sugalvoti ir užrašyti patarimų, kaip reikėtų saugotis: rakinti duris, vaikščioti ar sportuoti su draugais, avėti batus, kurie netrukdytų bėgti. Visiems patiko Erinos pasiūlymas „vengti šiknių“.

– Kad įvyktų užpuolimas, reikia trijų dalykų: užpuoliko, aukos ir progos. Nesuteikite progos ir gerokai sumažinsite užpuolimo galimybę. – Ralfas suplojo rankomis. – O dabar padarykime trumpą pertraukėlę, grįžus bus metas spardyti subines Donui ir Lukui, to jūs, ponios, čia ir susirinkote.

11 skyrius

– Dauguma jūsų tikriausiai manote, kad be ginklo prieš agresyviai nusiteikusį vyrą neturite jokios galimybės atsilaikyti, kad nėra jokios vilties, – kalbėjo Ralfas už čiužinių, ant kurių atsisukę vienas į kitą stovėjo Donas su Luku.

Klausėmės sustojusios prie čiužinių krašto, pasiruošusios sekti jų veiksmus. Lukas vis dar nedavė jokio ženklo, kad mane mato.

– Iš tiesų jūs turite keletą ginklų, o mes parodysime, kaip geriausiai jais pasinaudoti. Didelis, piktas Donas bus užpuolikas, o Lukui dėl puikiųjų plaukų teks būti auka.

Lukui irzliai papūtus lūpas ir nusibraukus nuo veido tamsius plaukus, keletas arčiau prie jo stovinčių merginų sukikeno.

– Jūsų ginklai – jūsų rankos, kojos, keliai ir alkūnės, taip pat galva. Ir kalbu ne vien apie juos, nors tai labai svarbu. Jūsų kakta ir pakaušis, panaudoti prieš jautrias užpuoliko vietas, gali priversti jį matyti žvaigždeles. – Pasitelkęs Doną kaip manekeną, jis parodė svarbiausius jautrius taškus („Taip“, – sušnypštė Erina, kai jis parodė tarpkojį) ir kitas, ne tokias akivaizdžiai jautrias vietas, kaip pėdos ar dilbio viršus.

Lukui su Donu sulėtintai, kad visos aiškiai matytų, kas vyksta, imituojant keletą įprastesnių užpuolimų, Ralfas vardijo gynybos veiksmus. Į juos žiūrėdama, jaučiausi vis silpnesnė, anaiptol ne stipresnė. Raumeningas Luko kūnas buvo ištreniruotas smūgiuoti ir blokuoti, sugerti priešininko kumščius. Mačiau, kaip jis prilupo Baką, nors pati vos sugebėjau šį pastumti tiek, kad spėčiau surikti, nieko daugiau, jokios žalos jam nepadariau.