Таммара Веббер - Lengvai

– Jį išmesite… iš brolijos? Ir tai turėtų būti visa bausmė? – užsimerkusi papurčiau galvą, norėdama išblaivyti mintis.

– Bakas atvažiavo į universitetą ir tikėjosi tapti pirmakursių prezidentu, manė, kad taip įgis daugiau įtakos, vadovaus visai brolijai, ketvirtame kurse gal ir visai tarybai, o štai – dabar liks tuščiomis rankomis, ir nesvarbu, kas jo tėvelis. Aišku, tai didelė bausmė.

Žioptelėjau.

– Kenedi, jis išprievartavo merginą.

Jam pakako gėdos krūptelėti.

– Suprantu, bet…

– Jokių bet! Jokių suknistų bet! – Ėmiau giliai kvėpuoti, kad išlaikyčiau rankas ant kelių, užuot puolusi talžyti jo savim patenkinto veido. – Jis nusipelnė sėsti už grotų, o aš pasistengsiu, kad gautų ko nusipelnęs. – Šmėkštelėjo mintis, kad jeigu Kenedis atsiųstas atkalbėti manęs nuo liudijimo, mūsų pokalbis paveikė priešingai.

Jis sustojo prie seserijos namo ir įjungė laisvą bėgį. Abiem rankom suėmė vairą.

– Žaklina, turi šį tą suprasti. Bakas jau ne vieną savaitę skiedžia, kad buvo tave pakabinęs. Kiti patvirtino jo pasakojimą. Visi apie tai girdėjo. Dabar niekas netiki tavo „jis ir mane bandė išprievartauti“ istorija. Šiek tiek per vėlu.

Man ėmė trūkti oro, gerklėje užstrigo gniužulas, skausmas per rankas nudiegė iki pat pirštų galiukų. Užsimerkiau, kad įveikčiau svaigulį ir sustabdyčiau ašaras, tačiau net po vokais mane pasiekė kruvino įsiūčio spalvos.

– Mano… istoriją?

Jis atrėmė mano žvilgsnį žaliomis savo akimis.

– Juk sakiau, tikiu tavim.

Spoksojau į akis vaikinui, kurį trejus metus pažinojau labai intymiai. Jis tikėjo manim, bet jo tikėjimas kovojo su noru išsaugoti orumą. Negi Kenedis nestos tiesos pusėn?

– Tiki manim, o vis tiek sėdi čia stengdamasis atkalbėti mane įtikinti kitus.

– Žaklina, viskas kur kas sudėtingiau…

– Nė velnio!

Atlapojau dureles ir iššokau lauk. Trinktelėjusi pertraukiau jo prieštaravimų tiradą, apsisukau ir nužirgliojau šaligatviu prie Erinos ir Mindės seserijos namo. Drebėjau iš pykčio, baimės ir naujo jausmo – ryžto.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Susirinkime buvo mažiau nei dvidešimt merginų: Erina, Mindė, seserijos atstovės ir aš.

Kadangi buvo prezidentė, Ketė sėdėjo ilgo, lakuoto stalo gale. Jai iš šonų sėdėjo vyriausios atstovės; tarp jų atpažinau vyresniąją Olivijos seserį. Jiedvi su Olivija buvo tokios panašios, kad galėjai palaikyti dvynėmis: net vaipėsi abi lygiai taip pat – it kokios kalytės.

– Minde, brangioji, niekas tavęs nekaltina, – kalbėjo ji, bet nenuoširdžiai lipšnus tonas prieštaravo jos žodžiams. – Juk vis dėlto ėjai su juo į kambarį. Noriu pasakyti, jis kažko tikėjosi, supranti?

Giliai įkvėpiau ir Erina uždėjo ranką man ant šlaunies – perspėjo dar nesikišti. Iškvėpiau pro nosį ir toliau siutau tylėdama. Buvau pašalinė. Mane lengvai galėjo išprašyti lauk, o tada nė kiek Mindei nebūčiau pagelbėjusi. Jai reikėjo svarios paramos, tik tokia padėtų.

– Juk nebuvai, na, nekalta, a? – paklausė kita mergina.

– Dieve, Teilora, juk tai nesvarbu, – atkirto kita.

Teilora gūžtelėjo pečiais.

– Man būtų svarbu.

Perblyškusi Mindė atrodė tuoj tuoj apsivems ar nualps. Erina pasilenkė arčiau ir sukuždėjo:

– Mieloji, giliai įkvėpk.

Kelios merginos pažėrė daugiau kvailų minčių, kelios įterpė protingų argumentų, kol savo nuomonę išsakė kone visos, išskyrus Ketę, Eriną ir dar du Bako likimą savo rankose laikančius asmenis: Mindę ir mane. Pagaliau Ketė, lengvai kaukštelėjusi plaktuku, nutraukė kalbas. Ji laikėsi puikiai, kaip karalienė su sunkia karūna.

– Džeke, – ji įsmeigė žvilgsnį į mane, – tu teigi, kad Bakas bandė tave išprievartauti per vakarėlį Helovino naktį?

Kelios merginos kažką sumurmėjo, o viena net sukikeno. Sugniaužiau ant kelių kumščius, bet nekreipdama į jas dėmesio nurijau seiles ir linktelėjau.

– Taip.

– Atsiprašau, bet aš nesuprantu, ką ji čia veikia, – įsiterpė pirmakursių atstovė. – Jei jis to nepadarė…

– Jis ketino tai padaryti, – iškošė pro dantis Erina. – Bet buvo sustabdytas.

Kita mergina atmetė per petį plaukus.

– Bet ji tą naktį apie tai nepranešė. Kodėl ne? Ir kodėl prabilo dabar? Noriu pasakyti, iš kur mums žinoti, ar ji tiesiog nenori atsidurti dėmesio centre? Ar atkeršyti Bakui?

Erina šalia manęs suurzgė.

– Bakui sutrukdė vaikinas, jis viską matė ir yra pasiruošęs oficialiai paliudyti, – mano balsas suvirpėjo, o Erina po stalu suėmė ir suspaudė man ranką. – O kodėl prabilau tik dabar? Padariau klaidą. Man nė į galvą nešovė, kad jis dar ką nors puls. – Atsiprašydama žvilgtelėjau į Mindę, tada vėl atsisukau į Ketę. – Maniau, nepasisekė tik man.

– Koks vaikinas? Kuris nors iš brolijos? Nes, mergyt, jie tikrai neliudys prieš Baką, – tarė Teilora, o keletas merginų linktelėjo.

– Ne. Lukas Maksfildas.

– Ai, pažįstu jį, – įsiterpė Olivijos sesuo. – Jis apetitiškas…

– Ar tas ne graikas, buvęs Helovino vakarėlyje be kostiumo? Kaubojiškais batais? Tamsiaplaukis? Žaviomis akimis?– paklausė šalia sėdinti mergina. – Jis tikras karštuolis.

– Taip, jis, – atsakiau.

– Minde, – pertraukė visas Ketė, – kaip suprantu, vakar su tavim kalbėjosi Dinas ir D. Dž.?

Mindė linktelėjo vis dar išplėtusi paraudusias akis.

– Jie nori, kad atsiimčiau kaltinimus. Sakė, kad pasistengs viską sutvarkyti brolijoje.

Kitos merginos tik galvas sukiojo sekdamos seserijos prezidentės ir pirmakursės klausimus ir atsakymus.

– Ir ką dabar ketini daryti?

– Nežinau. Aš visiškai sutrikusi.

Ketė pervėrė ją žvilgsniu.

– Ar Bakas tikrai padarė tai, ką sakai?

Mindei akyse susitelkė ašaros, o kai linktelėjo, nusirito skruostais.

– Tai kokio velnio čia būti sutrikusiai?

Visos priblokštos akimirką nutilo, kol pagaliau Luką tikru karštuoliu pavadinusi mergina šūktelėjo:

– Nori pasakyti, kad Mindė turėtų pateikti kaltinimus?!

– Žinoma, ir nėra čia ko abejoti.

Visos prie stalo aiktelėjo, o aš taip apstulbau, kad neįstengiau nė krustelėti.

– Bet kaip tai atrodys? Labai blogai prieš…

– Žinote, kas atrodo blogai? – pertraukė viceprezidentę Ketė. – Merginos, nepalaikančios viena kitos, kai koks vaikinas elgiasi kaip kiaulė. Man jau bloga nuo šito. Vos prieš valandą pasakiau D. Dž., kur jis gali susikišti šūdiną savo brolijos reputaciją. – Ji pakilo ir palinkusi pasirėmė į stalą. – Leiskite jums papasakoti trumpą ir mielą istorijėlę. Mokykloje buvau vienuoliktokų palaikymo komandos šokėja, susitikinėjau su dvyliktoku, kuriam buvo pasiūlyta stipendija, nes gerai žaidė amerikietiškąjį futbolą. Keletą kartų savo noru su juo permiegojau. Vieną naktį nenorėjau, o jis norėjo. Taigi jis mane prispaudė ir privertė. Keli žmonės, kuriems apie tai papasakojau – įskaitant ir geriausią draugę, paaiškino, kas jam būtų, jei pateikčiau kaltinimus. Jie priminė, kad nebuvau nekalta, kad mes susitikinėjome, kad anksčiau buvome mylėjęsi. Todėl nutylėjau. Nė nepasakiau mamai. Tas vaikinas įtaisė man ant kūno mėlynių. Verkiau ir maldavau jo liautis, bet kur tau. Panelės, tai vadinama išprievartavimu. – Ji ištiesė pečius ir sunėrė ant krūtinės rankas. – Taigi Bakas galės pasimėgauti kalėjimo kamera mąstydamas, kaip susišiko gyvenimą. Tas suskis nuskriaudė dvi prie šio stalo sėdinčias merginas. O jums rūpi, kas prastai pasirodys, jei jos papasakos? Nusispjaut. Dinas, D. Dž. ir Kenedis, ir visi kiti šio universiteto brolijų vaikinai gali užsisakyti karstus. Sesės mes, ar ne?