Таммара Веббер - Lengvai

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Sekmadienį vakarieniaudama šaukštais kimšau riešutų sviestą, žiūrėjau filmą „Tu jam taip nepatinki“ ir kartojau sau, kad akivaizdžiai nesu taisyklės išimtis. Nei Landonas parašė, nei iš Luko sulaukiau žinutės.

Netrukus turėjo grįžti Erina, tad nekantriai laukiau, kada mūsų kambarį nutvieks audringa jos asmenybė. Nepakenčiama tyla kėlė depresiją ir vertė be saiko ryti desertą.

Skimbtelėjo pašto dėžutė, sudvejojau, ar sustabdyti filmą. Ne itin traukė išklausyti dar vieno mamos bandymo nusimesti kaltę, kad apleido mane per svarbią šventę. Ji jau išmėgino logiką („Šiais metais turėjai važiuoti pas Kenedį“), šantažą („Mudu su tėčiu jau dvidešimt metų niekur vieni nevažiavome“) ir šykštų kvietimą prisidėti prie jų („Gal ir galėtume nupirkti tau bilietą. Bet turėtum miegoti ant sofos arba sulankstomoje lovytėje, nes visi kambariai, be abejonės, bus užimti.“). Į pirmus du mėginimus nekreipiau dėmesio, o gavusi įtartiną kvietimą atsakiau: „Ne, ačiū.“

Kas dabar – mėgins mane papirkti? Gal pasiūlys man važiuoti apsipirkti – mamai šis triukas patinka. Praeitą savaitę internete nusižiūrėjau batus, jiems neužteko algos už konsultacijas ir kišenpinigių. Sustabdžiau filmą ir atsidariau paštą.

Aukso puodas. Bet ne mama. Landonas.

Žaklina,

džiaugiuosi, kad gerai parašei testą. Kai turėsi savo darbo juodraštį, mielai prieš atiduodant jį dėstytojui peržiūrėsiu. Prikabinu užduotį rytojaus konsultacijai, ką tik ją paruošiau. Jei kils klausimų, rašyk.

LM

Perskaičiau laišką papūtusi lūpas. Jame nebuvo nė kruopelytės flirto. Pagalvotum, kad rašė dėstytojas. Jis nepaaiškino, kodėl užtruko atsakyti visą savaitgalį, nors įprastai atrašydavo po poros valandų, jei ne greičiau. Dėl nieko manęs nepaerzino, nepaklausė jokių su ekonomika nesusijusių klausimų. Tarsi būčiau įsivaizdavusi visą familiarumą, kuris tarp mūsų tarpo pastarąsias porą savaičių.

Landonai,

ačiū. Juodraštį atsiųsiu iki šeštadienio ryto. Tikiuosi, smagiai praleidai savaitgalį.

ŽV

Žaklina,

iki šeštadienio tiks. Pasistengsiu kuo greičiau peržiūrėti, kad spėtum iki atostogų nunešti daktarui Heleriui. Savaitgalis praėjo gerai. Ypač penktadienis. Kaip tavasis savaitgalis?

LM

Landonai,

jaučiausi šiek tiek vieniša (kambario draugės visą savaitgalį nebuvo mieste, ji ką tik grįžo ir nesitveria kaily man papasakoti apie kelionę), bet užtat gerai padirbėjau. Dar kartą ačiū už pagalbą.

ŽV

9 skyrius

Po paskaitos Luką ir vėl užkalbino kažkokia mergina. Po paraliais! Ar visos kurso merginos staiga užsimanė su juo paplepėti? Bet paskui prie jos prisistatė vaikinas ir apkabino per pečius. Sunerimusi suvokiau, ką reiškė nesąmoninga mano reakcija: pavydą. Dėl vaikino, kurį vos pažįstu, su kuriuo apsikeičiau tik krūva seilių ir vos keliais sakiniais.

Kai ėjau pro pirmą eilę, Lukas šykščiai man šyptelėjo, vos kilstelėjo smakrą ir nusisuko į porelę priešais jį. Man ir palengvėjo, ir persmelkė nusivylimas.

Per pietus paklausiau Erinos patarimo.

– Po paraliais, jis laiko kortas paslėpęs. – Siurbčiodama savo įprastą trintų vaisių kokteilį ji svarstė, kokios galimos Luko santūrumo priežastys: – Atrodo… tarsi jis priešintųsi geismui. Nesuprask manęs klaidingai, vaikinai dažnai atšąla, bet paprastai pirma baigia sandėrį. – Erina nudilgė mane žvilgsniu. – Ar pentadienį tikrai nieko daugiau neįvyko?

Atsidūsėjau ir kumščiu trinktelėjau sau per kaktą.

– O taip, visai pamiršau – visą naktį mudu mylėjomės kaip pašėlę.

Erina nutaisė grimasą, tada išplėtė akis.

– Ei. O ką, jei jis turi merginą?

Susiraukiau. Apie tai nebuvau pagalvojusi.

– Gal ir įmanoma.

Mano mintys grįžo prie nutikimo, apie kurį negalėjau jai papasakoti: ką, jei pirmą naktį mums susitikus pasirodžiau apgailėtina ir kvaila, o jis to nepamiršo? Tos siaubingos minutės iki šiol mane persekiojo, prieš kelias dienas susidūrusi su Baku ėmiau dar labiau būkštauti. Su juo dar teks susidurti. Jis įsirašęs į tą pat broliją kaip Kenedis. Draugauja su Čazu ir Erina, su visais mano buvusiais draugais. Vargu ar bus įmanoma jo išvengti.

– Mergina tikrai sujauktų mūsų planus, – susinervino Erina.

Staiga iš niekur nieko dingtelėjo, ar Landonas Maksfildas turi draugę. Nieko neminėjo, bet kodėl būtų turėjęs atvirauti? Jis neturėjo jokios priežasties kuriame nors iš laiškų prirašyti: „Ei, beje, aš turiu merginą.“ Žinoma, rasčiau būdą jo paklausti. Jis atrodo tiesus, buvau tikra, kad man atsakytų.

– Ža? – mano mintis pertraukė Erinos balsas.

– Mmm? Buvau užsigalvojusi.

Ji kilstelėjo antakį ir susiurbė paskutinius kokteilio lašus.

– Apie ką? Pažįstu tą mąslų žvilgsnį, o kaip oficiali tavo porininkė turiu žinoti, ką planuoji.

Paėmiau sumuštinį, nurinkau nuo jo pomidorus ir sukroviau padėklo kampe. Negalėjau jai papasakoti apie Baką, bet galėjau prisipažinti, kad vis labiau domiuosi Landonu.

– Žinai, kad man priskirtas ekonomikos konsultantas?

Ji sutrikusi linktelėjo, ir staiga internetinis draugas universitete, kuriame tūkstančiai vienišų vaikinų, man ėmė rodytis pats kvailiausias dalykas visoje kvailų dalykų istorijoje.

– Na, kartais man atrodo, kad mes flirtuojame. O kartą jis pasakė, kad Kenedis buvo asilas.

Ji kilstelėjo antakį.

– Jis pažįsta Kenedį?

– Ne… turiu omeny, jis pasakė: „…tavo buvęs yra asilas.“ Nežinau, ar jį iš tiesų pažįsta. Tai buvo tiesiog… pagyrimas man. – Atsikandau sumuštinio su kalakutiena, kiauliena ir avokadų padažu.

– Chmm. – Erina susikėlė alkūnes ant stalo. – Na, vargu ar jis toks karštas kaip Lukas. Bet jam patikėtos konsultacijos, todėl tikriausiai jis protingas – dievai žino, tavo akimis, tai turėtų būtų didelis pranašumas. Ar jis bent gražus?

– Eee, – atsiliepiau tebekramtydama.

Erina prisimerkė.

– O Dieve. Nesi su juo susitikusi?

Užsimerkusi atsidusau.

– Ne visai.

– Ne visai?..

– Gerai, nesu jo mačiusi. Nė nenutuokiu, kaip jis atrodo, aišku? Bet jis protingas ir linksmas. Ir labai mielas, labai man padėjo – jau pasivijau kursą, liko tik tas darbas…

– Žaklina, negali įsimylėti vaikino jo nė nemačiusi! Ką, jei konsultantas visiškas klaika? Gal atrodo kaip… – ji apsidairė po valgyklą ir nusitaikė į vaikiną nutriušusiais marškinėliais ir treningais, kaip tik einantį pro mūsų stalą, – …tas.

Įsižeidusi už Landoną sunėriau rankas ant krūtinės.

– Tas vaikinas atrodo kaip atskalūnas. Landonas per protingas, kad taip atrodytų.

Erina užsidengė akis ir papurtė galvą.

– Gerai. Landonas bus planas B. – Ji pervėrė mane žvilgsniu nutaisiusi savo sąmokslo teorijos išraišką – prisimerkusi ir papūtusi lūpas. – Ką iš tiesų žinai apie tą Landoną?

Nusijuokiau.

– Kur kas daugiau nei apie Luką.

– Tik nenutuoki, kaip jis atrodo ar koks jo skonis, – Erina suraukė antakius.

– Uch! Erina. Tavo protas veikia kaip vienpusio judėjimo kelias.

Ji klastingai nusišypsojo.

– Aš savo protą vertinčiau kitaip – esu susitelkusi į tikslą.

Šįkart „Starbucks“ atsisakėme – tai įėjo į Erinos planą, nors gurkšnojant valgyklos kavą ji ir verkšleno dėl mano labui daromų aukų. Griežtai man paliepusi nė vienam iš dviejų aptartų vaikinų nerašyti nei žinučių, nei laiškų, ji skubiai mane apkabino ir prisidėjo prie savo seserijos (visos merginos dėjosi, kad mes geriausiu atveju tolimos pažįstamos), besirengiančios po pietų pardavinėti kepinius.