Таммара Веббер - Lengvai

– Gerai.

Jis numetė sąsiuvinį ant grindų, paskui pieštuką, bet nė akimirką neatplėšė nuo manęs akių. Palinko virš manęs, ir mūsų kūnai susilietė – klubų šonu prisispaudė prie manųjų, prigludo krūtine, pirštais brūkštelėjo man per riešus, dilbius, o tada suėmė mano veidą. Laikydamas mane jis priglaudė lūpas prie ausies. Kai pabučiavo jautrią vietą, trūkčiodama įkvėpiau.

– Kokia tu graži, – sukuždėjo jis ir lūpomis nukeliavo prie manųjų.

Jo lūpos buvo karštos, liežuvis švelnus, prasižiojau. Jis nėrė man į burną, jo rankos nukeliavo į skirtingas puses – viena prie mano vis dar sukryžiuotų riešų, prispaudė juos prie čiužinio man virš galvos, o kita nuslydo man prie šono, apglėbė mane per liemenį. Paskui jis pabučiavo mane dar stipriau, mėgavosi mano kūno atsaku. Sukosi galva, trūko oro ir vos kvėpčiojau, tarsi kas kelias sekundes išnirčiau į vandens paviršių, o paskui panirčiau dar giliau. Kai jau maniau, kad nebeištversiu įtampos, jis atsileido ir švelniai čiulptelėjo apatinę mano lūpą, perbraukė ją liežuviu, tada dar kartą. Pasirangiau po juo, o jo liežuvis vėl įslydo man tarp lūpų ir ėmėsi nuosekliai tirti – glamonėjo man liežuvį, dantis, gomurį.

Jei kas būtų paklausęs: „Na kaip tai, palyginti su Kenedžio bučiniais?“, būčiau atsakiusi: „Su kieno?“

Lukas suėmė man riešus ir užsikėlė ant kaklo. O aš padariau, apie ką svajojau jau ne kartą, panardinau pirštus jam į plaukus ir suvėliau juos dar labiau. Lukas užsikėlė mane ant kelių, o pats pasislinko prie pagalvių krūvos lovūgalyje, viena batuota koja rėmėsi į grindis, kitą prisitraukė po manim. Jis atlošė mane ranka prilaikydamas galvą ir ėmė bučiniais slinkti kaklu žemyn į mano megztinio iškirptę. Vos alsuodama atmečiau galvą, stengdamasi suregzti kokią nors protingą mintį.

Jo ranka palindo po minkštu mezginiu ir nuslydo palei šonkaulius, užkliuvo už atlasinių mano liemenėlės kaušelių, pirštai nuklydo aukštyn, prie kūno linkių – mano pozos išryškintos iškirptės. Pakėlęs drabužio kraštą man virš krūtų, Lukas lūpomis perbraukė ten, kur ką tik buvo jo pirštai, lyžtelėjo odą virš mano liemenėlės.

Jo pirštams suradus priekinę sagtelę, tvirčiau įsikibau jam į plaukus. Ar ne todėl ir užsisegiau lengvai nutraukiamą liemenėlę? Mano kūnas jo norėjo, bet protas priešinosi – pirmas bučinys, tada glamonės, o tada… kas?

Mintyse išgirdau Erinos žodžius: „Kaip reikia juo pasinaudok!“ ir užsikosėjau – kaip ne laiku užklupo juokas.

Lukas atitraukė galvą ir kilstelėjo antakį.

– Kutena? – nepatikliai paklausė jis.

Norėjau prasmegti skradžiai žemių, tą akimirką neįsivaizdavau baisesnės tragedijos: o kas, jei mano krūtys jautrios kutuliui? – nebent turėtum kvailiausią humoro jausmą pasaulyje. Prikandau lūpą stengdamasi vėl nesusijuokti, o Dieve. Papurčiau galvą.

Jis žvilgtelėjo į prikastą apatinę mano lūpą.

– Tikrai? Nes arba tu jautri… arba mano vilionės tau atrodo… juokingos.

Nepajėgdama susilaikyti nusijuokiau, o Lukas papurtė galvą, laukiau sėdėdama jam ant kelių iki pusės apsinuoginusi. Pakraupusi ištraukiau ranką jam iš plaukų ir užsikimšau savo paiką burną.

Jis nusišypsojo. Aš irgi šyptelėjau neatitraukdama nuo burnos rankos ir nebyliai maldaudama, kad vėl manęs neprajuokintų – nes krūtinėje kunkuliavo vos tramdoma isterija, tik ir telaukianti ištrūkti į laisvę.

– Gal reikėtų tave pakutenti ir leisti išsijuokti?

Atrodė, jis rimtai svarsto tą mintį.

– Prašau, nereikia, – sunerimau.

Kaip ir daugelis žmonių, kutenama atrodau nekaip. Per vienuoliktą mano gimtadienį teta nufilmavo, kaip kvailas vyresnis pusbrolis užkutena mane, kol virstu besirangančia, pasigailėjimo maldaujančia kaliause. Mano veidą išmušė raudonos dėmės, iš burnos kampelio nutįso seilės, o iš burnos sklido žmogaus balso neprimenantis purkštavimas.

– Ne?

– Ne. Prašau, nereikia.

Lukas atsiduso, atitraukė mano ranką nuo burnos ir prispaudė ją sau prie krūtinės, staiga pasilenkė ir vėl mane pabučiavo. Jis labai atsargiai nuleido atgal mano megztinį, tai netrukdė pirštais glostyti man pilvo, suimti į delnus mano krūtų ir mums besibučiuojant nykščiu vis brūkštelėti per spenelį, o man kaskart nuo jo judesių užtraukdavo žadą. Ranka jaučiau jo širdį mušant išvien su manąja.

Išgaravo visi juokai.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Mano lūpos buvo jautrios ir dilgčiojo. Palietus jas užplūdo saldūs prisiminimai, – jo rankos, ką jos darė kartu su burna, – iš proto varantys bučiniai ir vos keli ištarti žodžiai. „Kokia tu graži.“

Paprašiau parodyti piešinius, Lukas juos man padavė. Piešiniai buvo geri. Nuostabūs. Pagyrusi pelniau vos pastebimą jo šypseną.

– Ką su jais darysi? – paklausiau gerokai padvejojusi.

– Tikriausiai perpiešiu anglimi.

– O tada? – patylėjusi paklausiau.

Lukas užsivilko nertinį ir pažiūrėjo į mane.

– Pasikabinsiu miegamajame ant sienos?

Prasižiojau, bet nenutuokiau, ką atsakyti. Ant miegamojo sienos?

Jis žvilgtelėjo į sąsiuvinį, kuriame buvo atverstas antrasis piešinys.

– Kas atsibudęs nenorėtų išvysti tokio vaizdo?

Devyniasdešimt devynių procentų tikimybė, kad jo teiginys buvo tiesa, bet tiek savimi nepasitikėjau, kad atsidėkočiau panašiu atsakymu, todėl nutylėjau. Jis užvertė sąsiuvinį ir padėjo jį ant knygų lentynos prie durų. Suėmęs man už smakro švelniai brūkštelėjo nykščiu per apatinę lūpą.

– O velnias! – Lukas atitraukė ranką ir apžiūrėjo pirštus. – Pamiršau, kaip mano rankos atrodo po piešimo. – Jis pažiūrėjo į mano megztinį. – Liks mažyčių pilkų dėmių… visur.

Ir mano lūpa turėtų būti pilka, ir pilvas, ir krūtinė virš krūtų, teišmykiau:

– Ooo.

Jis suspaudė kumščius, vieną pakišęs po smakru kilstelėjo man galvą, o kitu prisitraukė mane arčiau.

– Nebijok, pirštų prie tavęs nekišiu. – Atsirėmęs į duris jis priglaudė mane ir pabučiavo.

Taip arti mudviem stovint jis negalėjo paslėpti, ko iš manęs trokšta jo kūnas. Prisispaudžiau dar arčiau, o jis bučiuodamas sudejavo ir sunkiai kvėpuodamas atplėšė lūpas.

– Turiu tuoj pat dingti, kitaip išvis neišeisiu.

Buvo tinkamiausias metas pasakyti pasilik, bet neįstengiau. Mintyse šmėstelėjo Kenedis, dar visai neseniai kuždėjęs kažką panašiai. Dar kvailesnės buvo mintys apie Landoną ir galbūt manęs laukiantį jo laišką. Nė vienas tų dalykų dabar man neturėjo rūpėti. Ne tokią akimirką.

Lukas atsitiesė ir atsikrenkštė. Pabučiavęs mane į kaktą ir nosies galiuką atidarė duris.

– Iki, – ištarė ir pradingo.

Įsikibusi durų staktos žiūrėjau, kaip jis nueina, kaip ant sutaršytų plaukų užsitempia kepuraitę. Visos merginos, kurių jis išsilenkė, smalsiai sužiuro į jį. Kelios net atsisukusios nusekė žvilgsniu, kol jis pasiekė laiptinės duris, o tada atsigręžė pažiūrėti, iš kurio kambario išėjo. Uždariau duris ir palikau jas spėlioti.

Sutrukdęs laiškas buvo ne nuo Landono, o nuo mamos – jame buvo surašytas jų slidinėjimo kelionės į Koloradą maršrutas. Slidinėjimo kelionės, į kurią manęs nepakvietė. Slidinėjimo kelionės, suplanuotos vieninteliam semestro savaitgaliui, kurį ketinau praleisti namie ir per kurį man dar bus atostogos.

Kad ir kaip ten būtų, skaitant laišką ant tėvų man buvo sunkoka rimtai supykti dėl dviejų priežasčių. Viena, buvau keistai nusivylusi, kad pašto dėžutėje radau ne Landono vardą, antra, taip skraidžiau ant sparnų nuo Luko bučinių, kad man visai nerūpėjo atostogos po vienuolikos dienų ar ką per jas veiksiu.