Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Manau todėl, kad ji nori apsaugoti savo mamą nuo dar daugiau kančių, – pasakiau aš.

Džekas gūžtelėjo pečiais.

– Norėčiau, kad būtum teisi, Emile, – pasakė jis, – bet labai tuo abejoju. Mačiau, kaip ji kalbėjo apie Esteros gyvenimą ir apie jos mirtį. Jos emocijos buvo tikros.

Pakilo vėjas, ir Džekas apsivijo mane rankomis, kad sušildytų.

– Labai gaila, kad jų istorija šitaip baigėsi, – pasakė jis, stipriai suspaudęs mane glėbyje. – Bet mes galime parašyti savo istoriją. Ir ji neturi būti tragiška.

Jis švelniai pabučiavo man kaktą, o kelto sirena sukaukė dar kartą.

– Dievaži, aš vos nepabėgau iš čia, vos nepabėgau nuo tavęs, – ištariau aš.

Jis spustelėjo man ranką.

– Labai džiaugiuosi, kad nepabėgai.

Įlipome į keltą susikibę už rankų ir įsitaisėme kajutėje su vaizdu į Siatlą. Kuo labiau artėjome prie miesto krantų, tuo smarkiau jutau Džeko susirūpinimą seneliu. Kokios būklės bus Eliotas, kai atvyksime? Ar mano buvimas šalia jo dar labiau nenuliūdins, ypač po to, kai perskaitė dienoraštį, kurį jam nusiunčiau?

Atvykome į ligoninę ir nuskubėjome į registratūrą ket­virtame aukšte. Ten pasiteiravome apie Eliotą.

– Deja, jam pablogėjo, – beveik pašnibždomis ištarė slaugytoja. – Jis blaškosi, popiet jam prasidėjo haliucinacijos. Darome viską, ką galime, kad sumažintume jo kančias, tačiau gydytojai įspėjo, kad laiko liko visai mažai. Geriau atsisveikinkite su juo, kol dar galite.

Džeko veidas tapo baltas kaip popierius, kai prisiartinome prie jo senelio palatos.

– Vienas to neištversiu, – pasakė jis.

Uždėjau ranką jam ant peties.

– Tu ne vienas, – pasakiau.

Kartu įėjome į palatą ir pamatėme Eliotą, prijungtą prie galybės prietaisų. Jo oda buvo išbalusi, kvėpavimas – vos girdimas.

– Čia aš, seneli, – tarė Džekas, klaupdamasis prie Elioto lovos. – Čia aš, Džekas.

Eliotas lėtai pramerkė akis.

– Ji atėjo, – tyliai, beveik pašnibždomis, pasakė jis. – Ji buvo čia. Aš ją mačiau.

– Ką matei, seneli?

Jis užsimerkė, ir jo akys suspurdėjo, tarsi sapnuotų.

– Tos mėlynos akys, – pasakė jis. – Tokios pat mėlynos kaip seniau.

– Seneli, – tarė Džekas, o jo akyse spindėjo viltis, – kas tave aplankė?

– Ji man pasakė, kad išteka, – pasakė Eliotas, trumpam pravėręs akis, bet buvo aišku, kad jo protas klajoja prisiminimuose, ir aš pastebėjau nusivylimą Džeko veide. – Ji pasakė, kad išteka už to pusgalvio Bobio. Kam jai už jo tekėti? Ji jo nemyli. Ji niekada jo nemylėjo. Ji myli mane. Mums lemta būti kartu.

Staiga jis atsisėdo ir ėmė plėšti sau nuo rankos lašelinę.

– Turiu ją atkalbėti. Mes pabėgsime kartu. Taip ir padarysime.

Džekas atrodė susirūpinęs.

– Jam prasidėjo haliucinacijos, – tarė. – Slaugytoja perspėjo. Tai dėl vaistų.

Eliotas ėmė beviltiškai blaškytis, vienu rankos mostu numušė širdies ritmo monitorių ant žemės. Džekas šoko jo raminti.

– Ramiau, seneli, tau reikia atsigulti, – pasakė ir atsisuko į mane. – Emile, pakviesk slaugytoją.

Paspaudžiau raudoną mygtuką šalia Elioto lovos, ir po kelių minučių į palatą atskubėjo dvi slaugytojos. Viena padėjo mums paguldyti Eliotą, o kita kažko sušvirkštė jam į kairę ranką.

– Tai padės jums nusiraminti, pone Hartli, – pasakė ji.

Kai Eliotas užmigo, pasisukau į Džeką:

– Einu atsinešiu ko nors gerti. Gal ir tu norėtum?

– Kavos, – sušnibždėjo jis, neatitraukdamas akių nuo Elioto.

Linktelėjau.

Nuėjusi į kavinę apsidžiaugiau, kad ji dar dirba. Įpyliau mums du puodelius juodos kavos, paėmiau paketėlį cukraus ir du indelius grietinėlės. Kokią kavą geria Džekas? Prisiminiau Anabelės tyrimą, bet greitai nustūmiau tą mintį šalin. Išsitraukiau iš piniginės 2 dolerius ir 25 centus, sumokėjau už kavą.

Kildama liftu, vėl susimąsčiau apie Eliotą ir kaip smarkiai jis tikėjo matęs Esterą. Man širdis plyšo pagalvojus, kaip karštai jis ją mylėjo ir tebemyli, net būdamas prie mirties. Man beveik priėjus Elioto palatą, išgirdau besiartinančią slaugytoją.

– Atsiprašau, ponia, – tarė ji.

Rankose ji laikė popieriaus lapelį.

– Ar kartais neradote pono Hartlio palatoje moteriškos skarelės?

Papurčiau galvą.

– Ne, deja, nieko neradome.

Slaugytoja gūžtelėjo pečiais.

– Aišku, – tarė ji. – Prieš porą valandų mums paskambino moteris ir pasakė, kad... – ji pažvelgė į popieriaus lapelį, – kad jos mama pono Hartlio palatoje šiandien paliko mėlyną šilkinę skarelę.

Mano akys išsiplėtė.

– Ar ji prisistatė? Gal paliko savo telefono numerį?

Slaugytoja pažvelgė į mane.

– Jūs ją pažįstate?

– Galbūt, – atsakiau aš.

Slaugytoja dar kartą žvilgtelėjo į popierėlį.

– Keista, – tarė ji ir papurtė galvą, – tačiau slaugytoja, kuri dirbo prieš mane ir priėmė jos žinutę, nepaklausė jos vardo.

Atsidusau.

– Na, jei rasite skarelę, atneškite į registratūrą, – pasakė ji. – Gal ta moteris paskambins dar kartą. Atleiskite, kad sutrukdžiau.

– Kaip jis laikosi? – grįžusi į palatą pusbalsiu paklausiau Džeko.

Padaviau jam kavą ir ištiesiau ranką su cukrumi bei grietinėle.

– Jis miega, – atsakė jis ir paėmė tik grietinėlę.

Aš padariau lygiai tą patį.

Pabučiavau jam į skruostą.

– Už ką čia? – paklausė jis.

– Tiesiog, – sušnibždėjau.

Priėjau prie Elioto lovos ir patraukiau antklodę aukštyn, kad užkločiau jam pečius. Tai darydama kažką pastebėjau. Po antklode jis turėjo... skarelę. Mėlyną skarelę. Jis laikė ją tvirtai prispaudęs prie krūtinės.

Sumirksėjau, ir mano skruostu nuriedėjo ašara, nes tą akimirką aš supratau .

– Tu verki? – sušnibždėjo Džekas.

– Verkiu, – šypsodamasi atsakiau.

Ašaros dabar laisvai riedėjo mano skruostais. Pagaliau aš verkiu . Tiek daug norėjau jam pasakyti, tiek daug papasakoti, bet tai palauks. Dabar galvojau tik apie tai, kad mano veidu pagaliau rieda ašaros. Jos rieda nevaldomai – net nesitikėjau, kad galiu šitaip verkti. Su kiekviena ištekėjusia ašara jaučiausi lengvesnė, laimingesnė ir tikresnė.

Džekas mane apkabino.

– Ačiū, kad esi čia su manimi, – tarė.

Buvau jį apkabinusi, kai į palatą atėjo slaugytoja ir man sušnabždėjo:

– Ponia, sužinojau vardą moters, kuri skambino dėl skarelės. Pasirodo, ji pasirašė registratūroje.

Eliotas subruzdėjo lovoje, todėl Džekas nuėjo prie jo, o aš išsekiau paskui slaugytoją į koridorių.

– Lana, – tarė ji, rodydama man įrašą registratūros žurnale, – jos vardas Lana.

– Lana, – ištariau aš, o ašaros vėl pasipylė mano skruostais, – žinoma.

Mano kūną nukrėtė lengvas šiurpas. Niekada nesužinosiu, apie ką jie kalbėjosi, susitikę po šešių dešimtmečių, praleistų atskirai. Ar jie apsikabino? Ar jie apraudojo tuos metus, kuriuos prarado? Tikriausiai tai nėra taip jau svarbu. Jis juk pamatė savo dukrą. Ir dar kartą išvydo savo Esterą .

– Ar viskas gerai, mieloji? – paklausė slaugytoja ir uždėjo ranką man ant peties.

– Taip, – šypsodamasi atsakiau, – taip.

Atsisėdau į metalinę sulankstomą kėdę prie Elioto palatos. Virš galvos man zirzė fluorescencinės lempos, ore tvyrojo atšalusios kavos ir dezinfekcinių skysčių kvapai. Atsisegiau krepšį ir išsitraukiau nešiojamąjį kompiuterį. Mano protas buvo kaip niekad aiškus ir sutelktas. Stebėjau žymeklį, mirksintį baltame puslapyje kompiuterio ekrane, bet šįkart viskas buvo kitaip. Dabar jau žinojau, kaip pabaigti Esteros istoriją. Žinojau, kaip ji prasidėjo ir kaip baigėsi. Žinojau kiekvieną smulkmeną.