Сара Джио - Kovo žibuoklės

Nes ji liko gyva.

Iššokau iš automobilio ir nubėgau prie skardžio pamatyti jos sudužusio automobilio. Tada išgirdau kažką krūmuose man iš kairės. Ten buvo tavo senelė, vos su keliomis mėlynėmis ir nubrozdinimais. Jai kažkaip pavyko išsiristi iš automobilio, prieš šiam nugarmant nuo skardžio. Jos planas išdegė. Gali įsivaizduoti mano džiaugsmą ir palengvėjimą, kai pamačiau ją sveiką ir gyvą.

Paprašė manęs nuvežti ją į keltą. Ketino pradėti savo gyvenimą „nuo nulio“, kaip pati sakė. Ji padavė man savo dienoraštį raudono aksomo viršeliais ir paaiškino, kad jis labai svarbus. Ji privertė mane pažadėti, kad saugosiu jį iki tinkamo meto, tad aš parsinešiau jį namo ir laikiau visus šiuos metus.

Maldavau tavo senelės, kad pasiliktų, bet ji jau buvo apsisprendusi. Visi, kas pažinojo tavo senelę, žino, kad jos perkalbėti neįmanoma.

Praėjo daug mėnesių, kol sulaukiau iš jos žinių. Prisipažinsiu, kamavo bloga nuojauta. Tačiau mane vis pasiekdavo nauji laiškai: iš pradžių iš Floridos, paskui iš tokių egzotiškų šalių kaip Ispanija, Brazilija, Taitis. Ji rašė, kad pasikeitė vardą, nusidažė plaukus ir – tai mane nustebino labiausiai – pagimdė dukterį Laną.

Pakėliau akis nuo laiško. Mano širdis plakė pasiutusiu greičiu. Lana . Iškart prisiminiau jos vardą. Žinoma, ji ir buvo ta moteris, kurią minėjo Džekas. Jo užsakovė. Dabar suprantu jos susidomėjimą Džeku ir jo kūryba. Tikriausiai ji bendrauja su Džeku dėl to, kad nori surasti Eliotą . Sudėjau paskutines dėlionės dalis į joms skirtas vietas.

Žinoma, ji klausdavo apie savo dukterį, tavo mamą, o kadangi aš palaikiau ryšį su tavo seneliu, bent jau kol jis su žmona Džeine paliko salą, tai perduodavau visas naujienas. Žinau, kad jai tai buvo be galo svarbu.

Iš pradžių ji nenorėjo, kad kas nors sužinotų, jog ji gyva, bet, bėgant metams, ne kartą prašė manęs perduoti By, Eliotui ir Evelinai jos linkėjimus ir pasakyti, kad ji myli juos ir dažnai apie juos galvoja. Man gėda prisipažinti, tačiau aš taip ir neperdaviau tų žinučių. Nesugebėjau. Nemaniau, kad jie galės susitaikyti su tiesa apie Esterą, be to, baiminausi, ką pagalvos apie mane, kad laikiau tokį dalyką paslaptyje. Mintyse jie jau buvo ją palaidoję. Tiesos dėlei turėčiau pasakyti, kad Esteros laiškai man buvo vienintelis ryšys su ja, ir aš nenorėjau juo dalytis. Nenorėjau dalytis ja. Nei su By, nei su Evelina, nei tuo labiau su Eliotu.

Prieš keletą metų laiškai baigėsi, ir aš jų labai ilgiuosi. Norėčiau žinoti, kur ji, ar dar gyva, ar jai viskas gerai. Paskutiniuose laiškuose ji nenurodydavo atgalinio adreso, tad negalėjau jai atrašyti. Man labai gaila, mieloji, bet manau, kad jos nebėra.

Dabar jos laiškus perduodu tau. Tikiuosi, jie tau patiks kaip ir man. Tikiuosi, pažinsi ir pamilsi Esterą taip, kaip aš ją mylėjau. Jie pilni gyvybės, vilties ir tikėjimo, tačiau tarp eilučių gali įskaityti ir apgailestavimą, ir liūdesį. Pamatysi – ji ypatinga moteris, kaip ir tu.

Nuoširdžiai

Henris

Atsilošiau kėdėje ir atsidusau, laikydama laišką, prispaustą prie krūtinės. Vadinasi, tą vakarą ji nežuvo. Ji imitavo savo mirtį, o Henris jai padėjo. Norėjau kuo greičiau papasakoti viską Eliotui, bet tada susimąsčiau, ar jam nebus per sunku sužinoti, kad visus tuos metus ji rašė Henriui. Ar jis supras? Ar sugebės jai atleisti?

Dar kartą pažvelgiau į voką ir pamačiau, kad kažkas įsprausta tarp dviejų storo kartono lapų. Tai buvo nuotrauka – ta pati, kuri stovėjo ant Henrio židinio atbrailos. Ant jos buvo priklijuotas lapelis su užrašu:

Pamaniau, kad norėsi turėti šitą senelės nuotrauką. Tokią aš ją ir prisimenu.

Padėjau nuotrauką ant stalo ir pasiėmiau šūsnį senelės laiškų. Nekantravau perskaityti kiekvieną žodį.

Kovo 25 diena

– Jūsų ilgokai nebuvo, – praėjusią savaitę pasakė Bonė, mano psichoterapeutė.

Ji primygtinai prašė, kad vadinčiau ją Bone, o ne gydytoja Arčer, ir aš nenoriai paklusau.

– Ilgokai, – pakartojau aš ir suleidau nagus į tamsiai mėlyno fotelio ranktūrį.

Kaip visuomet, lankydamasi pas Bonę, jaučiausi kalta.

– Atsiprašau, kad nutraukiau mūsų susitikimus. Išvykau staiga.

Tada viską jai papasakojau: apie Beinbridžo salą, By, Eveliną, dienoraštį, Gregą, Džeką, Henrį, kaip susitikau su Eliotu ir apie Džoelį. Ir kaip praėjusias kelias dienas apie tai mąsčiau.

– Tikiuosi, suprantate, – pasakė ji, man baigus pasakoti, – kad aš jums nebereikalinga.

– Ką turite omenyje?

– Jūs radote atsakymus į savo klausimus, – atsakė ji.

– Tikrai?

– Taip.

– Bet aš vis dar negaliu rašyti, – pasakiau. – Aš dar nepasveikau.

– Pasveikote, – pasakė ji. – Eikite namo ir pamatysite.

Ji buvo teisi. Grįžusi namo išsitraukiau nešiojamąjį kompiuterį ir pradėjau rašyti. Rašiau per pietus, rašiau per triukšmingą darbo dienos pabaigą, per vakarienę, iki vėlyvos nakties. Nesustojau, kol neperrašiau kiek­vieno žodžio Esteros dienoraštyje.

Prieš išjungdama kompiuterį, įsistebeilijau į pas­kutinį sakinį. Tai buvo dienoraščio, bet ne istorijos pabaiga. Giliai širdyje tai žinojau. Giliai įkvėpiau ir perkėliau savo žymeklį į naują puslapį kompiuterio ekrane. Dar nežinau, kaip baigsis Esteros istorija, bet kai žinosiu, būtinai užrašysiu. Dėl Esteros. Dėl Elioto. Dėl By, Evelinos, Henrio, senelio, senelės, mamos ir savęs.

Kovo 30 diena

Sugrįžusi į Niujorką, stengiausi negalvoti apie Džeką, bet, kur tik pasisukdavau, visur jį matydavau. Negalėjau nusikratyti jausmo, kad jis yra šalia. Įdomu, ar tą ir turėjo omenyje mano senelė ir Eliotas, kai kalbėjo apie viską ištveriančią meilę?

Vis dėlto Esteros istorija baigėsi ne taip, kaip ji planavo. Gal tai buvo pamoka man – susitaikyti su tuo, kad mūsų meilė žlugo, ir gyventi toliau, visą gyvenimą laikant šį jausmą giliai paslėptą širdyje.

Apie pietus paskambinau Anabelei, kad išviliočiau ją iš biuro drauge papietauti.

– Mes net deramai neatšventėme tavo sužadėtuvių, – pasakiau jai.

Susitarėme susitikti pirmą valandą restorane netoli namų. Padavėja pasodino mane prie staliuko, ir aš laukiau, kol pasirodys Anabelė. Ji atėjo dešimt minučių pavėlavusi.

– Atleisk, – pasakė, – paskambino Evano mama. Ji mėgsta paplepėti.

Nusišypsojau.

– Gera tave matyti, Ane.

Ir ji šyptelėjo.

– Ar kelionė buvo naudinga? Žinau, kad ten daug visko įvyko, bet ar džiaugiesi, kad važiavai?

– Taip, – linktelėjau.

– Tai ką darysi toliau?

– Puikiai žinau, ką turiu padaryti, – pasakiau.

– Ką?

– Turiu pabaigti knygą.

– Tikrai?

– Pabaigsiu Esteros pasakojimą už ją. Parašysiu pas­kutinį skyrių.

Anabelė patenkinta šypsojosi.

– Šita istorija taip ilgai išbuvo paslaptyje, – pasakiau. – Jaučiuosi atsakinga už jos pabaigą.

Ji pasilenkė virš stalo ir paėmė mane už rankos.

– O pabaigdama jos istoriją, tu susitvarkysi su savąja.

Linktelėjau.

– Už tai tau ir dėkinga.

– Eik jau, – tarė. – Aš tik įsodinau tave į lėktuvą. Visa kita padarei pati.

– Ane, man buvo iškilusi grėsmė tapti sena poniute, auginančia kates. Įsivaizduoji mane, sėdinčią bute su devyniolika kačių?

– Puikiai įsivaizduoju, – sukikeno ji. – Kam nors juk reikėjo išgelbėti tave nuo keturkojų.