Сара Джио - Kovo žibuoklės

Kai užėjau į barą, kuriame turėjome susitikti, pasijutau gražesnė nei bet kada anksčiau. Gal toks buvo salos poveikis, o gal mane veikė žinojimas, kad Džoelis nori mane susigrąžinti. Bet kokiu atveju, nuo mūsų paskutinio susitikimo daug kas pasikeitė, ir man buvo įdomu, ar jis tai pastebės.

Nužvelgiau jį iš tolo, stovintį prie baro ta pačia poza, kaip ir tada, kai susipažinome: šiek tiek gunktelėjęs, pasirėmęs ant vienos alkūnės, besišypsantis „Džoelio šypsena“ – toks pat gražus kaip seniau, toks pat pavojingas. Kai mūsų akys susitiko, aš giliai įkvėpiau ir nuėjau link jo. Šitas vyras dar gali būti mano, pagalvojau, ir ši mintis mane išgąsdino.

– Sveika, – pasakė jis ir, apkabinęs mane per juosmenį, pabučiavo.

Aš nesipriešinau. Viskas vyko iš įpročio, tarsi būtų įrašyta mūsų kūnų atmintyje.

– Atrodai pritrenkiamai, – tarė jis ir parodė į tolimiausią staliuką baro kampe.

Tačiau ši vieta nebuvo tipiškas baras. Tai buvo vienas iš tų prašmatnių Niujorko naktinių klubų, į kuriuos mane visada vesdavosi Džoelis, nors aš tenorėdavau užsisakyti maisto į namus, žiūrėti pokalbių laidas ir drauge praleisti tingų vakarą lovoje.

– Ar tu alkana? – atsargiai paklausė jis, tarsi bijodamas pasakyti ką nors netinkamo ir nubaidyti mane.

– Ne, – atsakiau ir nustebau, kad mano balsas toks ryžtingas, – bet išgersiu tą kokteilį, kurį tau pažadėjau.

Jis nusišypsojo ir pateikė mano užsakymą padavėjai (puikiai jį prisiminė): kokteilis „Dirty Martini“ su dvigubai daugiau alyvuogių. Atsisėdome, ir aš apsidairiau aplinkui. Čia buvo pilna moterų, gražių moterų tobulais kūnais, bet pirmą kartą po labai ilgo laiko Džoelio akys matė tik mane .

Sulaukusi savo gėrimo, iš lėto jį siurbčiojau. Jei jau apsisprendžiau, kad tai bus mūsų paskutinis gėrimas kartu, tai nieko tokio, jei jis užsitęs.

– Na, tai kaip laikosi Stefani ? – paklausiau.

Jis nudelbė akis į savo rankas, tada vėl pažvelgė į mane.

– Tarp mūsų viskas baigta, Emile. – Jis stengėsi, kad nė vienas žodis manęs nesužeistų. – Buvau kvailys, galvodamas, kad tai meilė. Nes tai nebuvo meilė. Aš jos nemylėjau, niekada negalėčiau jos mylėti. Mano protas buvo aptemęs. Dabar tai suprantu. Padariau siaubingą klaidą.

Nežinojau, ką sakyti, tad iš pradžių nieko nesakiau, tačiau kiekvieną sekundę mano pyktis tik augo. Trenkiau rankomis į stalą.

– Džoeli, ką norėtum, kad pasakyčiau? Pasirenki ją vietoj manęs ir tikiesi, kad gali lengvu žingsneliu imti ir sugrįžti į mano gyvenimą? Kad gali pasakyti: „Oi, apsirikau. Šiek tiek pasilaksčiau, o dabar aš vėl čia“? Viskas ne taip paprasta.

Jis atrodė labai prislėgtas.

– Niekada gyvenime neatleisiu sau už tai, ką padariau. – Tada atsikrenkštė ir kalbėjo toliau: – Stefani jau praeityje. Aš noriu tavęs . Man reikia tavęs . Dar niekada gyvenime nebuvau toks tikras.

Mačiau, jog jis kalba ne kaip vyrukas, staiga apsigalvojęs dėl savo užgaidos, o kaip vyras, kuris suprato praradęs vienintelį brangų dalyką savo gyvenime. Tik dėl šios priežasties klausiausi jo toliau.

– Negi nesupranti? – tęsė jis. – Tai galėtų būti mūsų antras bandymas, antras mūsų pjesės veiksmas. Mes galime tapti dar stipresni, dar karščiau pamilti vienas kitą, jei tik atleistum man.

– Ei, – tariau aš, pastebėjusi ašaras jo akyse, – viskas gerai.

Pakreipiau galvą ir nusišypsojau.

– Aš tau atleidau, dar prieš ateidama čia.

Jo akys nušvito.

– Tikrai?

– Taip, – atsakiau.

Jis paėmė mane už rankos, ir aš nesipriešinau.

– Ką pasakysi, Em? – paklausė ir įsmeigė į mane savo dideles, nuoširdžias akis. – Ar leisi man grįžti namo?

Prisiminiau Esterą su Eliotu ant šaligatvio priešais „Landon Park“ viešbutį prieš daugelį metų ir kaip ji ant jo supyko. Ar turiu išmokti šią pamoką? Ar turiu suteikti jam dar vieną progą? Iš to, kaip jis į mane žiūrėjo, aš supratau, kad mums pavyktų: mes galėtume atlaikyti šitą audrą, galėtume pabandyti dar kartą, galėtume likti kartu. Nemažai žmonių patiria neištikimybę ir lieka kartu, mes būtume ne vieninteliai, tai išgyvenę. Tačiau tą akimirką supratau tai, kas leido man visiškai susitaikyti su mūsų santykių baigtimi. Supratau, kad nenoriu . Per kelias savaites Beinbridžo saloje man kažkaip pavyko pasveikti, nors ten būdama to nesupratau. Užtat dabar suprantu.

– Džoeli, aš tau atleidau, – švelniai pasakiau, – bet mūsų santuoka baigta.

Jis atrodė sutrikęs.

– Bet...

– Aš išmokau gyventi be tavęs, – pasakiau. – Neturėjau kitos išeities.

Pažvelgiau į savo martinio taurę – ji buvo tuščia. Pažadėjau jam vieną gėrimą, ir viskas.

– Man reikia eiti, – švelniai pasakiau, – atleisk.

– Dar ne, – tarė jis, – dar vieną gėrimą.

Jis iškėlė ranką pakviesti padavėjos.

– Ne, – pasakiau aš, – man laikas atsisveikinti.

Džoelis numetė ant stalelio penkiasdešimties dolerių kupiūrą ir nusekė paskui mane.

Kai jau stovėjome lauke priešais restoraną, jis tarė:

– Aš perskaičiau tą knygą.

Atsisukau į jį.

– Kokią knygą?

– Malonės metai , – atsakė. – Aš pagaliau ją perskaičiau. Gaila, kad anksčiau to nepadariau. Jei būčiau ją perskaitęs, būčiau žinojęs, kodėl ji tau taip patinka. Būčiau žinojęs... kaip išgelbėti mūsų santykius.

Žvelgiau į jo dailų veidą, apšviestą gatvės žibintų šviesos, ir mano širdis suspurdėjo. Jo smakras su duobute, truputį apžėlęs, – Džoeliui tai ypač tiko, – didelės it elnio akys ir raustelėję skruostai. Tobula kovo naktis Niujorke. Aplinkui nieko nebuvo, dviese stovėjome ant šaligatvio po guobomis.

– Mes tapome panašūs į Džeinę ir Stiveną, knygos veikėjus, – pasakė jis, išmintingai pasinaudodamas mano tylėjimu. – Buvau pradėjęs galvoti, kad nebemyli manęs. Maniau, kad pasikeitei. Todėl aš...

Todėl susiradai Stefani . Vėl Stefani . Šio kliuvinio panaikinti negalėjau. Tačiau ne Stefani nulėmė paskutinį mūsų istorijos skyrių. Dabar tai supratau.

– Turėjau anksčiau tai suprasti, – tęsė jis. – Turėjau...

Ištiesiau ranką ir švelniai suėmiau jį už peties.

– Džoeli, – švelniai pasakiau, – nereikia. Nekaltink savęs.

Jis dar labiau surimtėjo.

– Mes galėjome turėti viską: vaikų, namą užmiestyje, auksines vestuves. Galėjome išgelbėti savo santuoką, kaip tai padarė Džeinė su Stivenu. Mes vis dar galime.

Papurčiau galvą. Mes su Džoeliu buvome kitokie nei Džeinė su Stivenu. Tiesa, jų santuoką ištiko krizė, bet jie susivienijo ir įveikė visus sunkumus. Jie taip gražiai, taip pasiaukojamai sujungė savo širdis – tapo draugais, kurie gerbė vienas kitą ir žavėjosi vienas kitu. Ne, aš ir Džoelis nebuvome Džeinė ir Stivenas. Mes buvome Džeinė ir Andrius , o jų meilę įveikė laiko išbandymai.

– Taip, Džeinei ir Stivenui tai pavyko, – tyliai pasakiau, – bet mums... Mums nelemta, Džoeli. Negi nematai? Mūsų istorija baigiasi kitaip.

Jo didelės, liūdnos akys tyrinėjo mano veidą.

– Ką man pasakyti, ką padaryti, kad apsigalvotum?

– Atleisk, bet nieko čia nepadarysi. – Papurčiau galvą.

Tada jis sugriebė mane už juosmens ir prisitraukė artyn. Jaučiau jo kūno šilumą, kai jis mane bučiavo. Užmerkiau akis, kad parodyčiau šiai akimirkai deramą pagarbą. Užsimerkusi išvydau Džeinę su Stivenu ir Esterą su Eliotu. Jie visi buvo kartu su manimi. Tačiau galiausiai išvydau Džeko veidą, ir manyje kažkas suvirpėjo.