Сара Джио: Kovo žibuoklės

Sarah Jio

Kovo žibuoklės

Baltos lankos

Vilnius, 2013

Versta iš:

Sarah Jio, The Violets of March,

Plume, a member of Penguin Group

(USA) Inc., 2011

Redagavo

Irena Daugirdaitė-Rekašienė

Dailininkas

Zigmantas Butautis

Maketavo

Audris Šimakauskas

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Sarah Jio, 2011

All rights reserved

© Irma Šlekytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2013

© Baltų lankų leidyba, 2013

ISBN 9789955237051

Platina PRODIGITA

info@prodigita.com

I skyrius

– Tai tikriausiai viskas, – tarė Džoelis, stovėdamas mūsų namų tarpduryje.

Jo akys bėgiojo po dviaukštį butą, įrengtą sename name, – atrodė, kad nori įsiminti kiekvieną smulkmeną. Butą pirkome ir remontavome prieš penkerius metus, kai dar buvome laimingi. Jis buvo puikus: grakšti prieangio arka, senas židinio aptaisas, aptiktas sendaikčių parduotuvėje Konektikute ir partemptas namo kaip tikras lobis, sodrios valgomojo sienos. Ilgai vargome, kol nutarėme, kokia spalva jas dažyti, galiausiai nutarėme, kad labiausiai tiks Maroko raudonoji : ji ir ilgesinga, ir nerami, šiek tiek panaši į mūsų santuoką. Pabaigus dažyti, spalva jam pasirodė pernelyg oranžinė. Man buvo pats tas.

Mūsų akys akimirkai susitiko, bet aš greitai nukreipiau žvilgsnį į rankose laikomą lipniosios juostos ritinėlį. Mechaniškai jos atsiplėšiau ir paskubomis užklijavau paskutinę dėžę su Džoelio daiktais – jų pasiimti jis ir atvažiavo tą rytą.

– Palauk, – pasakiau.

Netikėtai prisiminiau, kad ką tik užklijuotoje dėžėje mačiau mėlyną knygą kietais odiniais viršeliais. Žvilgtelėjau į jį neslėpdama, kad kaltinu:

– Tu pasiėmei mano knygą Malonės metai ?

Šį romaną skaičiau per mūsų medaus mėnesį Taityje prieš šešerius metus, tačiau apiplyšę jo lapai saugojo ne mūsų kelionės prisiminimus. Galvojau ir niekaip nesupratau, kaip 1931 metais Pulicerio premiją gavusi Margaretos Ajer Barns knyga atsidūrė veltui dalijamų knygų krūvoje viešbučio vestibiulyje. Išėmusi ją iš dėžės ir atvertusi taip, kad net trakštelėjo trapi nugarėlė, pajutau stiprų atpažinimo jausmą, kurio negaliu paaiškinti. Knygoje aprašyta jaudinanti istorija apie meilę, netektį ir susitaikymą, apie slaptas aistras ir kitiems neišsakytų minčių sunkumą visiems laikams pakeitė mano požiūrį į savo pačios rašymą. Galbūt dėl to nustojau rašyti. Džoe­lis niekada jos neskaitė, ir aš tuo džiaugiausi. Knyga buvo pernelyg asmeniška, kad ja dalyčiausi. Ji buvo tarsi mano pačios neparašytas dienoraštis.

Džoelis stebėjo, kaip nulupau lipniąją juostą, atidariau dėžę ir rausiausi po daiktus, ieškodama romano. Radusi atsidusau, ir tas atodūsis akivaizdžiai rodė, kad emociškai esu visiškai išsekusi.

– Atleisk, – tarė jis, pasijutęs nepatogiai. – Nežinojau, kad tau...

Jis daug ko apie mane nežinojo. Tvirtai suspaudžiau knygą rankose, linktelėjau ir vėl užklijavau dėžę.

– Manau, kad čia viskas, – pasakiau stodamasi.

Jis atsargiai pažvelgė į mane, ir šį kartą aš nenusukau akių. Ateinančias kelias valandas, bent jau iki tol, kol popiet pasirašysime skyrybų dokumentus, jis vis dar bus mano vyras. Buvo labai sunku žvelgti į tas tamsiai rudas akis ir suprasti, kad vyras, už kurio ištekėjau, palieka mane dėl kitos. Kaip mes iki to priėjome?

Mintyse vėl išvydau mūsų santykių baigties sceną, tarsi ištrauką iš tragiško filmo, kaip tūkstančius kartų po to, kai išsiskyrėme. Ji prasidėjo lietingą lapkričio pirmadienį. Kepiau kiaušinienę su tabasko padažu, jo mėgstamiausią, ir jis papasakojo apie savo santykius su Stefani. Kaip ji priverčia jį juoktis. Kaip supranta. Apie jų ryšį . Įsivaizdavau dvi sujungtas lego detales, ir mane nukrėtė šiurpas. Keista, bet kai prisimenu tą rytą, net galiu užuosti sudegusią kiaušinienę su tabasko padažu. Jei būčiau žinojusi, kad toks bus mano santuokos pabaigos kvapas, būčiau kepusi blynus.

Dar kartą pažvelgiau į Džoelį. Jo akys buvo liūdnos, jis dvejojo. Žinojau, kad jei pakilsiu ir pulsiu jam į glėbį, jis mane apkabins kaip prasikaltęs vyras, nesugebantis išeiti, negalintis nutraukti mūsų santuokos. Tačiau pasakiau sau „ne“. Žala jau padaryta. Mūsų likimas nuspręstas.

– Viso, Džoeli, – pasakiau.

Mano širdis gal ir būtų norėjusi delsti, bet mano protas žinojo, kaip bus geriau. Jis turėjo išeiti.

Džoelis atrodė sužeistas.

– Emile, aš...

Ar jis laukė atleidimo? Ar norėjo dar vienos galimybės? Nežinau. Kilstelėjau ranką kaip ženklą, kad nustotų kalbėti. Sukaupusi visas jėgas tariau:

– Viso.

Jis lėtai linktelėjo ir nuėjo link durų. Užsimerkusi klausiausi, kaip tyliai uždaro jas paskui save. Jis užrakino duris iš lauko pusės, ir tai privertė mano širdį suvirpėti. Jis vis dar rūpinasi manimi... Ar bent jau mano saugumu. Papurčiau galvą ir pagalvojau, kad reikės pakeisti spynas, tada klausiausi jo tolstančių žingsnių, kol galiausiai jie ištirpo gatvės triukšme.

Po kurio laiko suskambo mano telefonas ir, atsistojusi atsiliepti, supratau, kad sėdėjau ant grindų, įsitraukusi į Malonės metus nuo pat Džoelio išėjimo. Prabėgo minutė? Valanda?

– Tai ar ateisi?

Skambino Anabelė, mano geriausia draugė.

– Juk pažadėjai, kad viena skyrybų dokumentų nepasirašinėsi.

Sutrikusi pažvelgiau į laikrodį.

– Atleisk, Ane, – pasakiau, krepšyje apgraibomis ieškodama raktų ir storo, rudo popieriaus voko iš advokatų kontoros. Buvome sutarusios susitikti restorane prieš keturiasdešimt penkias minutes.

– Jau einu.

– Gerai, – pasakė ji. – Užsakysiu tau ko nors išgerti.

„Calumet“, mūsų mėgstamiausia priešpiečių vieta, buvo keturi kvartalai nuo mano buto, ir, kai pasirodžiau ten po dešimties minučių, pasitikdama Anabelė mane apkabino.

– Tu alkana? – paklausė, kai atsisėdome.

Atsidusau.

– Ne.

Anabelė suraukė antakius.

– Angliavandenių, – tarė ji, tiesdama lėkštę su duona. – Tau reikia angliavandenių. Na, tai kur tie popieriai? Užbaikim šitą reikalą.

Ištraukiau voką iš krepšio ir padėjau ant stalo. Atrodė, lyg dėčiau dinamitą.

– Tikiuosi, supranti, kad pati kalta, – pasakė ji, tramdydama šypseną.

Mečiau į ją piktą žvilgsnį.

– Kaip suprasti, „pati kalta“?

– Niekas neteka už vyrų vardu Džoelis, – kalbėjo, vis cakteldama liežuviu, tarsi apgailestautų. – Niekas neteka už džoelių. Galima susitikinėti su džoeliais, leisti jiems pirkti tau gėrimus ir mielus niekučius iš „Tiffany“ parduotuvės, bet negalima už jų tekėti.

Anabelė rašė mokslinį darbą socialinės antropologijos daktaro laipsniui gauti. Per dvejus metus trukusį tyrimą labai neįprastu būdu analizavo santuokų ir skyrybų duomenis. Savo išvadose ji teigia, kad pagal vyro vardą galima gana tiksliai nustatyti santuokos sėkmės koeficientą.

Ištekėk už Elio ir skendėsi santuokinėje palaimoje apie 12,3 metų. Už Bredo? 6,4. Stivai išsenka vos po ketverių. Ir, pasak Anabelės, niekada – niekada – netekėk už Prestono.