Сара Джио - Kovo žibuoklės

Paspartinau žingsnį ir netrukus jau bėgau. Mąsčiau apie Malonės metus . Ar kartais paveikslas nepakliuvo į Džoelio daiktų dėžę? O gal dar blogiau, gal per klaidą įdėjau jį į dėžę su daiktais ir drabužiais, skirtais labdarai? Puoliau prie buto durų, sugrūdau raktą į spyną, tada užbėgau laiptais į miegamąjį ir atlapojau spintos duris. Ten, ant viršutinės lentynos, gulėjo dvi dėžės. Nukėliau vieną dėžę ir pradėjau raustis. Radau kelis vaikiškus pliušinius žaislus, dėželę su senomis „Polaroid“ nuotraukomis, kelis sąsiuvinius su iškarpomis iš koledžo laikraščio – dvejus metus dirbau jame, rašiau straipsnius. Deja, paveikslo dėžėje nebuvo.

Nusikėliau antrąją dėžę. Joje radau Skudurinę Onutę, dėžutę su rašteliais nuo mokyklos laikų simpatijų ir savo brangiausią, braškiniais pyragaičiais išmargintą dienoraštį, kurį rašiau mokydamasi pradinėje mokyk­loje. Daugiau nieko.

Kaip galėjau jį pamesti? Kaip galėjau būti tokia nerūpestinga? Atsistojau ir dar kartą greitai apieškojau spintą. Staiga mano žvilgsnį patraukė į kampą nugrūstas plastikinis maišas. Degiau nekantrumu, traukdama jį į dienos šviesą.

Maiše, suvyniotas į turkio ir rožinės spalvos paplūdimio rankšluostį, gulėjo By paveikslas. Giliai viduje suskaudo, kai tvirtai suspaudžiau jį rankose. Vėjarodis. Paplūdimys. Senoji trobelė. Viskas atrodė kaip mano prisiminimuose. Išskyrus žmones. Jie buvo kitokie. Visada įsivaizdavau, kad ten pavaizduoti By ir dėdė Bilas. Moteris piešinyje tikrai buvo By – ilgų kojų, mūvinti savo mėgstamiausiais dangaus žydrumo kapriais. Savo „vasaros kelnėmis“, kaip pati jas vadindavo. Bet vyras šalia jos buvo ne dėdė Bilas. Ne. Kaip seniau to nepastebėjau? Bilo plaukai buvo šviesūs, smėlio spalvos. O šio vyro plaukai buvo vešlūs, banguoti ir tamsūs. Kas jis toks? Ir kodėl By nutapė save kartu su juo?

Palikau išverstus daiktus ant grindų ir, laikydama rankose paveikslą, nulipau laiptais žemyn adresų knygelės. Surinkau pažįstamą telefono numerį ir giliai įkvėpiau, klausydamasi iš pradžių pirmo, paskui antro signalo pyptelėjimo.

– Klausau?

Jos balsas buvo nepasikeitęs – gilus, sodrus ir kartu švelnus.

– By, čia Emilė, – pasakiau, ir mano balsas truputį virptelėjo. – Atsiprašau, praėjo tiek laiko. Aš tiesiog...

– Nieko tokio, mieloji, – pasakė ji. – Neatsiprašinėk. Ar gavai mano atviruką?

– Atviruką?

– Taip, išsiunčiau jį praėjusią savaitę, kai išgirdau, kas atsitiko.

– Tu žinai?

Aš beveik niekam nepasakojau apie save ir Džoelį. Nei savo tėvams Portlande, – na, kol kas nepapasakojau, – nei savo seseriai Los Andžele, kur ji gyvena su savo tobulais vaikais, beprotiškai ją mylinčiu vyru ir pati augina ekologiškas daržoves. Nepasakiau net savo psichoterapeutei. Tačiau nenustebau, kad žinios pasiekė Beinbridžo salą.

– Taip, – atsakė. – Ir pamaniau, kad reikia pakviesti tave į svečius.

Ji patylėjo, tada tarė:

– Ši sala – geriausia vieta atsigauti.

Pirštu perbraukiau paveikslo kraštą. Norėjau tą pat akimirką atsidurti Beinbridžo saloje, didelėje ir šiltoje By virtuvėje.

– Kada atvažiuoji?

By niekada nesišvaisto žodžiais.

– Ar rytoj būtų per anksti?

– Rytoj, – tarė ji, – kovo pirmoji. Prasideda pats gražiausias mėnuo. Viskas čia tiesiog atgyja .

Žinojau, apie ką kalba. Apie putotą pilką vandenį. Dumblius, jūržoles ir polipus. Beveik užuodžiau sūrų orą. By tikėjo, kad Pjudžeto sąsiauris nuostabiai gydo. Žinojau, kad, kai atvažiuosiu, ji paragins mane nusiauti batus ir pabraidžioti, net jeigu bus pirma valanda nakties, net jei temperatūra tesieks šešis laipsnius šilumos, o tiek greičiausiai ir bus.

– Emile?

– Taip?

– Turime pasikalbėti apie kai ką svarbaus.

– Apie ką?

– Ne dabar. Ne telefonu. Kai atvažiuosi, mieloji.

Padėjusi ragelį, nulipau žemyn iki pašto dėžutės ir joje radau kreditinės kortelės sąskaitą, „Victoria’s Sec­ret“ katalogą, adresuotą Džoeliui, ir didelį kvadratinį voką. Atpažinau atgalinį adresą: prireikė vos sekundės, kad prisiminčiau, kur jį mačiau, – ant skyrybų dokumentų. Na gerai, prisipažįstu, praėjusią savaitę buvau jį įvedusi į „Google“ paiešką. Tai buvo naujojo Džoelio namo Penkiasdešimt septintojoje gatvėje adresas – to namo, kuriame jis įsikūrė kartu su Stefani.

Šmėkštelėjo mintis, kad Džoelis mėgina atgaivinti mūsų ryšį, ir mane užplūdo adrenalinas. Gal jis atsiuntė man laišką, gal atviruką – ne, jis nori pradėti romantišką užuominų žaidimą: atsiuntė man pakvietimą susitikti su juo kur nors mieste, o ten nuvykusi rasčiau dar vieną užuominą, o dar po keturių užuominų rasčiau jį patį, stovintį prie viešbučio, kuriame susipažinome prieš daugelį metų. Rankose jis laikytų rožę – ne, plakatą, kuriame būtų parašyta: ATSIPRAŠAU. MYLIU TAVE. ATLEISK MAN. Būtent taip. Tai galėtų būti tobula tragiško romano pabaiga. Suteik mums laimingą pabaigą, Džoeli , išgirdau save šnabždant, kai pirštais švelniai lytėjau voką. Jis vis dar mane myli. Jis dar kažką man jaučia.

Tačiau atplėšus voką ir atsargiai ištraukus auksu apkraštuotą atviruką mano fantazija sudužo į šipulius. Tik stovėjau ir spoksojau į jį.

Storas, prabangus popierius. Įmantri rašysena. Tai buvo kvietimas į vestuves. Jo vestuves. Šeštą valandą. Vakarienė. Šokiai. Meilės šventė. Jautiena arba vištiena. Apsidžiaugs, jei dalyvausite. Apgailestaus, jei negalėsite. Nuėjau į virtuvę, ramiai praėjau pro šiukšlių dėžę, skirtą popieriui, ir, užuot išmetusi pakvietimą ten, įkišau paauksuotą popierių į virtuvės atliekų krūvą, tiesiai į apipelijusią kinišką vištieną išsinešti.

Mėgindama sugraibyti likusią korespondenciją, netyčia iš rankų išmečiau žurnalą, o pasilenkusi jo pakelti radau iškritusį By atviruką, kuris slėpėsi tarp The New Yorker puslapių. Atviruke buvo pavaizduotas keltas su žalia juosta per šoną, plaukiantis į Igl Harborą. Apverčiau jį ir perskaičiau, kas parašyta:

Emile,

sala žino, kaip pakviesti tave sugrįžti, kai ateina laikas. Grįžk namo. Pasiilgau tavęs, brangioji.

Su meile

By

Prispaudžiau atviruką prie krūtinės ir giliai atsidusau.

1 Sala Ramiojo vandenyno įlankoje, JAV vakarų pakrantės šiaurėje. (Čia ir toliau – vert. past.)

2 skyrius

Kovo 1 diena

Net ir tamsoje Beinbridžo salos grožis gniaužia kvapą. Pro langą stebėjau, kaip keltas iš lėto suka į Igl Harborą, aplenkdamas akmenuotas salos pakrantes ir medinius namelius, drąsiai įsikibusius kalvos šlaito. Viliojamai švytėjo šiltų spalvų interjerai, tarsi ten gyvenantys žmonės, besiburiantys aplink židinį gurkšnoti karšto vyno ar kakavos, lauktų atvykstančio svečio.

Salos gyventojams patiko jų eklektiška kompanija: „Volvo“ vairuojančios mamos, kurių vyrai, užimantys vadovaujamas pareigas, kasdien į darbą plaukia keltu, atsiskyrėliai menininkai ir poetai bei saujelė įžymybių. Sklinda gandai, kad Dženifer Aniston ir Bredas Pitas buvo įsigiję devynis akrus žemės vakariniame krante, ir visi žino, kad filmo „Giligano sala“ filmavimo grupės nariai Beinbridžo salą vadina antraisiais namais. Akivaizdu, tai puiki vieta pranykti. O tą aš ir ketinau padaryti.

Iš šiaurės į pietus salos ilgis tėra šešiolika kilomet­rų, tačiau ji labiau primena atskirą žemyną. Joje yra įlankų ir užutėkių, prieplaukų ir dumblėtų seklumų, vyno fabrikas, uogininkystės ūkis, lamų ferma, šešiolika restoranų, kavinė, verdanti skaniausią kavą ir kepanti gardžiausias bandeles su cinamonu, kokias tik esu ragavusi, ir turgus, kuriame gali įsigyti visko: nuo vietinės gamybos aviečių vyno iki natūraliame ūkyje užaugintų lapinių runkelių, nuskintų vos prieš porą valandų iki jiems patenkant ant prekystalio.