Сара Джио: Kovo žibuoklės

Giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į savo atspindį lange – į mane žvelgė pavargusi, rūsti moteris, tokia nepanaši į mergaitę, prieš daugelį metų pirmą kartą atvykusią į šią salą. Susigūžiau prisiminusi, ką prieš keletą mėnesių pasakė Džoelis. Ruošėmės eiti vakarienės su draugais.

– Em, – tarė jis, žvelgdamas į mane tiriamu žvilgsniu, – ar pamiršai pasidaryti makiažą?

Taip, buvau pasidažiusi, ačiū už komentarą, tačiau veidrodis koridoriuje atspindėjo pavargusią ir išblyškusią odą. Aukšti skruostikauliai, kurių mano šeimoje daugiau niekas neturėjo ir kuriuos, anot mamos, buvau paveldėjusi iš pienininko – tie patys skruostikauliai, visų laikomi tikra puošmena, – tądien atrodė baisiai. Aš atrodžiau baisiai.

Iš kelto žengiau ant aparelės, vedančios į terminalą, kuriame mane turėjo pasitikti By. Ji vairavo žalią 1963 metų „Volkswagen Beetle“. Ore tvyrojo jūros vandens, kelto išmetamųjų dujų, pūvančių moliuskų ir eglių kvapai. Kai buvau dešimties, čia kvepėjo lygiai taip pat.

– Jie turėtų jį užkonservuoti, tiesa? – tarstelėjo vyras, einantis man už nugaros.

Jis buvo maždaug aštuoniasdešimties, vilkėjo velveto kostiumą, jam ant kaklo kabojo skaitymo akiniai storais stiklais – tuo jis šiek tiek panėšėjo į profesorių. Malonios išvaizdos vyras, mielas tarsi Kalėdų Senelis.

Nebuvau tikra, ar jis kalba su manimi, kol vėl neprašneko.

– Šitą kvapą, – pasakė jis ir mirktelėjo man. – Jie turėtų jį užkonservuoti.

– Taip, – atsakiau linktelėdama.

Žinojau, ką jis turi omenyje, ir jam pritariau.

– Nebuvau čia jau dešimtį metų. Tikriausiai buvau pamiršusi, kaip pasiilgau šios vietos.

– A, tai jūs ne vietinė?

– Ne, – atsakiau. – Ketinu čia mėnesį pabūti.

– Na, tuomet sveika atvykusi, – tarė. – Svečiuositės pas salos gyventoją ar tiesiog išsiruošėte patirti nuotykio?

– Pas savo tetą By.

Jis net išsižiojo:

– Pas By Larson?

Išsišiepiau. Negi saloje galėtų būti dar viena By Larson?

– Taip, – atsakiau. – Pažįstate ją?

– Aišku, – atsakė jis, tarsi privalėčiau tai žinoti. – Mes kaimynai.

Nusišypsojau. Priėjome terminalą, tačiau By mašinos niekur nesimatė.

– Žinote, – tęsė jis, – pagalvojau, kad jau esu kažkur jus matęs ir...

Abu sužiurome į tą pusę, iš kurios pasigirdo su niekuo nesupainiojamas folksvageno variklio pokšėjimas ir tarškėjimas. Sulaukusi tiek metų, By važinėja per greitai, nors, tiesą sakant, toks greitis per didelis ir jaunesniam. Bet iš aštuoniasdešimtmetės vis tiek tikiesi jei ne baimės, tai bent jau pagarbos greičio pedalui. Tik ne iš By. Automobilis sustojo staiga ir vos per porą sprindžių nuo mūsų.

– Emile! – sušuko By, stryktelėdama iš automobilio, plačiai išskėtusi rankas.

Ji mūvėjo mėlynais džinsais, šiek tiek platėjančiais į apačią, ir vilkėjo šviesiai žalią tuniką. By buvo vienintelė mano pažįstama aštuoniasdešimtmetė, kuri rengėsi, tarsi būtų dvidešimties – na, tiksliau, dvidešimties su trupučiu, ir dar iš septintojo dešimtmečio; jos tunika mirgėjo turkiškais raštais.

Kai apsikabinome, gerklėje pajutau įstrigusį gumulą. Jokių ašarų, tik gumulas.

– Aš kaip tik kalbėjausi su tavo kaimynu, – pasakiau ir supratau, kad nežinau jo vardo.

– Henris, – tarė jis šypsodamasis ir ištiesė man ranką.

– Malonu susipažinti, Henri. Aš Emilė.

Ir man jis pasirodė matytas.

– Palaukite, mes kažkada jau matėmės, tiesa?

Jis linktelėjo.

– Taip, tu dar buvai vaikas.

Jis pasižiūrėjo į By ir papurtė galvą netikėdamas.

– Parvežkime tave namo, vaikeli, – pasakė By, greitai praeidama pro Henrį. – Niujorke dabar tikriausiai antra valanda nakties.

Buvau pavargusi, bet ne tiek, kad pamirščiau, jog „Beetle“ bagažinė yra priekyje, tad sukroviau ten savo lagaminus. By užkūrė variklį, aš atsigręžiau į Henrį, norėdama su juo atsisveikinti, bet jo jau nebebuvo. Susimąsčiau, kodėl By nepasisiūlė pavėžėti savo kaimyno.

– Labai džiaugiuosi, kad atvažiavai, mieloji, – pasakė By, mums tolstant nuo terminalo.

Automobilio saugos diržai neveikė, bet man tai nerūpėjo. Būdama čia, saloje, su By, jaučiausi saugi.

Pro langą žiūrėjau į žvaigždėtą žiemos dangų, kol „Beetle“ trūkčiodamas lėkė pirmyn. Hiden Kouvo kelias vingiavo iki pat jūros kranto, o staigūs jo posūkiai priminė Lombardo gatvę San Fransiske. Joks viešasis transportas negalėjo prasiskinti kelio pro susiraizgiusių medžių guotus, už kurių vėrėsi By namų vaizdas. Net jei matytum jį kas dieną, vis tiek kaskart atimtų žadą: senas kolonijinių laikų baltas namas su kolonomis paremtu įėjimu ir juodmedžio langinėmis ant priekinių langų. Dėdė Bilas norėjo nudažyti jas žaliai. Mama manė, kad jos turi būti mėlynos. O By atkakliai tvirtino, kad nėra prasmės turėti baltą namą, jei nebus juodų langinių.

Negalėjau įžiūrėti, ar alyvos jau žydi, ar rododendrai tokie išsikeroję kaip mano prisiminimuose, ar dabar potvynis, ar atoslūgis. Tačiau net tamsoje ši laiko nepaliesta vieta tryško energija ir skleidė džiaugsmą.

– Atvykome, – pasakė By ir taip staigiai numynė stabdį, kad man teko įsitverti. – Žinai, ką turėtum padaryti?

Puikiai žinojau, ką ji dabar pasakys.

– Turėtum įmerkti kojas į vandenį, – tarė ji, rodydama į paplūdimį. – Tau būtų į naudą.

– Rytoj, – atsakiau šypsodamasi. – Dabar norėčiau tik eiti vidun ir susmukti į sofą.

– Gerai, mieloji, – tarė, užkišdama išdrikusią šviesių plaukų sruogą man už ausies. – Pasiilgau tavęs.

– O aš tavęs, – pasakiau, spustelėdama jai ranką.

Išėmiau lagaminus iš bagažinės ir grįstu takeliu nusekiau paskui ją į namą. By čia ilgai gyveno dar prieš ištekėdama už dėdės Bilo. Jos tėvai žuvo automobilio avarijoje, kai ji dar mokėsi koledže, ir paliko jai, savo vienturtei, didelį turtą, už kurį ji įsigijo vienintelį ir svarbiausią pirkinį – Kystouno rūmus: erdvų kolonijinių laikų pastatą su aštuoniais miegamaisiais, kuris ilgą laiką stovėjo tuščias. Penktajame dešimtmetyje tarp vietinių netilo kalbos apie tai, kada By pasielgė ekscentriškiau: įsigydama šį didžiulį namą ar darydama kapitalinį remontą jo išorėje ir viduje.

Beveik visų kambarių langai, dvivėriai ir girgždantys vėjuotomis naktimis, žvelgia į įlanką. Mano mama visada sakydavo, kad toks namas yra per didelis moteriai, neturinčiai vaikų, bet man atrodo, kad ji tiesiog pavydėjo, – pati gyveno vieno aukšto name su trimis miegamaisiais.

Didžiosios durys mums įeinant girgžtelėjo.

– Na štai, – tarė ji. – Užkursiu židinį ir įpilsiu mums ko nors išgerti.

Stebėjau, kaip By krauna malkas į židinį. Šmėstelėjo mintis, kad turėčiau tai padaryti už ją. Bet buvau pernelyg pavargusi, kad pajudėčiau. Man skaudėjo kojas. Man viską skaudėjo.

– Keista, – tariau. – Šitiek metų pragyvenau Niujorke ir nė karto tavęs neaplankiau. Aš siaubinga dukterėčia.

– Buvai užimta kitais dalykais, – pasakė ji. – Be to, likimas žino, kaip grąžinti mus ten, kur turime būti, kai tam ateina laikas.

Prisiminiau žodžius ant jos atsiųsto atviruko. By žodžiai apie likimą gal ir skambėjo it mano pralaimėjimo pripažinimas, tačiau jos ketinimai buvo geri.

Apsidairiau po svetainę ir atsidusau.

– Džoeliui čia būtų patikę, – tariau. – Tik man niekaip nepavyko jo įtikinti pasiimti atostogų, pakankamai ilgų, kad galėtume čia atvažiuoti.