Сара Джио - Kovo žibuoklės

3 skyrius

Nesivarginau persirengti ar susišukuoti plaukų, nors Niujorke taip neišeičiau iš namų. Tiesiog užsimečiau megztinį, įsispyriau į žalius guminius batus, kuriuos By laikė prieangyje, ir išėjau į lauką. Keista, bet klampojimas per drėgną smėlį ramina; tas šliuksintis, minkštas pagrindas po kojomis siunčia smegenims signalą, kad bent trumpam gali viską paleisti. Tą rytą aš tai ir padariau. Ir nebariau savęs, kai protas nuklydo pas Džoelį ir į tūkstantį įvairių mūsų praeities prisiminimų. Batu sutraiškiau tuščią krabo kiautą, jis subyrėjo į tūkstantį dalių.

Pakėliau akmenį ir sviedžiau jį į vandenį kiek įmanydama stipriau ir toliau. Prakeikimas! Kodėl šitaip baigėsi mūsų istorija? Tada pakėliau dar vieną akmenį, paskui dar vieną, ir įtūžusi mėčiau juos į vandenį, kol suklupau ant krantan išplauto medžio gabalo. Kaip jis galėjo? Kaip aš galėjau? Nepaisant visko, nedidelė dalis manęs norėjo, kad jis grįžtų, ir aš nekenčiau savęs už tai.

– Taip mesdama geros varlytės nepadarysi.

Krūptelėjau išgirdusi vyrišką balsą. Tai buvo Henris. Jis lėtai ėjo link manęs.

– O, laba diena, – išsiblaškiusi pasisveikinau.

Ar jis ilgai stebėjo mano įniršio priepuolį?

– Aš tik...

– Mėtei akmenėlius, – užbaigė jis. – Bet, mieloji, tavo technika labai prasta.

Jis pasilenkė ir pakėlė lygų, panašų į plokščiąjį jūrų ežį akmenėlį ir ištyrinėjo iš visų pusių jį prieš šviesą.

– Taip, – galiausiai tarė, – šitas tiks.

Jis pasisuko į mane:

– Taigi, akmenėlį reikia laikyti šitaip, o mesdama tiesk savo ranką švelniai, tarsi skrostum tirpstantį sviestą.

Jis metė akmenėlį, ir šis perskrido pakrantės ruožą, o prieš pliumptelėdamas į vandenį šešis kartus atsimušė į vandens paviršių.

– Po šimts, – tarė jis. – Apsileidau. Šeši atšokimai – labai blogai.

– Tikrai?

– Na taip, – atsakė. – Mano rekordas – keturiolika.

– Keturiolika? Turbūt juokaujate?

– Nė truputėlio, – pasakė jis ir prisiekdamas persižegnojo, kaip daro vienuolikmečiai berniukai. Ir priklausantieji prie skautų.

– Kažkada buvau varlyčių laidymo salos čempionas.

Nebuvau labai geros nuotaikos, tačiau nusijuokiau:

– Čia rengiamos varlyčių laidymo varžybos?

– Žinoma, – atsakė jis. – O dabar tu pabandyk.

Pažvelgiau į smėlį ir išsirinkau plokščią akmenuką.

– Na štai, – tariau.

Užsimojau ir mečiau. Akmenukas iš karto niurktelėjo į vandenį.

– Matote? Man niekada nepavyks...

– Na jau, – pasakė Henris. – Tau tik reikia daugiau treniruotis.

Nusišypsojau. Jo veidas buvo raukšlėtas it sena knyga odiniais viršeliais. Tačiau jo akys... na, jos išdavė, kad kažkur po šypsenos raukšlelėmis gyvena jaunas žmogus.

– Gal galėčiau pakviesti puodelio kavos? – paklausė ir parodė į tolėliau pakrantėje stovintį nedidelį baltą namą. Jo akyse žybtelėjo kibirkštėlės.

– Žinoma, – atsakiau. – Būtų puiku.

Užlipome cementiniais laipteliais ir pasukome į akmenimis grįstą samanotą taką. Netrukus stovėjome prie Henrio namų prieangio, paskendusio šešėlyje, kurį metė seni, aukšti kedrai, stovintys iš šonų it sargybiniai.

Jis atvėrė plastikines duris. Jos girgžtelėjo ir pabaidė kelias žuvėdras, tupėjusias ant stogo. Šios nepatenkintos klyktelėjo ir nuskrido atgal prie vandens.

– Vis ketinu jas sutepti, – tarė jis, nusiavė batus ir įėjo vidun. Aš padariau tą patį ir nusekiau jam iš paskos.

Mano skruostai sušilo nuo svetainės židinyje spragsinčios ugnies.

– Patogiai įsitaisyk, o aš paruošiu kavos.

Linktelėjau ir priėjau prie židinio su tamsia raudonmedžio atbraila, ant kurios buvo pridėta kriauk­lių, mažų blizgių nugludintų akmenėlių ir nespalvotų nuotraukų paprastuose rėmeliuose. Viena nuotrauka patraukė mano dėmesį. Joje įamžinta moteris buvo šviesiaplaukė, garbanas susidėjusi taip, kaip moterys darydavo penktajame dešimtmetyje. Ji buvo kerinti, priminė modelį ar aktorę. Stovėjo paplūdimyje, o vėjas plaikstė jos suknelę, priglausdamas ją taip, kad išryškėjo krūtys ir liaunas liemuo. Fone matėsi namas, Henrio namas, ir kedrai, dar ne tokie aukšti, bet jau atpažįstami. Pagalvojau, ar kartais tai ne jo žmona. Stovėsena buvo pernelyg geisminga, kad būtų jo sesuo. Kad ir kas ji buvo, Henris ją dievino. Buvau tuo tikra.

Jis grįžo nešinas dviem dideliais kavos puodeliais.

– Ji labai graži, – pasakiau, paimdama nuotrauką į rankas ir sėsdamasi ant sofos, kad atidžiau ją apžiūrėčiau. – Ar tai jūsų žmona?

Mano klausimas, atrodo, jį nustebino. Jo atsakymas buvo trumpas:

– Ne.

Henris padavė man puodelį, atsistojo ir perbraukė pirštais smakrą, kaip vyras, kuris jaučiasi sutrikęs ar dėl ko nors abejoja.

– Atleiskite man, – pasakiau ir greitu judesiu pastačiau nuotrauką atgal ant židinio atbrailos. – Nenorėjau kišti nosies į svetimus reikalus.

– Ne, nieko tokio, – tarė jis ir nusišypsojo. – Tai taip kvaila. Praėjo šešiasdešimt metų – manytum, pakankamai, kad galėčiau apie ją kalbėti.

– Kas ji?

– Ji buvo mano sužadėtinė, – tęsė. – Mes ketinome susituokti, bet... viskas susiklostė kitaip. – Jis trumpam nutilo, tarsi būtų persigalvojęs, o tada tarė: – Man nederėtų apie tai kalbėti...

Pasigirdo beldimas į duris, ir mes sužiurome vienas į kitą.

– Henri? – tai buvo vyro balsas. – Jūs namie?

– O, tai Džekas, – pasakė Henris, pažvelgęs į mane. Pasakė tokiu tonu, tarsi pažinočiau tą vyrą.

Sėdėdama svetainėje mačiau, kaip jis atidaro duris ir pakviečia vidun tamsiaplaukį mano amžiaus vyrą. Jis buvo aukštas – toks aukštas, kad turėjo pasilenkti, įeidamas pro duris. Mūvėjo džinsus, vilkėjo pilkos vilnos megztinį, ir nors rytas buvo vėlyvas, lengvas šešėlis ant smakro išdavė, kad šiandien jis dar nesiskuto ir greičiausiai nebuvo palindęs po dušu.

– Sveiki, – pasisveikino jis, truputį sutrikęs, kai mūsų akys susitiko. – Aš Džekas.

Henris prabilo pirmas:

– Tai Emilė. Na, žinai, By Larson dukterėčia.

Džekas pažvelgė į mane, o tada vėl atsigręžė į Henrį.

– By dukterėčia ?

– Taip, – atsakė Henris. – Ji paviešės čia šį mėnesį.

– Sveika atvykusi, – pasakė Džekas, timptelėjęs megztinio rankovę. – Atleiskite, nenorėjau sutrukdyti. Pradėjau gaminti, o įpusėjęs supratau, kad baigėsi kiaušiniai. Gal kartais turėtumėte porą?

– Žinoma, – atsakė Henris ir nuėjo į virtuvę.

Kol Henris buvo išėjęs, mano ir Džeko žvilgsniai susitiko, bet aš greitai nusukau akis šalin. Jis pasitrynė kaktą, aš žaidžiau su megztinio užtrauktuku. Tyla buvo tiršta ir sunki, kaip tamsus paplūdimio smėlis už lango.

Staiga iš lauko atsklido garsas, tarsi kas tykštelėtų į vandenį. Išsigandau ir koja užkliudžiau stalelio kraštą. Bejėgiškai stebėjau, kaip maža, balta vazelė, stovėjusi ant knygų krūvos, krenta žemyn ir sudūžta į keturias rantytas dalis.

– O ne, – ištariau, purtydama galvą, susirūpinusi, kad sugadinau Henriui brangų daiktą ir apsigėdinau prieš Džeką.

– Nesijaudink, padėsiu tau paslėpti įkalčius, – šypsodamasis pasakė jis, ir iš karto man patiko.

– Aš pati nerangiausia moteris pasaulyje, – pasakiau, slėpdama veidą delnuose.

– Nieko tokio, – tarė jis ir atsmaukė megztinio rankovę, kad parodytų man dar šviežią mėlynę. – Nes aš pats nerangiausias pasaulyje vyras.