Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Ką tai reiškia?

Ji ignoravo mano klausimą taip, kaip moka tik ji viena.

– Nejaugi jau pusė pirmos? – atsiduso ji. – Laikas šiek tiek nusnausti.

Ji prisipylė mažytę taurelę chereso.

– Mano vaistai, – pasakė, pamerkdama man akį. – Pasimatysime vėliau, mieloji.

Akivaizdu, By ir Džeką kažkas siejo. Pamačiau tai jo veide ir išgirdau jos balse.

Atsisėdau ant sofos ir nusižiovavau. Mane viliojo mintis truputį saldžiai nusnausti, tad nuslinkau į savo miegamąjį ir susirangiau po rožine, raukiniuota pūkine antklode. Atsiverčiau romaną, kurį nusipirkau oro uoste, tačiau, vargais negalais įveikusi du skyrius, mečiau jį ant grindų.

Išlaisvinau riešą iš laikrodžio gniaužtų – negaliu užmigti, nenusiėmusi visų papuošalų, – ir atidariau lovos stalelio stalčių. Dėdama į jį laikrodį, pastebėjau kažką giliai viduje.

Tai buvo didelė užrašų knygelė, galbūt dienoraštis. Paėmiau jį į rankas ir perbraukiau pirštais per nugarėlę. Jis buvo senas, raudono aksomo viršeliai intrigavo, atrodė susidėvėję ir apsitrynę. Paliečiau, jausdama aiškų kaltės jausmą. O kas, jeigu čia senas By dienoraštis? Sudrebėjau dėdama jį atgal į stalčių. Praėjus kelioms minutėms, jis vėl buvo mano rankose. Negalėjau jam atsispirti. Tik žvilgtelėsiu į pirmąjį puslapį, ir viskas .

Jo puslapiai, pageltę ir trapūs, rodėsi esą tyri ir nepaliesti žmogaus, kaip ir visi daiktai, paženklinti laiko. Perbėgau akimis pirmąjį puslapį, ieškodama kokios nors užuominos. Radau ją dešiniajame kampe: tai buvo užrašas, atspaustas juodu rašalu (kartu su įprasta leidyklos informacija greta), iš kurio paaiškėjo, kad tai speciali užrašų knyga rašytojui, pradedančiam savo rankraštį. Prisiminiau knygą, kurią skaičiau prieš daugelį metų. Jos pagrindinis veikėjas dvidešimtojo amžiaus pradžioje naudojosi būtent tokia užrašų knyga, rašydamas savo romaną. Ar tai romano juodraštis, ar asmeninis dienoraštis? Pakerėta perverčiau lapą, o mano kaltės jausmą pamažu slopino ne ką mažesnis smalsumas. Dar vieną puslapį, o tada jau padėsiu atgal.

Kitame puslapyje radau žodžius, parašytus gražiausia rašysena, kokią tik esu mačiusi. Nuo jų mano širdis ėmė plakti greičiau. „Pasakojimas apie tai, kas įvyko mažame miestelyje 1943 metais.“

By niekada nerašė, ar bent jau aš apie tai nežinojau. Dėdė Bilas? Ne, rašysena aiškiai buvo moters. Kodėl ši knyga yra čia, rausvajame kambaryje? Ir kodėl rašiusioji paliko šią eilutę, išduodančią, apie ką yra šis pasakojimas?

Giliai įkvėpiau ir atverčiau kitą puslapį. Juk nieko nenutiks, jei perskaitysiu porą eilučių? Pradėjusi skaityti pirmą pastraipą, jau nebegalėjau sustoti.

Aš neketinau bučiuoti Elioto. Ištekėjusios moterys taip nesielgia. Ar bent jau tokios ištekėjusios moterys kaip aš. Taip elgtis nedera. Tačiau pakilo potvynis, pūtė stiprus vėjas, o Elioto rankos apsivijo mane lyg šilta skara, glamonėjo ten, kur nederėjo, ir tuo metu aš negalėjau apie nieką galvoti. Viskas buvo kaip seniau. Nors buvau ištekėjusi, nors aplinkybės buvo pasikeitusios, mano širdis sugebėjo sustoti laike: ji buvo sustingusi, tarsi šios akimirkos ir būtų laukusi – akimirkos, kai aš ir Eliotas vėl suradome vienas kitą. Bobis niekada manęs šitaip neapkabina. O jei ir apkabina, tai jo apkabinimas neįplieskia šitokios aistros, šitokios ugnies.

Taigi, tą šaltą kovo naktį aš neketinau bučiuoti Elioto, taip pat neplanavau visų neapsakomų dalykų, kurie įvyko paskui, tos įvykių grandinės, kuri virs mano pražūtimi, mūsų pražūtimi. Šis bučinys 1943 metų kovo mėnesį pradėjo įvykių seką, kuri visam laikui pakeitė mano ir mano artimųjų gyvenimus. Mano vardas yra Estera, ir tai pasakojimas apie mane.

Pakėliau akis nuo knygos. Estera? Kas ji tokia? Gal tai slapyvardis? Gal išgalvotas personažas? Išgirdau beldimą ir greitai paslėpiau knygą po antklode.

– Taip? – pasakiau.

By atidarė duris.

– Negaliu užmigti, – pasakė ji, trindamasi akis. – Ką manai, jei nuvažiuotume į turgų?

– Žinoma, važiuokime, – atsakiau, nors iš tikrųjų norėjau gulėti lovoje ir skaityti toliau.

– Susitiksime prie durų, kai susiruoši, – pasakė ji ir įsistebeilijo į mane keliomis sekundėmis ilgiau nei įprasta. Ėmiau galvoti, kad visi šios salos gyventojai yra susiję su kažkokia didele paslaptimi, kurios man nė neketino pasakoti.

4 skyrius

Miestelio turgus buvo vos už kilometro nuo By namų. Kai buvau vaikas, eidavau ten su savo seserimi ar pusseserėmis, o kartais pati viena, ir pakeliui rinkdavau violetinius dobilus, kol surinkdavau apvalią puokštelę, kuri, prispaudus ją prie nosies, kvepėdavo medumi. Prieš išeidamos, suaugusiųjų visuomet prašydavome dvidešimt penkių centų monetų ir grįždavome pilnomis kišenėmis rausvos „Bazooka“ kramtomosios gumos. Jei vasara turėjo skonį, jis buvo kramtomosios gumos.

Vingiuotu keliu į miestelį važiavome tylėdamos. Vienas iš seno folksvageno privalumų, kad važiuodamas gali nesikalbėti, jei nenori. Variklio garsas nejaukią tylą užpildo maloniu, raminančiu burzgesiu.

By padavė man savo pirkinių sąrašą.

– Man reikia pasikalbėti su Liana kepykloje. Gal galėtum pradėti be manęs, mieloji?

– Žinoma, – atsakiau šypsodamasi. Žinojau, kad susigaudysiu turguje, nors paskutinį kartą čia lankiausi, kai man buvo septyniolika.

„Otter Pops“ saldumynų parduotuvė tikriausiai tebėra trečiojoje eilėje, o žavusis vaikinas iš vaisių ir daržovių skyriaus, tas su paraitotomis marškinėlių rankovėmis, jame tikriausiai tebedirba iki šiol.

Peržvelgiau By sąrašą – lašiša, Arborio ryžiai, porai, rėžiukai, svogūnai, baltasis vynas, rabarbarai, plakamoji grietinėlė – ir supratau, kad po vakarienės norėsis apsilaižyti pirštus. Nusprendžiau pirmiausia nupirkti vyno, nes jis buvo arčiausiai.

Turgaus vyno skyrius labiau priminė gero restorano vyno rūsį, nei nedideliu pasirinkimu pasižyminčių maisto parduotuvių gėrimų skyrių. Jis buvo įkurdintas po laiptais, menkai apšviestoje rūsio patalpoje. Apdulkėję vyno buteliai buvo sustatyti palei sienas.

– Gal galiu kuo nors padėti?

Netikėtas vyro balsas mane išgąsdino. Pakėliau akis ir pamačiau link manęs einantį mano amžiaus vyrą. Nejučia žengtelėjau atgal ir vos neparverčiau stendo su baltaisiais vynais.

– O Dieve, atsiprašau, – pasakiau, sulaikydama butelį, kuris svyravo it kėglis.

– Nieko tokio, – pasakė jis. – Ieškote baltojo kalifornietiško ar kokio nors vietinio?

Patalpoje buvo tamsoka, tad iš pradžių negalėjau įžiūrėti jo veido.

– Na, aš tiesiog...

Kaip tik tą akimirką, kai jis prisiartino ir ištiesė ranką paimti butelio nuo viršutinės lentynos, pamačiau jo veidą ir išsižiojau:

– Dieve, Gregai , čia tu?

Jis pažvelgė į mane, netikėdamas savo akimis.

– Emile?

Tai jaudino, buvo keista ir nepatogu vienu metu. Štai čia, priešais mane, ryšintis turgaus darbuotojo prijuostę, stovėjo paauglystės mylimasis. Ir nors praėjo beveik dvidešimt metų nuo to laiko, kai paskutinį kartą jį mačiau, jo veidas man pasirodė toks pat pažįstamas, kaip ir tada, kai leidau jam atrišti mano madingo bikinio viršutinę dalį ir paliesti krūtinę. Buvau tikra, kad tai reiškia, jog jis mane myli ir vieną dieną mes susituoksime. Buvau tuo šventai įsitikinusi ir net sąvaržėle ant popierinių rankšluosčių laikiklio turgaus moterų tualete išraižiau: „Emilė + Gregas = Meilė“. Tačiau vasara baigėsi, ir aš išvažiavau namo. Penkis mėnesius kas rytą tikrindavau pašto dėžutę, bet laiškų negavau. Jis neskambino. Kitą vasarą, atvažiavusi pas By, paplūdimiu nuėjau iki jo namų ir pasibeldžiau į duris. Atidarė jo jaunėlė sesuo, kurios niekada nemėgau, ir informavo, kad jis išvyko mokytis į koledžą ir kad turi naują draugę. Jos vardas, pasakė ji, yra Liza.