Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Labai gera tave matyti, mieloji, – pasakė ji šypsodamasi taip, tarsi puikiai mane pažinotų. Ir man ji pasirodė pažįstama, bet kodėl?

Ji nebuvo panaši į By – nenešiojo nei džinsų, nei sportinių megztinių. Evelina labiau panėšėjo į vyresnio amžiaus modelį. Nebuvo nei kelnių paaukštintu liemeniu, nei batų guminiu padu. Ji vilkėjo stilingą per juosmenį surišamą trikotažo suknelę ir avėjo balerinos tipo batelius, tačiau buvo tokia pat nuoširdi ir paprasta kaip By. Nenuostabu, kad jos tapo geriausiomis draugėmis. Man Evelina iš karto patiko.

– Palaukit, aš jus prisimenu! – staiga pasakiau. Jos akių žybtelėjimas ir gaivi šypsena iš karto grąžino mane į 1985 metus, į vasarą, kai mes su Daniele atvažiavome pas By vienos. Mums pasakė, kad tėvai išvyksta į kelionę, bet vėliau sužinojome, kad tą vasarą jie išsiskyrė. Tėtis paliko mamą liepos mėnesį, o rugsėjį jie jau buvo sutvarkę visus skyrybų reikalus. Mama neteko septynių kilogramų, o tėtis užsiaugino barzdą. Atrodė, kad vienas šalia kito jie jaučiasi keistai ir nepatogiai. Danielė sakė, kad tėtis turi merginą, bet aš netikėjau. Tačiau net jei tai būtų buvusi tiesa, negalėjau kaltinti tėčio, kuris daug metų turėjo klausytis mamos riksmų ir priekaištų. Tėtis tikrai turėjo Gandžio kantrybę.

Tačiau tą akimirką turguje galvojau ne apie tėvų skyrybas, o apie Evelinos sodą. By buvo mus ten nusivedusi vaikystėje, o dabar tie prisiminimai tiesiog užgriuvo: tai buvo magiškas hortenzijų, rožių ir jurginų pasaulis, paskanintas trapios tešlos citrininiais sausainiais Evelinos namų vidiniame kieme. Rodėsi, dar vakar aš ir mano sesuo sėdėjome ant nedidelio suolelio po vijokliu, o By susikaupusi darbavosi prie molberto, drobėje užfiksuodama kiekvieną naujai pražydusią gėlę vešliame sode.

– Jūsų sodas, – ištariau. – Aš prisimenu jūsų sodą.

– Taip, – šypsodamasi atsakė Evelina.

Linktelėjau nustebusi, kad giliai atmintyje slypėjęs prisiminimas staiga išniro į dienos šviesą kaip prarasta mano pasąmonės laikmena. Atrodė, kad sala sugebėjo ją kažkaip atrakinti. Stovėdama ten, vaisių ir daržovių skyriuje, prisiminiau ir lanksvas, ir dieviško skonio sausainius – rūkas prasisklaidė. Sėdėjau ant apsitrynusio, pilko tikmedžio suolelio Evelinos vidiniame kieme, mūvėjau seną porą baltų sportinių batelių „Keds“. Deja, tai nebuvo originalūs „Keds“ bateliai, tik panašaus prekės ženklo sportbačiai su netikru mėlynu kvadratėliu ant kulno. Tikri „Keds“ bateliai būtų kainavę tik vienuolika dolerių brangiau, ir, dievaži, aš jų labai norėjau. Žadėjau mamai visą mėnesį kiekvieną šeštadienį valyti vonią, siurbti, valyti dulkes, net lyginti tėčio marškinius. Bet ji tik papurtė galvą ir grįžo su kedų kopija iš pigių batų parduotuvės „Payless Shoe Source“. Visos mergaitės, kurias pažinojau, turėjo originalius kedus su tikru prekės ženklu – mėlynu guminiu kvadratėliu. Taip ir sėdėjau Evelinos vidiniame kieme, susirūpinusi mėlyna etikete, kuri jau luposi nuo mano dešiniojo bato.

Danielė nuobodžiavo, todėl By vedžiojo ją po sodą ir pasakojo apie augalus, o Evelina prisėdo šalia manęs.

– Ko tokia nusiminusi, mieloji?

Gūžtelėjau pečiais.

– Nežinau.

– Viskas gerai, – pasakė ji ir spustelėjo man ranką. – Gali man pasipasakoti.

Atsidusau.

– Na, tai labai kvaila, bet gal netyčia turite stiprių klijų?

– Stiprių klijų?

Parodžiau į savo batą:

– Mama nepirko man tikrų kedų , o ženklelis ant kulno jau beveik nusilupo ir aš...

Prapliupau verkti.

– Na, na, nusiramink, – pasakė Evelina, iš kišenės ištraukė nosinaitę ir padavė man. – Kai buvau maždaug tavo metų, viena mergaitė atėjo į mokyklą apsiavusi nuostabaus grožio raudonus batelius. Jie spindėjo kaip rubinai. Jos tėtis buvo gana turtingas, ir ji visiems pasakojo, kad jis parvežė tuos batelius iš Paryžiaus. Labiau už viską gyvenime aš norėjau tokių batelių.

– Ar gavote tokius pat? – paklausiau.

Ji papurtė galvą.

– Ne. Ir žinai, ką? Vis dar jų noriu. Taigi, tu prašei stiprių klijų, bet, mieloji, tu juk labiau norėtum poros tų, kaip jie vadinasi?

– Kedų , – droviai pasakiau.

– A, taip, kedų .

Linktelėjau.

– O ką veiki rytoj?

Mano akys išsiplėtė.

– Nieko.

– Tuomet sutarta. Persikelsime keltu į Siatlą ir nupirksime tau kedus .

– Tikrai? – išlemenau.

Nežinojau, ką pasakyti, todėl tik nusišypsojau ir nulupau mėlynos etiketės likučius sau nuo bato. Dabar tai nebeturėjo reikšmės. Rytoj avėsiu tikrus kedus .

– Evelina, – pasakė By, žiūrėdama į parduotuvės vežimėlį, – šįvakar aš gaminu vakarienę, tai kodėl tau prie mūsų neprisidėjus?

– Oi ne, – atsakė ji, – negaliu. Juk Emilė dar nespėjo nė kojų apšilti tavo namuose.

Aš nusišypsojau.

– Džiaugčiausi, jeigu ateitumėte.

– Na, tuomet ateisiu.

– Puiku, – pasakė By. – Ateik apie šešias.

– Tai iki pasimatymo, – atsisveikino ji ir nuėjo link bulvių lentynos.

– By, – sušnibždėjau, – nepatikėsi, ką sutikau prieš kelias minutes.

– Ką?

– Gregą, – tyliai pasakiau. – Gregą Etvudą.

– Savo buvusį kavalierių?

Linktelėjau.

– Man atrodo, jis pakvietė mane į pasimatymą.

By nusišypsojo, tarsi visa tai būtų jos plano dalis. Tada paėmė raudonąjį svogūną, patyrinėjo jį, papurtė galvą ir metė atgal į krūvą. Pakartojo tai kelis kartus, kol rado tinkamą. Kažką tyliai pasakė sau po nosimi, o kai paprašiau jos pakartoti, ji jau buvo kitoje salės pusėje ir krovė į vežimėlį porus. Pažvelgiau į laiptus, vedančius žemyn į vyno rūsį, ir nusišypsojau.

Likus kelioms minutėms iki šeštos valandos, By ištraukė iš spintelės tris vyno taures ir atkimšo vyno butelį, kurį mums parinko Gregas.

– Gal uždegtum žvakes, mieloji?

Paėmiau degtukus ir susimąsčiau apie vaikystės vakarienes By namuose. Ji niekada nedėdavo maisto ant stalo, jei nebūdavo uždegtos žvakės.

– Gerą vakarienę reikia valgyti žvakių šviesoje, – sakė ji prieš daugelį metų mums su seserimi.

Man tai atrodė labai elegantiška ir gražu, tačiau kai paprašiau savo mamos laikytis namuose tokios tradicijos, ji nesutiko.

– Žvakės skirtos gimtadieniams, – pasakė ji, – o jie būna tik kartą per metus.

– Gražu, – pasakė By, žvelgdama į stalą, paskui pa­ėmė į rankas Grego rekomenduotą vyną. – „Pinot Grigio“, – pritariamai tarė ji, apžiūrinėdama etiketę.

– By, – pasakiau, sėsdamasi prie stalo. Ji dideliu peiliu pjaustė porus. – Galvojau apie tai, ką anądien pasakei apie Džeką. Kokia katė tarp jūsų perbėgo?

Ji nustebusi pakėlė akis, tada paleido iš rankų peilį ir susiėmė už rankos.

– Ai! – šūktelėjo ji. – Įsipjoviau.

– O ne, – pasakiau, skubėdama padėti. – Atsiprašau.

– Nieko tokio, – atsakė. – Tu nekalta. Šitos senos rankos jau nebe tokios miklios kaip seniau.

– Leisk, pabaigsiu pjaustyti, – pasakiau, rodydama jai, kad sėstųsi prie stalo.

Ji apsiklijavo pirštą pleistru, o aš baigiau pjaustyti porus. Tada pamaišiau daugiaryžį keptuvėje, kvėpdama pikantišką jo aromatą, kuris sklido kaskart mentele apsukus ratą.

– By, aš niekaip nesuprantu, kodėl...

Mane pertraukė Evelinos žingsnių garsas prieangyje.

– Sveikos, merginos! – šūktelėjo, įeidama į virtuvę. Rankose ji nešėsi vyno butelį ir violetinių alyvų puokštę, suvyniotą į rudą popierių ir laisvai perrištą šiaudine virvele.