Сара Джио - Kovo žibuoklės

Išpurenau pagalvę ir atsiguliau į lovą, bet po kelių minučių jau rausiausi po lagaminą ir ieškojau paveikslo, kurį atsivežiau iš Niujorko. Radau jį pakištą po megztiniu ir įdėmiai įsižiūrėjau. Pora atrodė natūraliai, abu tarsi sutverti vienas kitam. Kompozicija buvo labai harmoninga: jie laikėsi už rankų, bangos glamonėjo krantą, o viršum jų sukosi vėjarodis. Ką pasakys By, kai vėl išvys drobę? Tai buvo langas į tolimą jos pasaulio kertelę, apie kurią nieko nežinojau. Vėl apvyniojau paveikslą megztiniu ir giliai paslėpiau.

Dienoraštis prašėsi išimamas iš stalčiaus – paklusau ir ištraukiau jį. Galvojau apie Evelinos žinią, bet labiausiai mano dėmesį traukė By ir ši sena istorija, kuri buvo kažkaip su ja susijusi.

Bobis yra geras vyras. Doras ir darbštus. Kai tą pernelyg šiltą sausį, mums plaukiant keltu iš Siatlo, įteikė man žiedą ir paprašė už jo tekėti, pažvelgiau jam į akis ir pasakiau „taip“ tiesiai ir nedvejodama. Negalėjau kitaip. Atsisakiusi už jo tekėti, būčiau buvusi tikra kvailė.

Vyko karas, tačiau Bobis buvo atleistas nuo karo tarnybos dėl sveikatos – jis buvo beveik aklas. Nepadėjo net akiniai storais stiklais, kurie, rodėsi, sveria kilogramą – į kariuomenę jo nepriėmė, kad ir kaip jis to norėjo. Dabar nekenčiu savęs už tai, jog manau, kad išvykęs į frontą jis būtų išgelbėjęs mus visus nuo šitų nemalonumų.

Tačiau Bobis liko namuose ir siekė karjeros. Dauguma žmonių saloje neturėjo darbo, o jis dirbo puikiame darbe Siatle. Galėjo manimi pasirūpinti, ir tais laikais tai buvo bene geriausia, ko galėjo norėti jauna moteris.

Prisimenu, kaip jis atrodė, kai priėmiau jo pasiūlymą: šypsena nuo ausies iki ausies, rankos sukištos į rudų velvetinių kelnių kišenes, kelnių, kurios visada gulėjo kažkaip ne taip. Vėjas bloškė ant šono jo plonus rudus plaukus, ir, laikydamas mane už rankos, jis atrodė beveik gražus. Beveik pakankamai gražus.

Gal tai buvo lemtis, o gal piktas jos pokštas, bet tuo pačiu keltu tą dieną plaukė ir Eliotas su kita moterimi. Aplink Eliotą lyg bitės apie medų visada sukosi aibė moterų. Tą moterį prisimenu labai gerai: ant kaklo ji buvo pasirišusi balto šilko skarelę, o jos raudona suknelė buvo prigludusi prie kūno glotniai it pirštinė.

Dar keltui neprisišvartavus, mes su Bobiu praėjome pro ten, kur jie sėdėjo. Sunku būtų pasakyti, kad ji sėdėjo savo vietoje – greičiau jau kybojo Eliotui ant kaklo.

– Sveiki, Bobi, Estera, – tarė Eliotas, modamas mums. – Čia Laila.

Bobis pasakė kažką mandagaus. Aš tik linktelėjau.

– Na, ar man jiems pasakyti, ar pasakysi tu? – paklausė Bobis, atsisukdamas į mane.

Žinojau, ką jis turi omenyje, tačiau instinktyviai paslėpiau savo bevardį pirštą suknelės klostėse. Spaudžiau jį tol, kol pajutau, kaip dantyti krašteliai įsirėžia man į odą. Tai buvo tikrai puikus žiedas: paprastas aukso apskritimas su pusės karato deimantu, tikrai vertas pasididžiavimo. Ne dėl jo vertės slėpiau jį – dėl savo praeities su Eliotu.

– Mes susižadėjome! – išpyškino Bobis, man nė nespėjus išsižioti. Jis tai pasakė taip garsiai, kad dauguma netoliese sėdėjusių keleivių atsigręžė į mus.

Kai mūsų su Eliotu akys susitiko, pajutau besitelkiančią audrą: išdavystės, o gal liūdesio bangas, besiplakančias už jo tamsių rudų akių, kurias taip gerai pažinojau. Tada jis nusuko žvilgsnį, atsistojo ir patapšnojo Bobiui per petį.

– Na ką, Bobi, – tarė, – atėjai ir pasiglemžei gražiausią salos merginą. Sveikinu, drauge mano.

Bobis švytėjo iš laimės, o Eliotas tylėdamas žiūrėjo man į akis. Abu neturėjome ką pasakyti.

Laila atsikrenkštė ir susiraukė:

– Atsiprašau, Eliotai? Gražiausią salos merginą?

– Gražiausią po mano Lailos, žinoma, – pasakė jis ir apglėbė ją per juosmenį taip geismingai, kad turėjau nusukti akis.

Jis jos nemylėjo, abu tai žinojome, kaip ir tai, kad Eliotas priklausė man, o aš jam.

Tą akimirką jaučiau, kaip jo širdis skausmingai plyšta, taip pat kaip ir manoji. Bet jau buvau ištarusi Bobiui „taip“. Priėmiau sprendimą. Po dviejų mėnesių būsiu ponia Litlton, nors myliu Eliotą Hartlį.

Antrą valandą nakties jau buvau perskaičiusi tris skyrius. Tik tada užverčiau knygą. Estera iš tikrųjų ištekėjo už Bobio. Jiems gimė vaikas, mergaitė. Praėjus trylikai dienų po Esteros ir Bobio vedybų, Eliotą pašaukė į kariuomenę ir išsiuntė į pietinę Ramiojo vandenyno pakrantę. Tuoktuvių metu jis stebėjo jaunuosius iš galinių klauptų. Bobiui maunant žiedą Esterai ant piršto, ji galvojo apie Eliotą, o tardama priesaiką atsigręžė į tą pusę, kur sėdėjo Eliotas, ir jų akys susitiko.

Kai jo dalinys buvo dislokuotas, niekas nesulaukė žinių iš jo, todėl kasdien, stumdama vežimėlį su vaiku, Estera eidavo į rotušę, kur kabojo vis atnaujinami žuvusių karių sąrašai.

Užsimerkusi galvojau apie By. Kad šitaip rašytum, turi būti patyręs ir meilę, ir širdies skausmą.

5 skyrius

Kovo 3 diena

– Emile, – iš koridoriaus šūktelėjo By. Girdėjau, kaip ji artėja, kol galiausiai tyliai girgždėdamos atsivėrė durys. Atsimerkusi pamačiau pro plyšį kyšančią By galvą.

– O, atleisk, mieloji, nežinojau, kad dar miegi. Jau beveik dešimt. Tau skambina Gregas.

Ji šypsojosi drąsinamai ir valiūkiškai.

– Gerai, – suniurzgėjau. – Tuoj prieisiu.

Išlipau iš lovos, pasirąžiau, apsivilkau savo samanų spalvos chalatą ir nuėjau į svetainę, kur manęs jau laukė By su telefonu rankoje.

– Imk, – sušnibždėjo ji. – Jis dega nekantrumu su tavimi pasikalbėti.

– Šš, – sušnypščiau aš. Nenorėjau, kad Gregas pagalvotų, jog sėdžiu per dienas, laukdama jo skambučio, nes tai būtų netiesa. Be to, dar nebuvau išgėrusi savo rytinės kavos, todėl mano kantrybės lygis buvo pavojingai žemas.

– Klausau.

– Labas, Emile.

– Sveikas, – atsakiau, tirpdama nuo jo balso. Jis veikė mane kaip dvigubas espreso.

– Žinai, – pasakė jis, – man vis dar sunku patikėti, kad esi saloje. Prisimeni, kaip kartą radome senas virvines sūpynes pono Adlerio paplūdimyje?

– Aha, – atsakiau šypsodamasi ir netikėtai prisiminiau jo maudymosi glaudes – jos buvo žalios su mėlynais pakraštėliais.

– Tu bijojai jas išbandyti, – kalbėjo jis, – bet aš pažadėjau, kad būsiu vandenyje ir tave pagausiu.

– Taip, tik pamiršai paminėti, kad neišvengiamai tėkšiuosi į vandenį pilvu.

Abu pradėjome juoktis ir aš supratau, kad niekas nepasikeitė, o kartu pasikeitė viskas.

– Ką veiksi vakare? – paklausė jis ne taip drąsiai, kaip Gregas Etvudas, kurį pažinojau 1988 metų vasarą. Jis arba prarado dalį pasitikėjimo savimi, arba tapo kuklesnis.

– Na, nieko.

– Pagalvojau, kad galbūt, jeigu norėtum, galėtume pavakarieniauti „Liepsnelės lizde“. Vienas mano draugas atidarė tą restoraną praėjusiais metais. Niujorko restoranams jis gerokai nusileidžia, bet mums, salos gyventojams, jis labai patinka. Ten daug įvairaus vyno.

– Skamba puikiai, – šypsodamasi atsakiau. Jaučiau į mane nukreiptą By žvilgsnį.

– Nuostabu, – pasakė jis. – Ar septintą tinka? Atvažiuočiau tavęs pasiimti.

– Tinka, – atsakiau. – Lauksiu tavęs.

– Puiku.

– Iki, Gregai.

Padėjau ragelį ir atsisukau į By. Ji klausėsi viso mūsų pokalbio iš virtuvės.

– Na? – paklausė ji.

– Ką „na“?

By klausiamai pažvelgė į mane.

– Susitarėme susitikti. Šįvakar.