Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Jos nuostabios, – šypsodamasi pasakė By. – Kur tu jų gavai tokį ankstyvą pavasarį?

– Savo sode, – atsakė ji taip, tarsi By būtų paklaususi, kokios spalvos yra dangus. – Mano alyva visada pražysta anksčiau nei tavoji.

Toks rungtyniavimas galimas tik tarp draugių, pažįstamų daugiau kaip šešiasdešimt metų.

By sumaišė jai kokteilį su burbonu ir išsiuntė mus į svetainę, nusprendusi viena pabaigti gaminti vakarienę.

– Turi nuostabią tetą, tiesa? – pasakė Evelina, kai By jau buvo virtuvėje.

– Ji tikra legenda, – šypsodamasi atsakiau.

– Taip, – pritarė Evelina.

Ledukai jos stiklinėje skimbčiojo, ir aš nesupratau, ar ji specialiai juos judina, ar jos ranka dreba.

– Šįvakar ketinau pranešti jai savo naujieną, – pasakė ji ir pažvelgė į mane.

Jos žodžiai nuskambėjo taip, tarsi kalbėtų apie naują automobilį ar atostogas, kurias ką tik užsisakė. Tačiau jos akyse pastebėjau ašaras.

– Pakeliui į svečius nusprendžiau, kad pasakysiu viską šį vakarą, bet tada pamačiau ją... Pamačiau ją tokią laimingą ir pagalvojau, kam gadinti tokį puikų vakarą?

Aš nieko nesupratau.

– O ką norėjai pasakyti?

Ji palingavo.

– Man vėžys. Paskutinė stadija.

Šiuos žodžius ištarė taip, tarsi kalbėtų apie peršalimą. Pasakė tiesiai ir paprastai, nedramatizuodama, nors padėtis buvo išties dramatiška.

– Man liko mėnuo, gal mažiau, – tyliai pasakė. – Jau kurį laiką tai žinojau, maždaug nuo Kalėdų. Bet neįsivaizduoju, kaip apie tai pranešti By. Man kartais atrodo, kad bus lengviau, jei ji sužinos tik man mirus.

– Evelina, man labai gaila, – pasakiau, imdama ją už rankos. – Bet kaip gali manyti, kad By nenorėtų apie tai žinoti? Ji myli tave.

Evelina atsiduso.

– Suprantu, kad ji norėtų žinoti, bet nenoriu, kad mūsų draugystę paženklintų liga ir mirtis, kai mums liko tiek nedaug laiko. Geriau jau gersiu su ja burboną, žaisiu bridžą ir trauksiu per dantį kaip visada.

Linktelėjau. Nepritariau Evelinos sprendimui, bet supratau ją.

– Atleisk, – tarė ji. – Tai pirmoji tavo diena saloje, neturėčiau apkrauti tavęs savo problemomis. Būtų negražu.

– Nieko tokio, – pasakiau. – Patikėk, gera nors kartą kalbėti ne apie savo problemas.

Ji nurijo didelį gurkšnį gėrimo ir giliai atsiduso.

– Ką tu darytum mano vietoje? Ar papasakotum viską geriausiai draugei ir sugadintum paskutines draugystės dienas, ar elgtumeisi kaip visada, kol išmuš paskutinė valanda?

– Na, aš norėčiau pasipasakoti, bet tik dėl savanaudiškų priežasčių, – atsakiau. – Man reikėtų draugės palaikymo. Bet tu stipri, – pajutau, kaip gerklę užgniaužia ašaros. – Žaviuosi tavo stiprybe.

Evelina pasilenkė arčiau.

– Stiprybe? Nesąmonė. Pakeliu tik tiek skausmo, kiek keturmetis.

Ji nusijuokė, tada sušnibždėjo:

– O dabar paliežuvaukim. Ką norėtum, kad pasakyčiau apie tavo tetą, ko dar nežinai?

Mintyse perbėgo tūkstantis neatsakytų klausimų, tačiau stabtelėjau prie rimtesnės temos – paslaptingosios knygos, kurią šiandien radau stalelyje prie lovos.

– Na, – pradėjau aš, bet nutilau, kad įsitikinčiau, jog By vis dar virtuvėje. Ant viryklės dedamos keptuvės garsas leido suprasti, kad ji vis dar ten. – Yra vienas dalykas.

– Koks būtent, mieloji?

– Na, – sušnibždėjau, – šiandien radau knygą, kažkokį dienoraštį, raudono aksomo viršeliais. Ji gulėjo stalelio prie lovos stalčiuje tame kambaryje, kuriame apsistojau. Gana sena – iš 1943 metų, jei neklystu. Negalėjau atsispirti, todėl perskaičiau pirmą puslapį ir likau sužavėta.

Stebėdama Eveliną, akimirką pagalvojau, kad ji žino, apie ką kalbu, arba kažką prisimena, bet ta išraiška greitai dingo.

– Nesu tikra, bet man atrodo, kad By galėjo ją parašyti, – sušnibždėjau. – Bet aš nė nenutuokiau, kad ji kada nors rašė. Be to, labai keista, kad nepapasakojo man, žinodama, kuo aš užsiimu.

Evelina padėjo savo stiklinę ir paklausė:

– Ar gali man dar ką nors papasakoti apie tą dienoraštį, tą knygą? Ką jame perskaitei?

– Na, perskaičiau dar tik pirmąjį puslapį, bet žinau, kad knyga prasideda nuo veikėjos, vardu Estera, – pasakiau ir akimirkai nutilau. – Ir Elioto, ir...

Staiga Evelina uždengė man burną.

– Nekalbėk apie šitą istoriją su By, – pasakė ji. – Dar ne dabar.

Staiga man toptelėjo mintis, kad tai galėjo būti pradėtas rašyti romanas, kuris niekada taip ir nebuvo baigtas. Dievas mato, aš ir pati ne vieną tokį buvau pradėjusi, prieš išleisdama pirmąją knygą. Bet kam tas anonimiškumas? Nieko nesupratau.

– Evelina, kas ją parašė?

Tamsūs ratilai jai po akimis dabar atrodė ryškesni nei turguje. Ji giliai įkvėpė ir atsistojo, nuo židinio atbrailos paėmė gerai išsilaikiusią jūros žvaigždę.

– Jūrų žvaigždės – paslaptingi gyviai, tiesa? Jų kūne nė vieno kaulelio, tik kremzlė, jie labai trapūs, tačiau energingi ir atkaklūs. Ryškių spalvų. Lengvai prisitaiko. Ilgai gyvena. Ar žinojai, kad kai jūrų žvaigždė netenka spindulio, gali atsiauginti naują?

Evelina padėjo žvaigždę atgal į jos vietą ant židinio atbrailos.

– Tavo senelė nepaprastai mėgo jūrų žvaigždes, kaip ir pačią jūrą.

Ji trumpam nutilo, paskui ramiai šypsodamasi tarė:

– Ji daug laiko praleisdavo pakrantėje, rinkdama į krantą išmestus stikliukus ir kurdama istorijas apie krabų gyvenimą, verdantį po akmenimis.

– Labai keista, – pasakiau aš. – Man atrodė, kad senelė niekada nemėgo jūros. Argi ne todėl ji su seneliu persikėlė gyventi į Ričlandą? Tai buvo susiję su pajūrio oru ir jos sinusais.

– Taip, bet... atleisk, – pasakė Evelina. – Nuklydau į prisiminimus.

Ji vėl atsisėdo ir atsisuko į mane.

– Atrodo, tas dienoraštis pats tave surado, – pasakė ji. – Skaityk jį toliau, Emile. Ta istorija labai svarbi, ir tu greitai suprasi, kodėl.

Giliai atsidusau.

– Norėčiau, kad daugiau man paaiškintum.

– Aš ir taip per daug pasakiau, mieloji, – pasakė ji. – Man nederėtų apie tai kalbėti. Bet tu nusipelnei sužinoti, kas nutiko. Skaityk toliau, ir rasi visus atsakymus.

Akimirką ji atrodė pasimetusi, tarsi mintimis būtų grįžusi į laikus, kai buvo parašyta Esteros ir Elioto istorija.

– O kaip By? Kaip galiu visa tai slėpti nuo jos?

– Tuos, kuriuos mylime, turime saugoti nuo kai kurių dalykų, – pasakė ji.

Sutrikusi papurčiau galvą.

– Nesuprantu, kaip tos knygos skaitymas galėtų pakenkti By?

Evelina trumpam užsimerkė, paskui vėl atmerkė akis.

– Seniai apie tai nebegalvoju, bet, patikėk, buvo laikas, kai ta istorija – sunki ir neišvengiama – slėgė mus visus. Laikas užgydo visas žaizdas. Maniau, kad tie puslapiai dingę, o gal net sunaikinti, tačiau slapta vyliausi, kad, atėjus tinkamam laikui, jie vėl išvys dienos šviesą.

Ji akimirkai nutilo, tada paklausė:

– Kuriame kambaryje esi apsistojusi, mieloji?

Parodžiau į koridoriaus galą.

– Rausvajame.

Ji linktelėjo.

– Taip. Skaityk tą knygą ir toliau, mieloji. Suprasi, kada ateis laikas pasikalbėti su By, tik būk jai švelni.

Netrukus tarpduryje pasirodė By, nešina garuojančia lėkšte.

– Vakarienė paruošta, merginos, – tarė ji. – Turime Beinbridžo salos baltojo vyno, tad greičiau prie stalo.

Buvo beveik vidurnaktis, kai pagaliau atsiguliau į lovą. By su Evelina visam vakarui prikaustė mano dėmesį savo intriguojančiais ir dramatiškais pasakojimais. Kartą jos pabėgo iš prancūzų kalbos pamokos, kad susitiktų su dviem vaikinais iš futbolo komandos prie džino butelio. Kitą kartą jos pavogė labai patrauklaus matematikos mokytojo kelnes, šiam plaukiojant baseine. Matydama jų šiltą ir laiko užgrūdintą draugystę, prisiminiau Anabelę. Jau spėjau jos pasiilgti – mūsų kasdienių, o kartais net dažnesnių, pokalbių ir jos polinkio ne itin švelniai piršti savo nuomonę.