Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Taip, – atsakiau abejodama, ar eiti į pasimatymą su Gregu buvo gera mintis.

Jis kažką pasakė restorano šeimininkei, kuri paėmė du meniu ir nuvedė mus prie staliuko vakarinėje restorano dalyje.

– Pamaniau, palydėsime saulę, – šypsodamasis pasakė Gregas.

Negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą stebėjau saulėlydį. Šmėkštelėjo mintis, kad tai Beinbridžo salos gyventojų užsiėmimas, apie kurį niujorkiečiai seniai pamiršo. Nusišypsojau Gregui ir pažvelgiau pro langą į šviesėjantį dangų ir du oranžinius saulės spindulius, prasiskverbusius pro debesis.

Padavėja atnešė mums butelį raudonojo vyno, kurį parinko Gregas, ir mes stebėjome, kaip ji pripildo taures. Tvyrojo rami, bet įsielektrinusi atmosfera. Nerimastinga atmosfera, kaip pasakytų Anabelė. Vynas į taures sroveno neįprastai garsiai.

– Gal dar ko nors pageidautumėte? – paklausė padavėja.

– Ne, – ištariau aš tuo pat metu, kai Gregas ištarė „taip“.

Aš nusijuokiau. Jis atsiprašė. Buvo nejauku.

– Norėjau pasakyti – dėkui, nieko netrūksta, – pasakė jis, pasitaisydamas apykaklę.

Abu pakėlėme vyno taures.

– Na, tai ar džiaugiesi grįžusi, Eme?

Pajutau, kaip kūnas atsipalaiduoja kėdėje. Jis nevadino manęs Eme nuo 1988 metų. Buvo gera girdėti jį tariant mano vardą.

– Taip, – atsakiau, nemanydama išsisukinėti, ir storai sviestu užsitepiau duonos riekę.

– Keista, bet nemaniau, kad kada nors vėl tave pamatysiu.

– Žinau, – pasakiau. Vynas jau buvo pradėjęs veikti, tad žiūrėjau jam į akis šiek tiek ilgiau, nei įprastai.

– Tai kaip sekėsi su Liza? – paklausiau nurijusi didelį gurkšnį vyno.

– Kokia Liza?

– Liza, mergina, su kuria susitikinėjai mokydamasis koledže. Tavo sesuo man apie ją pasakė, kai kitą vasarą atėjau į paplūdimį susitikti su tavimi.

– A, Liza . Draugystė su ja tetruko kelis mėnesius.

– Na, – tariau ironiškai šyptelėdama, – galėjai bent paskambinti.

– Argi nepaskambinau?

– Ne.

– Esu tikras, kad paskambinau.

Papurčiau galvą, apsimesdama supykusi:

– Nepaskambinai.

Jis mėgino išspausti šypseną:

– Tik pagalvok, jei būčiau paskambinęs, būtume likę kartu, susituokę. Sėdėtume čia – sena Beinbridžo salos sutuoktinių pora.

Jis manė gražiai papokštavęs, tačiau nė vienas nesijuokėme.

Truputį patylėjęs, Gregas pripildė mūsų taures.

– Atleisk, – tarė. – Negaliu patikėti, kad tai pasakiau. Po viso to, ką tu išgyvenai, – santuoką ir visa kita.

Papurčiau galvą:

– Neatsiprašinėk, nereikia.

– Gerai, – pasakė jis. Atrodė, kad jam palengvėjo. – Tačiau noriu pasakyti, kad sėdėdamas čia su tavimi norėčiau atsukti laiką atgal, grįžti į tuos laikus ir pasielgti teisingai. Likti su tavimi.

Negalėjau sulaikyti šypsenos.

– Tavo lūpomis kalba vynas.

– Tikėjausi, kad šį vakarą galėsiu tau kai ką parodyti, – pasakė Gregas, pažvelgęs į laikrodį po to, kai padavėja atnešė sąskaitą. – Dar ne per vėlu trumpai pasivažinėti, kaip manai?

– Ne, ne per vėlu, – atsakiau.

Jis padėjo savo kreditinę kortelę, man dar nespėjus paprieštarauti. Jaučiausi kalta. Nors jau keletą metų nebuvau nieko parašiusi, vis tiek uždirbau kur kas daugiau nei jis. Čia, Beinbridžo saloje, tai buvo nesvarbu. Čia aš buvau tiesiog Emė, By dukterėčia. Tokia aš sau patikau labiau nei išsiskyrusi ir išsisėmusi rašytoja. Taip ir neišsitraukiau piniginės, o Gregas išdidžiai pasirašė sąskaitą.

Važiavome apie mylią, kol pasiekėme į parką panašią vietovę. Gregas sustabdė automobilį ir atsisuko į mane:

– Ar turi striukę?

Papurčiau galvą.

– Tik šitą megztinį.

– Imk, – tarė jis, duodamas man tamsiai mėlyną sportinę striukę.

Kitomis aplinkybėmis gal būčiau pasijutusi nesmagiai, dėvėdama tokią striukę ir avėdama aukštakulnius, tačiau dabar šis derinys manęs netrikdė. Tik ne šičia. Tik ne su juo. Nusekiau jį žemyn besileidžiančiu akmenuotu taku. Kad išlaikyčiau pusiausvyrą, įsikibau jam į ranką, o tada jis kita ranka apglėbė mane per liemenį, kad tikrai nepargriūčiau.

Kelyje buvo tamsu, ir tik išėjus į paplūdimį pasidarė šviesiau – mėnulio šviesa atsispindėjo vandenyje. Girdėjau, kaip švelniai ir atsargiai ritasi bangos, tarsi nenorėdamos pažadinti nė vienos saloje miegančios sielos.

Pasiekėme paplūdimį, ir mano batų kulniukai susmigo į smėlį.

– Kodėl tau jų nenusiavus? – pasiūlė Gregas, žiūrėdamas man į kojas.

Nusiaviau batus ir nuvaliau nuo jų smėlį, o Gregas po vieną atsargiai įsidėjo juos į švarko kišenes.

– Štai ten, – tarė rodydamas į tamsoje skendintį daiktą tolumoje.

Pasukome link jo, ir su kiekvienu žingsniu mano pirštai smigo vis giliau į smėlį. Net esant aštuoniems laipsniams šilumos, man patiko tarp pirštų jausti švelnų gurgždėjimą.

– Štai, – pasakė jis.

Tai buvo akmuo, o gal riedulys, dydžio sulig nedideliu namu. Jis tiesiog gulėjo vidury paplūdimio. Bet didžiausią įspūdį darė ne jo dydis, o forma – tobula širdis.

– Tai štai kur tu vediesi visas merginas, – sarkastiškai pasakiau.

Gregas papurtė galvą.

– Ne, – rimtai pasakė jis. Tada žengė žingsnį link manęs, o aš žingsnį atsitraukiau. – Paskutinį kartą čia lankiausi, kai man buvo septyniolika, – pasakė jis ir pirštu parodė į akmenį. – Aš parašiau tai .

Jis atsitūpė prie akmens, išsitraukė rankinį žibintuvėlį ir apšvietė įrašą akmenyje: Amžinai mylėsiu Emę. Gregas.

Stovėjome tylėdami. Du šiuolaikiniai žmonės, atsigręžę į savo pačių praeitį.

– Oho, – galiausiai pratariau. – Tu tikrai tai parašei?

Jis linktelėjo.

– Kažkaip keista dabar tai matyti, tiesa?

– Duok man žibintuvėlį, – paprašiau.

Paėmiau jį ir dar kartą apšviečiau įrašą.

– Kaip tau tai pavyko?

– Išraižiau butelių atidarytuvu, – atsakė. – Buvau padauginęs alaus.

Padidinau žibintuvėlio šviesos ratą ir nutvieskiau šimtus kitų įrašų. Visi jie buvo meilės prisipažinimai. Klausiausi, gal išgirsiu ištisų kartų saloje užaugusių įsimylėjėlių šnabždesius.

Gregas atsisuko į mane, ir aš nesipriešinau, kai jis pasilenkė manęs pabučiuoti, – ryžtingai, žinodamas, ko nori. Rankomis apglėbiau jo kaklą ir leidau sau sutirpti jo glėbyje, nekreipdama dėmesio į vidinį balsą, kuris liepė man sustoti, pasipriešinti. Po bučinio dar minutėlę stovėjome negrabiai apsikabinę, tarsi Coliukė ir varlė, mėginantys šokti valsą.

– Atleisk man, aš... – sumikčiojo Gregas ir atsitraukė. – Nenorėjau tavęs skubinti.

Papurčiau galvą.

– Ne, neatsiprašinėk.

Pirštu paliečiau jo putlias, minkštas lūpas. Jis švelniai jį pabučiavo, tada suėmė mane už rankų.

– Tau tikriausiai šalta, – tarė. – Sukime atgal.

Vėjas įsisuko į megztinį, o kojos buvo ne sušalusios, bet sustingusios nuo šalčio. Pasiekėme taką, ir aš apsiaviau savo aukštakulnius, nekreipdama dėmesio į pėdas aplipusį smėlį. Lipti į kalną, net avint aukštakulnius, pasirodė kur kas lengviau, nei tikėjausi. Po trijų minučių pasiekėme stovėjimo aikštelę ir susėdome į Grego automobilį.

– Ačiū tau už šį vakarą, – pasakė, sustojęs prie By namo.

Jis priglaudė savo veidą man prie kaklo ir švelniai pabučiavo raktikaulį. Pasijutau visiškai apsvaigusi. Džiaugiausi, kad ten esu, kad tą akimirką sėdžiu ant suplėkusio mersedeso keleivio sėdynės priešais By namus. Pro automobilio langų plyšius pūtė vėjas, jis švelniai švilpavo it liūdnas vienišius. Kažko trūko. Jaučiau tai širdimi, bet nenorėjau pripažinti. Dar ne.