Сара Джио - Kovo žibuoklės

2 Bee – bitė. (Angl.)

3 „Kūnas ir siela“. (Angl.)

4 Aš vienišas, širdy man liūdna / Tavęs ilgiuosi, tavęs, mylimoji, vienintele... (Angl.)

6 skyrius

Kovo 4 diena

– Vakar vakare skambino tavo mama, – pasakė By.

Ji sėdėjo prie pusryčių stalo, palinkusi virš Seattle Times laikraščio. Veide nebuvo matyti jokios emocijos, kaip visada, kai kalbėdavo apie mano mamą.

– Mama skambino čia ? – paklausiau, tepdama storą sviesto sluoksnį ant skrudintos duonos. – Keista. Iš kur ji sužinojo, kad aš čia?

Su mama nebuvome labai artimos, bent jau ne tiek, kaip dauguma mamų ir dukrų. Žinoma, mes kalbėdavomės telefonu, gana dažnai lankydavau ją ir tėtį Port­lande, tačiau iš dalies ji visada buvo nutolusi ir man nepasiekiama. Mūsų santykius ženklino neišsakomas nepritarimas, kurio iki galo taip ir nesupratau. Jai vos neplyšo širdis, kai mokydamasi koledže kūrybinį rašymą pasirinkau pagrindine disciplina.

– Rašytojo dalia labai sunki, – pasakė ji. – Ar tikrai nori šitaip su savimi pasielgti?

Tuo metu numojau ranka į jos žodžius. Ką mano mama išmanė apie rašytojo gyvenimą? Vis dėlto jos žodžiai lydėjo mane daug metų ir tyliai beldėsi į sąmonę, kol pradėjau galvoti, ar tik ji nebus teisi.

Galynėdamasi su jos nepritarimu, negalėjau nepastebėti gražių mamos santykių su Daniele, dvejais metais jaunesne mano seserimi. Kai susižadėjau su Džoeliu, paklausiau mamos, ar galėčiau per vestuves segėti močiutės Džeinės nuometą – tą, kurį vaikystėje žaisdama matavausi šimtus kartų. Užuot palaiminusi mane, mama tik papurtė galvą.

– Ne, nemanau, kad tas nuometas tinka tau prie veido, – paprieštaravo ji. – Be to, jis suplyšęs.

Buvo skaudu, bet dar labiau įskaudinta pasijutau po trejų metų, kai tekėdama Danielė segėjo tą patį nėriniuotą nuometą, sutaisytą ir dailiai krintantį.

– Ji paskambino tau į namus, ir Anabelė pasakė, kad tu čia, – tarė By.

Jos balse pasigirdo gaidelė, kuri išdavė, kad By džiaugiasi, jog mama nežino, kas vyksta mano gyvenime.

– Ar ji norėjo pasakyti ką nors svarbaus?

– Ne, – atsakė ji, versdama laikraščio puslapį. – Tik prašė, kad paskambintum jai, kai galėsi.

– Gerai. – Gurkštelėjau kavos, patylėjau ir vėl pakėliau akis į By. – By, kodėl jūs su mama nesutariate?

Jos akys išsiplėtė. Mačiau, kad užklupau netikėtai. Šiaip ar taip, niekada anksčiau neklausinėjau jos apie savo šeimą. Ši tema mus abi vertė jaustis nejaukiai, tačiau mano pastarųjų mėnesių patirtis teikė man drąsos.

By padėjo laikraštį.

– Ką turi omenyje?

– Na, aš jau seniai jaučiu tarp jūsų tvyrančią įtampą, – pasakiau. – Ir visada stebėjausi, kodėl jūs viena kitos nemėgstate.

– Aš labai myliu tavo mamą, visada mylėjau.

Suraukiau nosį.

– Vis tiek nesuprantu, – pasakiau. – Tai kodėl beveik niekada nesikalbate?

Ji atsiduso.

– Tai labai ilga istorija.

– Man tiks ir sutrumpinta versija.

Pasilenkiau arčiau ir apglėbiau rankomis kelius.

Ji linktelėjo.

– Tavo mama vaikystėje atvažiuodavo pas mus vasaroti, – tarė. – Ir aš labai džiaugdavausi, kai ji būdavo pas mus. Dėdė Bilas taip pat. Bet vienais metais viskas pasikeitė.

– Kodėl?

– Na, – prabilo ji, atsargiai rinkdamasi žodžius, – tavo mama ėmė klausinėti apie savo šeimą.

– Ko ji galėjo klausinėti apie savo šeimą?

– Ji norėjo sužinoti daugiau apie savo mamą.

– Senelę Džeinę?

Pro langą By pažvelgė į vandenį. Senelė Džeinė mirė maždaug prieš dešimtį metų. Senelis palūžo, taip pat ir mano mama, nors jos santykiai su savo mama buvo sudėtingi. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, manęs senelės mirtis beveik nepaveikė. Nesakau, kad ji buvo man bloga. Per kiekvieną gimtadienį, net kai baigiau koledžą, ji siųsdavo atvirukus su linkėjimais, parašytais labai dailia rašysena, kuri buvo tokia kaligrafiška, kad prašydavau tėčio padėti ją suprasti. Ant židinio atbrailos ji laikė mano ir sesers nuotraukas. Vis dėlto senelė Džeinė elgėsi kiek nenatūraliai. Tik aš niekada nesugebėjau įvardyti, kas jos elgesyje buvo nenatūralu.

Ji su seneliu paliko salą ir persikraustė gyventi į Ričlando miestą rytų Vašingtone – į miestą, ne ką patrauklesnį nei virti brokoliai. Kartą nugirdau By sakant dėdei Bilui, kad jie per daug metų ten „slepiasi“ ir kad senelė Džeinė neleidžia seneliui grįžti namo, į salą.

Kasmet per Kalėdas mes lankydavomės Ričlande, bet manęs ten niekada netraukė. Mylėjau savo senelį, bet santykiai su senele man jau vaikystėje atrodė netik­ri: mačiau kreivus žvilgsnius, metamus mano pusėn prie vakarienės stalo, ir tai, kaip žiūrėdavo į mane, kai kalbėdavau. Kartą, kai buvau vienuolikos, tėvai paliko mane ir seserį Ričlande visam savaitgaliui, o patys išvažiavo į kelionę. Senelė davė mums dėžę su senais savo drabužiais iš penktojo dešimtmečio, ir mes su Daniele džiūgavome, gavusios progą pažaisti persirenginėjimą. Tačiau kai aš apsivilkau raudoną nėriniuotą suknelę, senelė pažvelgė į mane siaubo perkreiptu veidu. Vis dar matau ją, stovinčią svetainės tarpduryje, ir purtančią galvą.

– Raudona tau netinka, mieloji, – tąkart pasakė.

Pasijutau nepatogiai ir susigėdau. Nusitraukiau baltas pirštinaites ir puoliau segti bižuterinių papuošalų sau nuo kaklo, mėgindama nuryti besitvenkiančias ašaras.

Tada senelė priėjo prie manęs ir apkabino per pečius.

– Žinai, ko tau reikia? – paklausė ji.

– Ko? – sušnarpščiau.

– Naujos šukuosenos.

Danielė suspigo:

– Cheminio! Padaryk jai cheminį!

Senelė nusišypsojo.

– Ne, ne cheminio. Emilei reikia naujos spalvos.

Ji suėmė mano smakrą rankomis ir linktelėjo:

– Taip, visada įsivaizdavau tave brunetę.

Netekusi žado nusekiau senelę į vonios kambarį. Ji išsitraukė dėžutę su plaukų dažais ir liepė man atsisėsti ant šilku apmuštos tualetinio stalelio kėdutės.

– Nejudėk, – pasakė, skirstydama mano plaukus į atskiras sruogas ir tepdama ant jų juodą masę, kuri dvokė amoniaku.

Praėjus dviem valandoms, mano šviesios garbanos buvo tokios tamsios, kad aš apsiverkiau, pamačiusi save veidrodyje.

Sudrebėjau tai prisiminusi.

– Tu užaugai su senele Džeine, tiesa, By?

– Taip, – atsakė ji. – Ir su tavo seneliu. Čia pat, saloje.

– Tai ką papasakojai mano mamai apie mano senelę, kad ji supyko?

By atrodė paskendusi mintyse.

– Būdama jauna, tavo mama užsibrėžė didelį tikslą, – tarė ji. – Kai jos pastangos nedavė vaisių, ji nusprendė, kad nebenori būti savo šeimos dalimi, bent jau ne tokia, kokia buvo iki tol. Ji nebeatvažiuodavo į salą. Praėjo aštuoneri metai, kol ją vėl pamačiau. Tai įvyko, kai gimei tu. Nuvažiavau į Portlandą aplankyti tavęs ligoninėje, o tavo mama jau buvo pasikeitusi.

By ir vėl nugrimzdo į prisiminimus, bet aš greitai ją grąžinau atgal:

– Ką turi omenyje, sakydama „pasikeitusi“? – paklausiau.

Ji tik gūžtelėjo pečiais:

– Nežinau, kaip tai apibūdinti. Tiesiog atrodė, kad kažkas iš jos išsiurbė visą energiją, – atsakė ji. – Mačiau tai iš jos akių. Ji buvo pasikeitusi.

Nusistebėjusi papurčiau galvą. Tą akimirką panorau pasikalbėti su savo seneliu. Jis jau daug metų gyveno slaugos namuose Spokane, ir dabar pasidarė gėda, kad jau dvejus metus jo nelankiau. Grįžusi po paskutinio apsilankymo mama pasakojo, kad jis nepažino jos, savo dukters. Sakė, kad vadino ją kitu vardu ir pasakė tai, kas ją pravirkdė. Nepaisydama to, aš vis tiek troškau su juo pasimatyti.