Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Labas, Eliotai.

Atrodė, kad, pamatęs mane, jis ir išsigando, ir atsipalaidavo, tarsi neturėtų ko slėpti. Jaučiau, kaip kaista mano veidas.

– Kaip tu galėjai?

Jo veidą aptemdė sumišimas, ir jis papurtė galvą:

– Ne, ne, tu ne taip supratai, – pasakė jis. – Ji tik draugė.

– Draugė? – užsipuoliau. – Tai kodėl melavai, sakydamas, kad vyksti tvarkyti reikalų? Tai visai nepanašu į reikalus.

Eliotas nudelbė žvilgsnį:

– Estera, ji tik sena draugė, – kalbėjo jis. – Prisiekiu.

Stipriai suspaudžiau savo kaklo pakabutį. Tai buvo auksinė jūros žvaigždė, pakabinta ant paprastos grandinėlės. Prieš keletą metų laimėjau jį miesto mugėje, ir jis tapo mano sėkmės talismanu. Dabar man reikėjo kaip galima daugiau sėkmės, nes mačiau, kad jis meluoja. Mačiau, kokiomis akimis ji į jį žiūrėjo, kaip jie flirtavo, kaip apsikabino. Rankomis jis laikė suėmęs jos juosmenį labai žemai. Ji buvo daugiau nei draugė. Bet kuriam kvailiui tai būtų aišku.

Gailėjausi to, ką ketinau padaryti, dar prieš tai padarydama, bet vis tiek taip pasielgiau. Suspaudžiau žiedą kumštyje ir sviedžiau kaip įmanydama toliau. Stebėjome, kaip jis atsimuša į šaligatvį, šokteli ir nurieda tiesiai į kanalizacijos angą.

– Viskas baigta, – pasakiau. – Prašau daugiau niekada su manimi nekalbėti. Nemanau, kad tai ištverčiau.

Mačiau Rouzę ir Francę, stebinčias mus iš kitos gatvės pusės, sustingusias iš siaubo. Prireikė titaniškų pastangų nusisukti nuo Elioto ir nueiti iki jų. Tuo metu jaučiau, kad amžiams nusigręžiu nuo mūsų bendro gyvenimo.

Net per automobilių triukšmą girdėjau jį šaukiant iš kitos gatvės pusės:

– Estera, palauk! Leisk man paaiškinti! Neišeik šitaip!

Bet liepiau sau nesustoti. Privalėjau eiti. Tiesiog privalėjau.

5 „Mėnesienos serenada“. (Angl.)

7 skyrius

Skaičiau dar apie valandą, negalėdama atsitraukti nuo dienoraščio puslapių, nepaisydama nei kelto sirenų, nei pasivaikščioti išėjusių žmonių ir jų lojančių šunų. Estera laikėsi savo sprendimo ir neatleido Eliotui. Jis rašė jai ištisus mėnesius, bet ji išmesdavo jo laiškus į šiukšlių dėžę net neskaičiusi. Rouzė ištekėjo už Vilo ir persikraustė į Siatlą. Francė liko saloje ir, didžiam Esteros liūdesiui, užmezgė netikėtą draugystę su Eliotu.

Pažvelgiau į laikrodį ir supratau, kad užtrukau ilgiau, nei planavau. Įsidėjau dienoraštį į krepšį ir sparčiai patraukiau link By namų.

Atidariusi duris į prieangį, išgirdau jos žingsnius.

– O, gerai, kad grįžai, – pasakė ir kyštelėjo galvą pro duris.

Aš tuo metu nuo batų valiau smėlį.

– Nežinau, kaip sugebėjau pamiršti apie šį vakarą, – tęsė ji. – Šią datą pasižymėjau kalendoriuje dar praėjusiais metais.

– Kas tai per data, By?

– Paplūdimio piknikas, – atsakė ji ir daugiau nieko nepaaiškino.

Ji stabtelėjo, susimąstė, o tada paklausė:

– Ar gali būti, kad tu niekada nedalyvavai salos piknike?

Neskaičiuojant kelių atsitiktinių apsilankymų, dažniausiai lankydavausi saloje vasarą. Todėl nostalgiją, kurią pajutau, sukėlė ne mano pačios, o Esteros prisiminimai apie tą stebuklingą vakarą.

– Ne, bet esu apie jį girdėjusi, – atsakiau.

By atrodė užsisvajojusi.

– Na, pagalvokim, – kalbėjo ji, įrėmusi rankas į šonus. – Tau reikės šilto palto. Taip pat pasiimsime kelis apklotus ir vyno, būtinai pasiimsime vyno. Evelina lauks mūsų ten šeštą.

Pakrantė atrodė lygiai taip, kaip ją nupasakojo Estera. Laužai. Mirgančios lempelės. Ant smėlio ištiesti patiesalai. Šokių aikštelė ir žvaigždėtas dangaus skliautas.

Paplūdimyje mus pasitiko Evelina. Jos megztinis atrodė per plonas, kad apsaugotų trapų kūną nuo šalčio, todėl aš ištraukiau vieną apklotą iš By krepšio ir apgobiau juo Eveliną.

– Ačiū, – užsisvajojusi pasakė ji. – Nuklydau į prisiminimus.

By pažvelgė visažinės žvilgsniu.

– Prieš daugelį metų jos vyras pasipiršo jai čia, paplūdimyje, per vieną iš piknikų.

Pastačiau krepšį ant smėlio.

– Jūs abi sėskitės ir patogiai įsitaisykite. Šį vakarą aš priimu užsakymus.

– Man moliuskų ir daug sviesto, – pasakė By. – Ir kukurūzų duonos.

– O man šparagų ir moliuskų su citrina, – paprašė Evelina.

Palikau jas su jų prisiminimais, o pati patraukiau link eilių prie valgio. Ėjau pro šokių aikštelę, kurios kampe stoviniavo kelios drovios paauglės, nenuleidžiančios akių nuo priešingame kampe susispietusių berniukų. Artėjo rimtos varžytuvės dėl dėmesio. Tada iš garsiakalbių pasigirdo švelni muzika, užgožianti krantą skalaujančių bangų mūšą. Užgrojo Nato Kingo Koulo „When I fall in love“ 6.

Leidau muzikai mane užliūliuoti ir svajingai lingavau į jos taktą, kol man už nugaros pasigirdo balsas:

– Sveika.

Atsisukusi išvydau Džeką.

– Sveikas, – atsakiau.

– Pirmasis tavo piknikas paplūdimyje?

– Taip, – atsakiau, – aš...

Mus pertraukė diskotekos vedėjas iš prieplaukoje įtaisyto pulto:

– Tik pažvelkite, ką mes čia turime, – prabilo jis.

Jo padėjėjas nukreipė į mus vieną iš prožektorių, ir aš prisidengiau akis nuo ryškios šviesos.

– Jauna pora, kuri pradės šio vakaro šokius!

Pažvelgiau į Džeką. Jis pažvelgė į mane. Iš visų pusių aplink mus pasigirdo plojimai.

– Atrodo, kad turime tik vieną išeitį, – pasakė jis, imdamas mane už rankos.

– Atrodo, kad taip, – susijaudinusi atsakiau, o jis prisitraukė mane artyn.

– Ar gali tuo patikėti? – paklausiau išpūtusi akis.

Džekas vedžiojo mane po aikštelę kaip tikras profesionalas.

– Ne, – atsakė jis, – bet kodėl gi nepadovanojus jiems gražaus reginio?

Linktelėjau. Jis laikė mane glėbyje, tarsi tai jam būtų įprasta. Mes skriejome po aikštelę, ir aš aplink mačiau į mus žiūrinčių žmonių veidus. Pagyvenusi pora. Vaikai. Paaugliai. Ir Henris. Henris stovėjo netoliese ir šypsojosi mums. Ištiesiau ranką, norėdama jam pamojuoti, bet Džekas apsuko mane ratu, o kai atsisukau, Henrio ten nebebuvo.

Pasibaigus muzikai, iš visų pusių pasigirdo plojimai, ir man norėjosi šokti toliau. Bet Džekas mostelėjo į paplūdimį, ir aš supratau, kad jo dėmesys nukrypo kitur.

– Paplūdimyje manęs laukia keletas draugų, – pasakė jis. – Gal norėtum prie mūsų prisidėti?

Pasijutau kvailai, kad palaikiau mūsų šokį romantišku.

– Oi, ne, – pasakiau. – Negaliu. Aš čia su By ir jos drauge Evelina. Pasižadėjau parnešti joms valgyti, tad geriau jau eisiu. Bet susitiksime rytoj pas tave, ar ne?

Jo veidas akimirką apsiniaukė, tarsi būtų pamiršęs, kad pasikvietė mane anąkart paplūdimyje.

– Taip, iš tikrųjų, vakarienė, – tarė jis. – Tai iki greito.

Ir nuėjo.

Po dešimties minučių, nešina valgiais nukrautu padėklu, grįžau pas Eveliną ir By, susirangiusias po apklotu. Išgėrėme visą vyną ir suvalgėme viską iki paskutinio kąsnelio. Sėdėjome paplūdimyje, kol mūsų galūnės pasidavė šalčiui. Važiuodama namo, galvojau apie Džeką, apie mūsų susitikimą šįvakar, ir nieko gero nesugalvojau. Bet buvo gera leisti savo mintims laisvai klajoti.

– Na, kaip? – paklausė By, prieš man įsukant į įvažiuojamąjį keliuką.

– Buvo nuostabu, – atsakiau.

– Labai gražiai šokote, – pasakė ji.

Nepagalvojau, kad iš paplūdimio, kur ji sėdėjo, matėsi šokių aikštelė.

– Ir aš taip manau, – nusišypsojau.